× Virginie Larousse

„Charlie Hebdo“ advokatas ir Paryžiaus Didžiosios mečetės rektorius interviu „Le Monde“ dalijasi savo požiūriu į islamą ir sutaria dėl būtinybės atskirti tikėjimą nuo politikos.

 

Musulmonų ir krikščionių kapai Bezansono miesto kapinėse. Loico Salfati nuotrauka

 

Anksčiau jie buvo oponentai teismo salėje. Richard’as Malka, „Charlie Hebdo“ advokatas, 2006 m. gynė satyrinį savaitraštį prieš Chemsą-Eddine’ą Hafizą, Paryžiaus Didžiosios mečetės patarėją, pateikusį ieškinį po Mahometo karikatūrų publikavimo. Vėliau tapęs Lotynų kvartale įsikūrusios mečetės rektoriumi, Ch.-E. Hafizas teigė, kad tokio jo žingsnio tikslas „buvo daugiausia pedagoginis“ – reaguojant į užsienyje kilusias protesto akcijas, reikėjo „parodyti, kad Prancūzijoje teisingumas gali būti vykdomas pasitelkiant arbitražą“. Šiandien abu teisės gynėjai neslepia abipusės pagarbos ir sutaria kovojantys dėl to, kad islamo religija atsikratytų fundamentalizmo.

Be kita ko, Ch.-E. Hafizas yra knygos „Manifeste contre le terrorisme islamiste“ („Manifestas prieš islamistinį terorizmą“, leidykla „Erick Bonnier“, 2021) autorius. R. Malka neseniai išleido knygą „Traité sur l’intolérance“ („Traktatas apie netoleranciją“, leidykla „Grasset“, 2023). Užuot aršiai kritikavęs, autorius skatina sutelkti dėmesį į žinojimą ir niuansus ir subtiliai atskleidžia savo „ypatingą prielankumą“ arabų kultūrai.

Richard’ai Malka, „Charlie Hebdo“ apeliacinės instancijos teismo posėdyje savo kalbą pradėjote kaltinamąja įvardydamas „Religiją“. Tačiau, užuot bendrai kritikavęs islamą, jį skirstote į „šviesųjį“ ir „tamsųjį“. Ką norite tuo pasakyti?

R. M. Ruošdamas šią ginamąją kalbą, išsamiai studijavau islamą. Tai tema, su kuria susiduriu jau penkiolika metų. Taip atradau dvi nuo pat šios religijos pradžios egzistavusias ir kartais labai smarkiai viena su kita konfliktavusias islamo sampratas. „Šviesos islamas“ yra šimtmečius dominavęs proto, laisvės ir žinių islamas, skleidęs šviesą, kai Vakarai skendėjo tamsoje. Tai Razi, vieno iš medicinos pradininkų, Geberio, chemijos tėvo, filosofo al Farabio islamas. Žinoma, tai ir Avicena, Averojus, Ibn al Arabis ir daugelis kitų. Tačiau esama ir kitokio islamo: paklūstančio, smurtaujančio, terorizuojančio, įsikibusio VII amžiaus taisyklių ir visai neatitinkančio šiuolaikinio pasaulio vystymosi. Ši priešprieša tebėra aktuali, ypač Prancūzijoje, kur sekuliarizmas galbūt labiau nei kitose šalyse atmeta religijos radikalumą. Kiekvienam musulmonui tenka pasirinkti savo islamo viziją.

