× Marijus Gailius

Dailėtyrininkei Agnei Narušytei ji – parkų niokotoja, neturinti skonio. Naikintoja ji atrodo ir antropologei Jekaterinai Lavrinec. Teatrologas Vaidas Jauniškis įžiūri jos stulbinamą beskonybę ir neprofesionalumą. Už ką architektė Jurga Silvija Večerskytė-Šimeliūnė nusipelnė tokio kultūrininkų įvertinimo?

Jos ranka lemia Vilniaus viešųjų erdvių funkcinį ir vizualinį likimą. Neseniai Reformatų skveras ir Sapiegų parkas įžiebė karščiausius protestuotojų židinius, kurių žarijos lėkė pirmiausia į „Vilniaus plano“ architektės pusę. Visi staiga prisiminė, kad tai ji prieš 15 metų Jono Basanavičiaus gatvę Palangoje pavertė kičine, nors iš tikrųjų buvo kelių profesionalų komandos narė, pasidalijusi kurorto centrinės dalies regeneracijos pasiūlymu iš savo paveldotvarkos magistro studijų Vilniaus dailės akademijoje. „Buvau atsivertusi Tiškevičiaus užsakytus Palangos, kaip tuomet madingo miesto-sodo, projektus. Bet rekonstrukcijos projekte buvau tik architektė, o ne vadovė. Galutinį žodį tariau ne aš“, – prisimena J. S. Večerskytė-Šimeliūnė.

Reguliuodama kurortinės gatvės atnaujinimo darbus tris mėnesius – nuo ryto iki vakaro – dviračiu aplakstydavo darbininkus. Nufotografavo visus iškirstųjų kaštonų kelmus. Dabar suprato, kad ir naujus pasodintus kaštonus ištiko nelaimė. Kad vėl reikės skaudžių sprendimų.

Vėliau J. S. Večerskytė-Šimeliūnė apsigynė dar vieną magistrą Vilniaus universitete. Šįkart rašė apie vienuolynų sodus. Todėl jai patikėta vadovauti ne tik Reformatų ir Sapiegų erdvių tvarkybai, bet ir Bernardinų sodo, Trakų Vokės dvaro parko, Vokiečių gatvės, Misionierių sodų rekonstrukcijoms. Istorinę medžiagą pasakoja tyrinėjanti ne tik iš išlikusių planų, laiškų ar inventoriaus knygų, o ir pagal jutimus, kuriuos diktuoja istorinių parkų struktūros išmanymas. „Seniausias Sapiegų parko planas gana tiksliai „sugula“ su ligšiol išlikusiais takais, kurių mes tiesiog neįžiūrime. Kadangi parkas barokinis, aš lyg abėcėlę jau žinojau, kas ten turi būti, kaip žinai, kad kambarys turi lubas, sienas, grindis. Ir kinų kalbą geriausia išmokti, kai pradedi mąstyti kaip kinas. Susidėliojusi parterio dalies geometriją prieš pat rūmus, išsivedžiau įstrižaines ir archeologams išaiškinau, ką jie turėtų rasti po žeme. Žinojau, kad radus keturių skulptūrų ir baseino pamatus, išryškės geometrija. Ten, kur nurodžiau, postamentai ir buvo. Atkastas baseinas vos 30 centimetrų mažesnis negu mūsų projektiniame pasiūlyme prieš archeologinius kasinėjimus“, – savo darbo specifika dalijasi pašnekovė.

Ten, kur atsisėdome išgerti kavos, iškart nurodome bent kelis akimi įžvelgiamus konfliktus: tarp lajos ir šviesos, tarp skirtingų laikotarpių architektūros abiejose Vokiečių gatvės pusėse – istorinės ir sovietinės. Jos supratimu, tas pats vyksta pristatant viešųjų erdvių atnaujinimo projektus – susiduria skirtingi požiūriai. Dažnai, architektės manymu, tendencingi.