Manau ir tikiuosi, kad „šviesos islamas“ yra šios religijos ateitis. Mąstantis, įskaitant ir apie save patį. Žinantis, kad, anot Korano, „religijoje nėra jokių apribojimų“ – tai visiškai revoliucinis požiūris VII amžiuje. Kodėl ši paradigma nėra islamo interpretacijos pagrindas? Kodėl islamas aiškinamas pagal „Kardo“ eilutę, kuria pateisinamas džihadas, o ne pagal religinių apribojimų nebuvimą? Kodėl tiek daug musulmonų nežino, kad Korane nėra numatyta mirties bausmė už islamo išjuokimą? Kodėl nežinoma, kad hadisai (pranašui Mahometui priskiriami pamokymai) patys sau prieštarauja ir kad dešimtys tūkstančių jų buvo pripažinti melagingais arba kelia autentiškumo klausimų? Kodėl į islamą nežiūrima per istorinę prizmę, pasitelkiant Mahometo asmenybės ir Korano tyrimus? Tai esminiai klausimai. Kokiame kontekste buvo ištartos Korano eilutės? Istorizacija prieštarauja visa sakralizuojančiai, kelią stabmeldystei atveriančiai ir taip į ekstremistų rankas ją atiduodančiai islamo sampratai. Kad to nebūtų, turime užtikrinti kritikos laisvę. Paryžiaus Didžiosios mečetės rektorius šią vasarą (2022 m. – vert. past.) savo atvirame laiške Salmanui Rushdie rašė: „Diena, kai suprasime, kad islamo kritika niekaip nesilpnina mūsų tikėjimo, bus naujas žingsnis progreso link.“ Negalime leisti, kad islamo apibrėžimą diktuotų šalis, žurnalistą ištirpdžiusi rūgštyje*. Tačiau tokia yra tendencija. Ar tokios ateities linkime islamui?

Chemsai-Eddine’ai Hafizai, ar jums, kaip musulmoniškos institucijos atstovui, ši takoskyra tarp gerojo ir blogojo islamo neatrodo pernelyg manichėjiška?

Ch.-E. H. Terminas „šviesos islamas“ ne tik atspindi praeitį, kurią derėtų geriau pažinti, bet ir įkūnija islamo esmę, jo svarbiausius principus. Islamas yra šviesa. „Tamsos islamas“ negali egzistuoti. Norėčiau įtvirtinti islamo, kaip religijos, ir islamizmo, kaip politinės ideologijos, skirtį. Mano manymu, tai du visiškai skirtingi dalykai, nors politinė ideologija ir kuria savo diskursą remdamasi religiniais tekstais. Tai ir yra sunkiausia: atskirti šventojo teksto religinę interpretaciją nuo nereliginių. Reikėtų prisiminti, kad Korano apreiškimas tęsėsi dvidešimt trejus metus, svarbu tai kontekstualizuoti.

Kitas svarbus dalykas yra sąvokų, vartojamų Korane, vertimas. Apreiškimo metu arabų kalba skyrėsi nuo dabartinės, jos gramatika pradėta įtvirtinti tik praėjus šimtui metų, o tai lėmė kai kurių frazių ar žodžių dviprasmiškumą. Manau, kad klaidingos interpretacijos visiškai iškraipė dieviškąją žinią, o jomis besiremiantys galios siekiantys asmenys sukūrė ideologiją, leidusią suklestėti islamizmui. Pavyzdžiui, eilutės, kuri tariamai leidžia vyrui mušti savo žmoną, interpretacija, be abejonės, yra klaidinga. Nors tekste vartojamu veiksmažodžiu galima įvardyti mušimo veiksmą, jis taip pat reiškia „padėti į šalį“. Galbūt šia eilute paprasčiausiai norima pasakyti, kad, kilus nesutarimui, vyras turėtų vengti savo žmonos. Koranas siūlo griežtą ontologinę lygybę tarp vyro ir moters. Beje, pranašo Mahometo žmona Kadidža pirmoji patikėjo, kad jis yra pranašas. Ne islamas, o klaidingomis interpretacijomis besiremianti patriarchalinė sistema tapo dominuojanti moterų atžvilgiu. Apibendrindamas manau, kad pradžioje buvo vienas islamas, kuris vėliau iškraipytas siekiant galios, demonstruojamos valdančiųjų valdomiesiems, vyrų moterims, tikinčiųjų netikintiesiems ir t. t. Islamistai yra šių iškraipymų paveldėtojai.