„Pažiūrėk, kaip prie lempų nukapotos šakos, kad medis nesuvalgytų šviesos, – duria pirštu į viršų. – Kas liko iš medžio? Kitą kartą atkreipk dėmesį į liepas prie Šv. Kotrynos bažnyčios – visų viršūnės nurėžtos. Vadinasi, puviniui atviras kelias tiesiai į kamieną. Ir taip visur. Paskui ateina architektas, kuris turi viską įvertinti. Ir jis lieka tuo blogiečiu.“

„Blogietė“ J. S. Večerskytė-Šimeliūnė, dar iki pernai lapkričio vadovavusi sostinės kraštovaizdžio kūrėjų biurui „Vilniaus planas“ (tiesa, tik pusantrų metų), šią savaitę ten nebedirba. Neatlaikė.

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Architektūra kuriama ilgam laikui ar net amžinybei. Prie jos priprantame. Arba ne. Dabar sėdime Vokiečių gatvėje, kur buvęs dviračių takelis jau metus paverstas telefonininkų takeliu. Man jis vis tiek – dviračių takelis, nes tai svarbi susisiekimo arterija, o telefonininkai ir toliau į aparatus žiūri pagal poreikį, o ne ten, kur yra takas.

Linksmas sprendimas, bet keistas. Kiek žinau, architektai nedalyvauja priimant tokius sprendimus. Apie šį takelį net nežinojau – man jis irgi tebėra dviratininkų. Juk čia alternatyva dviračiams net nebuvo sukurta.

O kokius sprendimus priimant tuomet dalyvauja architektai?

Deja, šiuo atveju architektų niekas neklausė. Pas mus dažnai taip būna: žmonės, kurie turėtų dalyvauti priimant sprendimus, dažnai net nepakviečiami.

Tai tekste „Miesto akligatvis“, tik kitu rakursu, mini ir V. Jauniškis. Dalyje apie jūsų parengtą Sapiegų parko projektą jis teigia, kad „iš esmės nepasikeitė niekas, išskyrus tą nuoseklų stilių tvarkyti miestą be miestelėnų“. Vadinasi, ir be specialistų?

Taip susiklostė, kad mano projektai buvo viešinami daugiausia. Tas pats Vokiečių gatvės projektas viešintas tris keturis kartus, ir toje pačioje gatvėje, universiteto filiale.

Ar tai nebuvo atsitiktinumas?

Taip buvo suplanuota. Manau, buvo įdomi tradicija...

Kokia čia tradicija, jei projektai vis dar viešinami toliau nuo miestiečių?

Pati norėjau, kad projektus aptartume šalia tų objektų, kurie ir bus atnaujinami. Pavyzdžiui, kitus du projektus, Reformatų skvero ir Misionierių sodų, vieną kartą pristatinėjau „Paviljono“ kavinėje nuo septintos vakaro tris valandas.

Pastebėjau, kad prieš Reformatų skvero atnaujinimą šįkart sukilo ne tik menotyrininkai, bet ir nemažai literatų.

Bet pirmiausia menotyrininkai. Tai gilūs dalykai: rekonstrukcijai prieštarauja tos menotyrininkės, kurios rašo apie sovietinio laikotarpio paveldą. Sovietmečiu visos viešosios erdvės buvo perdarytos politiniais sumetimais: tame pačiame Reformatų skvere pjedestalai buvo pastatyti partizanų skulptūroms, šalia kurių žmogus liktų mažytis, nužemintas. Bernardinų sode iki rekonstrukcijos buvo likusi komunistinę politiką atspindinti ašinė struktūra, skirta Stalino skulptūrai išryškinti. Šie aspektai kažkaip pamirštami...

Įžiūri kovą tarp kultūrinės atminties pavidalų?

Kuo daugiau dirbu, tuo dažniau susiduriu su konfliktais, kurie, matyt, yra neišvengiami. Visuomenė nusistato savo vertybes. Dabartinės vertybės yra išsiskaidžiusios, o svarbiausios jų – komfortas ir asmeniniai įpročiai.

Ar galima sakyti, kad mes, bandydami atkurti bent dalį to, ką sugriovė sovietai, tik dar labiau – kai kurių manymu – griauname tai, kas liko?