Paryžiaus mečetė padavė į teismą rašytoją Michelį Houellebecqą po pokalbyje su Micheliu Onfray išsakytų pažiūrų. Kur baigiasi kritikos laisvė?

Ch.-E. H. Michelis Houellebecqas pareiškė itin žiaurią nuomonę apie Prancūzijos musulmonus. Išvadinęs juos „vagimis“ ir „agresoriais“, neturinčiais vietos Prancūzijos visuomenėje, ir supriešindamas juos su „grynakraujais prancūzais“, rašytojas neigia jų pilietybę. Toks esencializmas yra nepriimtinas. Įstatymų leidėjas numato žodžio laisvės ribojimus. Ši neginčijama teisė turi būti vykdoma vadovaujantis įstatymu, o bet koks jo nepaisymas sukelia teisines sankcijas. Štai kodėl aš kreipiausi į teismą. Tačiau sausio 5 dieną (2023 m. – vert. past.), atsižvelgęs į vyriausiojo Prancūzijos rabino Haïmo Korsios pasiūlymą ir nenorėdamas užkirsti kelio diskusijai, susitikau su Micheliu Houellebecqu. Jis pripažino, kad jo pareiškimai buvo dviprasmiški, ir pažadėjo juos performuluoti kitame žurnalo, kuriame šie buvo publikuoti, numeryje. Todėl sutikau atidėti ieškinio pateikimą, kol bus išleisti pakeisti tekstai.

R. M. Michelis Houellebecqas perėjo nuo religijos kritikos – tai kiekvieno absoliuti teisė ir už šitai anksčiau jis buvo išteisintas – prie tam tikros žmonių grupės, musulmonų, ir jų religijos puolimo, o tai jau gali būti laikoma įstatymų prieš rasizmą pažeidimu. Priskirdamas „prancūzams“ tam tikras pažiūras, jis kalba apie perspektyvą ar kuria klaidingą retorinę distanciją? Tai subtilus vertinimas. Tačiau manau, kad kai esi skaitomiausias prancūzų rašytojas pasaulyje, turi pareigą nekurstyti sudėtingų diskusijų nepagrįstais apibendrinimais. Nežinau, kas yra „prancūzai“ ir „musulmonai“ kontekste, kuriame jis vartoja šiuos terminus. Tarp islamizmo palaikymo ir apibendrinimų apie musulmonus vis dėlto yra ir trečias kelias.

Richard’ai Malka, jūs sakote, kad „islamistai išduoda Koraną“ ir kad islame „yra vietos laisvai valiai bei interpretacijai“. Ar svarstyti apie religiją – advokato vaid­muo? Ar jis neturėtų susitelkti į teisę?

R. M. Domėtis religija, išpažįstama 1,8 milijardo žmonių, gali kiekvienas. Koranas kalba apie visą žmoniją: musulmonus, krikščionis, žydus, politeistus ir netikinčiuosius, kurie, savo ruožtu, taip pat gali ja domėtis. Pirmaisiais musulmonų eros amžiais žydai ir krikščionys taip pat interpretavo Koraną ir tai nieko nestebino. Be to, aš dalyvavau byloje, kurioje, teroristų teigimu, nusikaltimas buvo įvykdytas pranašo Mahometo vardu. Norint gilintis į esmę, reikėjo drąsiai laužyti tabu vengiant išankstinių nuostatų, galinčių kilti nestudijavus islamo. Tai mane ir paskatino pasiūlyti tokį jo aiškinimą, apie kokį kalbame.