Sakyčiau, pirmiausia veikia mūsų paranojiškas nepasitikėjimas viskuo. Maža to, nepasitikėjimas yra dirbtinai skatinamas, o pasitikėjimo užuomazgos netrukus užgniaužiamos. Žinokit, užmuša. Tuomet ir jauni žmonės nenori eiti į viešojo sektoriaus įstaigas, nes jaučiasi stigmatizuojami.

Dėl ko? Ar dėl nepakeliamos popierių vienatvės?

Ir dėl gastrito, kurį sukelia įtampa. Noriu gyventi sveikai. Iš prigimties nesu kovotoja. Net feisbuke nesu. Sąžiningai atlieku savo darbą, ir tiek. Vykdydama projektus stengiuosi atlikti kuo daugiau tyrimų, kurie sudaro 80 proc. darbo. Likusi dalis lieka kūrybai.

Mano subjektyvia nuomone, naujasis „Vilniaus plano“ direktorius Gintautas Predkelis, atėjęs iš tolimos architektūrai Transporto investicijų direkcijos, paskirtas ne tiek dėl patirties ir profesionalumo, o kaip politiškai patogus ir patikimas kadras. Kodėl pati taip trumpai vadovavai? Lėmė politinės ar asmeninės priežastys?

Visokios.

Tavo karjerą norėčiau palyginti su kitos profesionalės – Lietuvos kultūros tarybai vadovaujančios Dainos Urbanavičienės. Kaip ir pati, ji pasižymėjo dar prie Vilniaus mero Artūro Zuoko, kai vadovavo „Vilniaus – Europos kultūros sostinės 2009“ projektui. Šiuo atveju lyginu ne tik politinio pasitikėjimo ar prisitaikymo faktorių, o specialisto profesionalumą, jauną amžių ir lytį.

Lytis architektūroje labai svarbi: moteris turi įdėti dvigubai daugiau pastangų, kad pasiektų tokį pat įvertinimą kaip vyras. Moters diskriminaciją architektūroje pastebėjau dar magistrantūros metais, kai pirmą kartą ieškodama darbo atėjau pokalbio į privačią kompaniją. Įmonės savininkas paklausė: ar mėgsti piešti gėlytes? Mėgstu, sakau. Tai, sako, gal tu eik ir paišyk tas gėlytes, o nelįsk į vyrų reikalus.

Tuomet mane patraukė kraštovaizdžio architektūra. Pradėjau nuo Palangos Basanavičiaus gat­vės, dirbau šviesaus atminimo projektų vadovo Valentino Vizgirdos komandoje. Paskui „Vilniaus plane“ neatsirado pakankamai žmonių, kurie norėtų tvarkyti viešąsias erdves, nes kraštovaizdis yra pelenė architektūros pašonėje.

Nes ne ten vaikšto pinigai?

Bet staiga miesto erdvės pasidarė svarbios žmonėms! Tai prasidėjo nuo Bernardinų sodo.

O ar ne nuo dešiniojo Neries kranto ir „Lietuvos“ kino teatro?

Manau, vėliau. Tada iškilo klausimas: ir kodėl čia ta Jurga pati viską daro? Galbūt dėl to, kad jai šis tas pavyko? Sulaukiu kritikos, pavyzdžiui, iš J. Lavrinec (VGTU Pramogų industrijų katedros docentės, – red. past.), kad neturiu kompetencijos, išsilavinimo, atestatų, nors prieš ketverius metus Vilniaus universitete įgijau antrą magistro laipsnį – paveldosaugos, o atestatus turiu net keturis, tai yra visus įmanomus – kraštovaizdžio, paveldo objektų, ypatingų statinių, teritorijų planavimo projektų vadovo.

Tai kodėl tada protestuoja menininkai ir menotyrininkai? Ar tik iš jautrumo?

Taip, nes mes gyvename emocijomis. Nenoriu būti šiurkšti, bet turiu pasakyti: jie turi išankstinį nusistatymą ir nenori gilintis. Maža to, manipuliuoja žmonėmis, kurie nežino. Tai žeidžia.