Tik musulmonai nuspręs, koks bus islamas, bet ši diskusija aktuali visiems. Manau, kad religijos neturėtume suvokti iracionaliai, kaip sakė popiežius Benediktas XVI savo Rėgensburgo kalboje, nors tikėjimas visada yra iš dalies neracionalus. Priešingu atveju einame pavojingu keliu, vedančiu į obskurantizmą, fanatizmą ir laisvių ribojimą. Korano ištakų klausimas, interpretuojamas priklausomai nuo to, ar jis laikomas Mahometo, ar tiesiogiai Dievo žodžiais, yra esminis dalykas, apie kurį diskutuojama jau keturiolika šimtmečių. Viduramžiais nesutarimai egzistavo tarp mutazilitų – itin racionalios musulmonų mokyklos atstovų – ir hanbalitų, vahabitų bei salafitų pirmtakų, kurie sukūrė radikalią ir sektantišką islamo viziją.

Suprantu Chemso-Eddine’o nenorą vartoti būd­vardžius kalbant apie islamą. Nerimauju, kad tai, ką jis vadina „islamizmu“, netaptų ortodoksija. Iš esmės mes abu sakome, kad yra du islamai, tačiau, nepaisant to, kokius pavadinimus jiems suteiksime, reikia kovoti, kad vyrautų žinių ir dvasinis, o ne sektantiškas ir politinis islamas. Itin trūksta suprantamai Koraną aiškinančių musulmonų intelektualų, o sektantiškojo islamo šalininkai rašo daug plačiajai visuomenei prieinamo šlamšto. Voltaire’as buvo teisus: „Gėdinga, kad fanatikai yra uolūs, o išminčiai – ne.“ Išmintingieji privalo uoliai ginti savo religijos sampratą.

Loico Salfati nuotrauka

 

Ar atliekant švietėjišką darbą, siekiantį musulmonus išsamiau supažindinti su teologinių diskusijų turtingumu, nėra pernelyg sudėtinga išlaikyti pusiausvyrą tarp būtinybės įtikti tikintiesiems, prisirišusiems prie dalies jų nekintama laikomos tradicijos, ir progresyvaus požiūrio?

Ch.-E. H. Aš nesiekiu niekam pataikauti, priešingai. Dauguma musulmonų trokšta geriau suprasti savo religiją, sugebėti tinkamiau ją paaiškinti kitiems, kad ji būtų labiau gerbiama. Tačiau Richard’as Malka teisus sakydamas, kad islamas nėra svarbus tik musulmonams. Aš pats įkvėpimo semiuosi iš nahdos („pabudimo“) judėjimo, kurio pradininkai XIX a. buvo mąstytojai Muhammadas Abduh ir Sayyidas al Afghanis. Susipažinę Paryžiuje, jie siekė atnaujinti islamo sampratą, kartu išlaikydami jo dogmą. Vėliau Muhammadas Abduh tapo didžiuoju Egipto muftijumi. Tai rodo, kad Paryžiuje turime intelektualinių resursų tokiai refleksijai atnaujinti.

R. Malka galėtų dalyvauti šiame procese; susidūręs su islamistiniu diskursu, jis nesiekia menkinti islamo, bet kviečia diskutuoti. Į prancūzų kalbą reikėtų išversti Muhammado Abduh ir kitų darbus, populiarinti jų mintis. Žinoma, tai nereiškia, kad bandau kratytis savo, kaip rektoriaus, atsakomybės: darau savo darbą, kaip ir imamai, už kuriuos esu atsakingas. Tačiau mūsų darbui reikia elito paramos ir musulmonų, žydų, krikščionių bei netikinčiųjų bendradarbiavimo siekiant apibrėžti islamo vietą Prancūzijos visuomenėje. Bent jau turėtume visi sutikti, kad galima būti Prancūzijos piliečiu ir musulmonu.

Musulmonų intelektualai, nesiejantys savęs su religija, iš tiesų galėtų atlikti svarbų vaidmenį. Tačiau ar Katalikų Bažnyčios įtakos praradimas Prancūzijoje nesukels įspūdžio sekuliarizmo priešininkams, kad šis silpnina religinį diskursą?

Ch.-E. H. Nemanau, kad sekuliarizmas yra religijų silpnėjimo priežastis. Tačiau jūs teisi – būtent islamistai sekuliarizmą laiko ateizmu. Dėl šios priežasties kai kurių musulmonų, įskaitant ir gyvenančiuosius Prancūzijoje, pasąmonėje sekuliarizmas tapatinamas su ateizmu. Tai pakeisti yra vienas iš mūsų švietėjiškų iššūkių.

Deja, dėl musulmoniškų struktūrų silpnumo neužtikrinamas pakankamas religinis vaikų ugdymas, neatsiejamas nuo Prancūzijos visuomenės realijų. Dėl to daugelis Prancūzijos musulmonų neturi resursų apsisaugoti nuo iškraipyto jų religijos aiškinimo. Vyriausybė buvo teisi uždarydama kai kurias musulmoniškas mokyklas, diegusias klaidingą islamo supratimą. Tačiau norėčiau, kad būtų įsisąmoninta religinio ugdymo būtinybė taip, kaip šiuo metu sugrįžtama prie arabų kalbos mokymosi svarbos. Gebėjimas skaityti svarbiausius arabų literatūros kūrinius praplėstų jaunųjų musulmonų akiratį ir skatintų gyvenimą bendruomenėje. Šiandien arabų kalbos mokymas neatsiejamas nuo islamo mokymo, nors reikėtų, kad šių dalykų būtų mokoma atskirai, tuomet kalba, kultūra ir istorija padėtų suprasti religiją.

R. M. Pritariu būtinybei ieškoti naujų mokymosi būdų. Būčiau labai laimingas, jei mano knygą skaitytų musulmonai. Tikrai nesiekiu provokuoti. Mano vienintelis tikslas yra paskatinti mąstyti. Kadangi kalbėjome apie didįjį Egipto muftijų Muhammadą Abduh, primenu, kad, anot jo, „kilus konfliktui tarp proto ir tradicijos, sprendimo teisė priklauso protui“. Jei tik mes dažniau tuo vadovautumės... Prancūzijos musulmonų bendruomenė yra didžiausia Europoje. Dauguma jos tenori integruotis ir ramiai praktikuoti savo religiją. Deja, kur kas dažniau girdime ne daugumos balsą.

Ch.-E. H. Skatinu savo tikėjimo atstovus įsitraukti į pilietinį gyvenimą ir daryti gerus darbus, atitinkančius islamo vertybes. Skatinu juos kalbėti ir išreikšti nepasitenkinimą, tačiau nenaudoti islamo politiniais tikslais ir nekurti religinių partijų. Mečetėje reguliariai organizuoju susitikimus tarp imamų ir kitų tikėjimų ar mąstymo krypčių atstovų. Griaukime neišmanymo sienas, kad galėtume vieni kitus pažinti, kaip popiežius Pranciškus, susitikęs su al Azharo didžiuoju imamu ar Ali al Sistaniu, šiitų islamo lyderiu.

R. M. Beje, Ali al Sistanis yra aršus religijos ir valstybės atskyrimo šalininkas. Tokie įsitikinimai islame egzistuoja. Ar žinome, kad mutazilitai mąstė apie galimą sekuliarizmą? Tačiau šiandien sekuliarizmas, kritikos ir žmogaus laisvė islame nebeturi daug pasekėjų.

Kokie asmenys, jūsų manymu, įkūnija siektiną islamą?

R. M. Sunkus klausimas. Islamas turi daug veidų: sufijų, malikitų, kurdų, alevitų, šiitų... Prancūzijoje daug intelektualų, tokių kaip Abdelwahabas Meddebas, Mohammedas Arkounas ar Malekas Chebelis, įkūnija siektiną islamą. Paminėtinas ir Ghalebas Bencheikhas. Tačiau jų balsai nepasiekia žmonių. Galbūt dėl to, kad šie intelektualai, drąsiai kalbantys apie galvos apdangalus, homoseksualumą, žydus, šventvagystę, apostazę ar mąstymo laisvę, dažniausiai tai daro pasitelkdami pernelyg sudėtingą, akademinę kalbą.