Pažvelkime į pačios biografiją per tam tik­rą prizmę – per dvi pagrindines Lietuvos gatves: Basanavičiaus gatvę Palangoje ir Gedimino prospektą Vilniuje. Kaip palangiškis palangiškei sakau: rudenį eidamas į šachmatų būrelį „Anapilyje“ ir spardydamas kaštonus, gėrėdavausi medžių alėja, ji kūrė nuotaiką dar ilgai po vasaros sezono, kol nukrisdavo paskutiniai lapai. Suprantu, tokia mano atmintis objektyviai nieko verta, vis dėlto jūsų projektas išrovė ištisą kultūrinį sluoksnį, kuris neatsikurs dar ilgai.

Suprantu.

Peršokime į Gedimino prospektą, kuriuo važinėdavau dviračiu dar iki rekonstrukcijos. Grindinį atnaujinus, trinkelės greitai ištrupėjo ir dviračiu važiuoti tapo dar nepatogiau. Asmeninius pavyzdžius pateikiu norėdamas atkreipti dėmesį į sprendimų laikinumą, kai vienas jaunas individas patiria, kad kraštovaizdis staiga gali būti negrįžtamai apverstas.

Dabar feisbuke kiekvienas gali turėti savo nuomonę ir kritikuoti. Net vyras su žmona, vos du žmonės, statydami namą, susipyksta, o mums reikia išgirsti tūkstančius nuomonių, kurios grįstos emocijomis ir gyvenimiška patirtimi.

Taip, kaštonai paslėpdavo kraupią gatvės pastatų architektūrą. Ir čia, Vokiečių gatvėje, medžiai užstoja autentiškus fasadus, o gerai matome tik tarybinius. Sprendimą dėl Palangos kaštonų priėmė ne vienas ir ne du specialistai. Atsimenu, kaip sėdome į autobusiuką ir vykome į Palangą įvertinti medžių būklės. Kai juos ėmė šalinti, nufotografavau visus kelmus: keturi iš penkių turėjo milžiniškas puvinių dreves. Vadinasi, medžių laikas jau buvo suskaičiuotas. Štai ir Trakų Vokės dvare ultragarsu ištyrėme visus medžius – iš 64 tik 2 be puvinio.

Palangoje pažiūrėjus į estetinę architektūros besko­nybę, bardakyną ir balaganą matai, kad per 15 metų nuo gatvės rekonstrukcijos ten niekas nepasikeitė ir net likusios vertybės apkarstytos blizgučiais. Vadinasi, ir mentalitetas nepasikeitė.

Tai kurortinė gatvė, kuri gali būti tik prie jūros ir yra skirta atvykstantiesiems. Toks jos charakteris. Juk anksčiau jos vaizdą kūrė tik kaštonai – architektūros ten nebuvo, vien asfaltas ir tarybiniai šviestuvai. Ar reikėjo ten ieškoti istorijos ir kelti kokius nors retro šviestuvus?

Todėl iškėlėt futuristinius?

Pajūriškus. Jie yra kaip...

Saulėlydžio kepurėlės?

Na ne, bet kai nubluko, juk dabar visai nebloga spalva.

Ir trinkeles „Hidrostatyba“ suklojo kur kas tvirtesnes nei Gedimino prospekte.

Išties danga lyg vakar suklota. Gal keistai nuskambės, bet žmonės ten dirbo išdidžiai. Dabar labai dažna – svarbiausia paimti pinigus nepaisant kokybės. O prospekte iškilo ne susidėvėjimo klausimas, bet technologinis brokas. Gamindami trinkeles kinai sprogdina granito luitus. Sprogdinant atsiranda nedidelių plyšių, kurie gali išryškėti po 10 metų. Taip ir atsitiko.

Važiuodamas susitikti suskaičiavau apie 50 sergančių jaunųjų prospekto medžių. Liepos simboliškai liūdniausios prie Seimo, o sveikiausios, bent jau vienoje pusėje, prie Žemės ūkio ministerijos.