Ch.-E. H. Daug musulmonų daro šį darbą nuo pat Korano apreiškimo pradžios, taip keldami išsamias diskusijas apie protą ir tikėjimą bei religiją, mokslą ir filosofiją. Norėčiau suteikti žodį imamams, bendradarbiaujantiems pritaikant religinį diskursą moderniam gyvenimui, Prancūzijos visuomenei ir jos įstatymams. Tai daryti stengiasi Paryžiaus Didžiosios mečetės imamai man pradėjus vadovauti šiai institucijai. Turėtume pereiti prie praktinių dalykų, nes draudimais paremta religija negali patenkinti dvasinių šiuolaikinio žmogaus poreikių. Imamai turėtų būti šių ateities darbų architektai. Jei visuomenėje, kurioje turime gyventi kartu, nebus dialogo, mus ištiks tragiška nesėkmė. Mums reikia iš naujo atrasti brolybės prasmę.

Ką manote apie moterų revoliuciją Irane?

R. M. Šios moterys atmeta islamą, nes religija joms asocijuojasi su apribojimais, uždarumu, laisvės suvaržymu. Jeigu islamas – tik tai, natūralu, kad dalis jaunimo jo atsisako.

Ch.-E. H. Iranietės demonstruoja savo nepasitenkinimą. Kai kurioms jis susijęs tik su galvos apdangalo nešiojimu, tačiau islamizmo akivaizdoje daugelis kelia bendrą buvimo musulmone klausimą. Šioms moterims norėčiau pasakyti, kad jos teisios, šitaip reaguodamos. Mano įsitikinimu, moterys yra islamo ateitis. Tačiau viskas, kas mūsų religijoje estetiška ir šviesu, negalioja kalbant apie moteris: moteriškumo kontekste tai nuodėmė. Istorija mus moko: kai religinės organizacijos siekia autoritariškai reguliuoti moralę, už tai jos brangiai sumoka.

Loico Salfati nuotrauka

 

Richard’ai Malka, skaitant jūsų knygą, juntamas ne tik stiprus susidomėjimas, bet ir tam tikras švelnumas islamo atžvilgiu. Knygos pabaigoje rašote: „Tikiuosi, kad tai bus suprasta kaip kitoniškumo žinutė.“ Ar jūsų ginamosios kalbos ruošimas „Charlie Hebdo“ teismo procesui prisidėjo prie to, kaip jūs suvokiate islamą?

R. M. Su šia tema mane sieja ypatingas ryšys, nes manyje gyva arabų kalba. Tai mano tėvų, Maroko žydų, kalba ir dalis jų kultūros. Marokas yra šalis, kurioje tikriausiai gyvenčiau, jei vieną dieną turėčiau palikti Prancūziją. Be to, niekada nepasisakiau prieš islamą, o už žodžio laisvę ir teisę į šventvagystę. Esu ateistas, bet realistas – šiuolaikiniame pasaulyje religijos vis dar atlieka struktūruojantį vaidmenį.

Taigi aš stengiuosi mąstyti apie religijų vietą. Ir tai reguliuoja būtent sekuliarizmas, kuris nėra agresyvus reiškinys – taip jį vaizduoti būtų apgaulinga. Priešingai, jis padeda kurti harmoniją tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų ir gyventi kartu. Jis leidžia mums ramiai kalbėtis, kaip tai darome su Chemsu-Eddine’u. Esame tokios diskusijų visuomenės kaip Prancūzija simbolis. Jei žmonės rinktųsi žinojimą ir atsikratytų išankstinių islamistinių ar nacionalistinių nuostatų, turėtume vilties. Tik pažinimas leis įžvelgti niuansus, įvairiapusiškumą, vers pagrįstai abejoti ir saugos nuo bet kokio fanatizmo ir radikalizmo. Čia kalbame apie islamo radikalizmą, bet yra daug kitų. Šiuo metu daugelyje sričių, įskaitant ir politiką, labiau dominuoja radikalizmas nei dėmesys niuansams. Aš stengiuosi būti niuansų advokatu.