Juk ir žmonės kaip medžiai – vieni užauga aukšti, kiti žemi, vieni silpni, kiti stiprūs. Konstitucijos prospekte sustojusi prie šviesoforo visada pasižiūriu, kokios skirtingos ten liepos! Nors visos sodintos vienodos.

Basanavičiaus gatvėje ir Gedimino prospekte gali atsiminti praeitį ir galvoti apie ateitį, tačiau abi gatvės lieka be dabarties. Basanavičiaus gatvės vis dar neatgavome, todėl tenka ją nebent įsivaizduoti. Kokią įsivaizduoji Palangą šio amžiaus viduryje?

Turiu pripažinti, medžiai ten turi problemų: jie sustojo. Nors pati mačiau, kad sodinama buvo teisingai, kažkas tiems kaštonams ne taip. Nežinau, kas atsitiko... Gal tai lemia paviršiaus aukštis jūros atžvilgiu, kuris yra artimas nuliui? Juk požeminis vanduo ten labai aukštai, vos metro gylyje, o virš jo – vien smėlis.

Vadinasi, Palangos mes nebegalime įsivaizduoti?

Galime. Tik reikia pakeisti medžius. Naujais. Sakau tai pirmą kartą. Žiūriu, laukiu ir galvoju, kada Palangos savivaldybė susipras, kad būtina imtis priemonių. Man dėl to labai liūdna ir skauda širdį. O dabartinius kaštonus reikia persodinti kur nors kitur ir pabandyti atgaivinti, duoti jiems šansą.

Praėjusią savaitę pristatant dar vieną – Kalnų parko atnaujinimo – projektą, paveldo ekspertė Jūratė Markevičienė suabejojo medžių likimu ir ten. Ją cituoja „15min“: „Labai keistas ligotų medžių židinių paplitimas. Prie takų kažkaip visi medžiai serga masiškai, o kitur neserga. Kažkokia keista medžių liga.“ Ar tokios prielaidos kyla iš jau minėto nepasitikėjimo?

Kodėl prie takelių daugiau kirtimų? Tankmėje galima palikti avarinės būklės medį, nes jis nekelia didelės grėsmės. Kurdama infrastruktūrą architektė prisiima atsakomybę už saugumą.

Ar yra koks nors žmogus, kuris matytų ir įvertintų miesto visumą?

Nemanau. Dauguma mato atskirus sluoksnius: vienas – užstatymą, kitas – infrastruktūrą, dar kitas – želdynus.

Ar nebus taip, kad miesto architektūrinę visumą išvys tik ateities stebėtojas? Galbūt Vilniuje šalia baroko ir modernizmo, sovietinės ir šiuolaikinės architektūros įsiterps skubotos aršaus kapitalizmo architektūros sluoksnis.

Taip ir bus. Kol kas mieste pažeidžiamiausias želdynų paveldas, nes įstatymai jo nesaugo taip, kaip pastatų. Analizavau Vilniaus vienuolynų sodų želdynų paveldą. Ir matau, kad praktiškai visi želdynai senamiestyje – vienuolynų palikimas.

Vieną šio palikimo erdvių, Bernardinų sodą, labai pamėgo skaitytojai. Ką pati mėgsti skaityti?

Neseniai perskaičiau Sarah Perry „Esekso slibiną“. Knyga apie tai, kaip žmonės susikuria mitą ir tuomet patys ima jo bijoti. Taip pat ir architektūroje: kažkas iš paskalų ir jutiminių šešėlių sukuria slibiną, kurio visi bijo, kol nebeatskiria realybės nuo mito.

Ir kas tas slibinas – ar tik ne ateities baimė, kuri išryškėja taip greitai kintančioje dabartyje?

Kuri mus paralyžiuoja ir paverčia vergais. Man išeinant iš darbo pirmasis visų klausimas buvo: „Tai kur?“ O aš – tiesiog. Klausė, ar nebijau išėjusi nuo vilko užšokti ant meškos. Bet tai yra klausimas, skirtas slopinti ir prispausti. Ne, nebijau. Ir nenusileisiu. Net jei neturėsiu kur dėtis, galiu ir taksiste padirbėti.