Ruošdamas savo ginamąją kalbą, pasinėriau į islamo istoriją ir atradau islamo tyrinėtojos Jacqueline Chabbi darbus. Juos studijuoti būtų galima visą gyvenimą – jie prilygsta žmonijos istorijai. Tai dar vienas mano kovos būdas – ne tik teisinis, bet ir filosofinis, kultūrinis. Atmesti religiją reikštų nebesistengti įtikinti ir atsisakyti savo humanizmo – net jei tai būtų, Thomo Manno žodžiais tariant, angažuotas humanizmas. Koks kitas pasirinkimas – smurtinis konfliktas? Renkuosi kovoti, kad islamas grįžtų į savo aukso amžių. Laukiančiais sunkiais laikais mums reikia musulmonų, kurie yra svarbi tiek nacionalinės bendruomenės, tiek kultūros dalis. Esu įsitikinęs, kad Prancūzijoje gali įsižiebti kibirkštis, duosianti pradžią naujam islamui, neatsiejamam nuo savo praeities didybės, išnykusios kartu su radikalizmu. Tai mūsų šalies filosofinis pašaukimas. Prancūzijos musulmonų bendruomenė bręsta, iki pokyčio trūksta, ko gero, visai nedaug.

/ / /

„Traktatas apie netoleranciją“: islamo istorija ir jos pirmykštės kontroversijos

„Religija yra pernelyg rimta tema, kad jos studijas paliktume tik religiniams veikėjams“, – teigia Richard’as Malka, šiame veikale sugrįžtantis prie savo ginamosios kalbos, pasakytos 2022 metų spalio 17 dieną apeliacinio 2015 metų sausio išpuolių teismo metu. Voltaire’o ir Apšvietos epochos mąstytojų pasekėju save laikantis nenuilstantis „teisės erzinti Dievą“ (ankstesnės jo knygos pavadinimas) gynėjas šį kartą nusivelka advokato mantiją ir tampa istoriku. Keliaudamas laiku, jis siekia atskleisti obskurantizmo užuomazgas aiškinant islamą nuo pat jo ištakų. Remdamasis novatoriškais islamo tyrinėtojos Jacqueline Chabbi ir politologo Hamadi Redissio darbais, advokatas atskleidžia, kad pirmykščiai ginčai dėl Korano prigimties įtvirtino dvi priešingas religijos interpretacijas, viena su kita tebekovojančias ir šiandien.

Nors pasirinkta istorinė perspektyva iš pradžių gali nustebinti, knygos skaitymas motyvuoja. Šiame plačiajai auditorijai prieinamame veikale Richard’ui Malkai pavyksta apibendrinti nuo seno islamo keliamas išsamias teologines diskusijas, su kuriomis dažniausiai yra susipažinęs tik siauras žmonių ratas. Dėl nedidelės apimties knygoje neišvengiama tam tikrų supaprastinimų, tačiau autoriui pavyksta islamą pristatyti kaip nevientisą, daugialypį darinį. Savo bekompromisiu požiūriu ginant žodžio laisvę garsėjantis Richard’as Malka knygoje pateikia įvairiais niuansais praturtintus apmąstymus, kurie yra naudinga įžanga į islamo istoriją.

 

Iš prancūzų kalbos vertė Ieva Vaitkevičiūtė

* 2018 m. Saudo Arabijos žurnalistas Jamalas Khashoggis buvo nužudytas savo šalies konsulate Turkijoje, o jo kūnas ištirpdytas rūgštyje ir išpiltas į kanalizaciją.