Lankytasi Gipėnuose, minėta kunigo ir poeto Antano Vienažindžio-Vienužio 175-oji gimimo sukaktis

 

Kai keliauji, visada būna pakelių

Pakeliui į Kriaunas Darius Pocevičius klausia, ar yra šio daiktavardžio vienaskaita?

Apmaudoka, mintiju bendrakeleiviams, kad prapuola žodžiai „kriaunos“, „geležtė“, „ašmuo“. Niekas atskirai negamina geležčių, niekas atskirai neužtaiso kriaunų. Nes dabar galioja tik pramoninis įstrakalas peilis.

Toliau samprotauju, kad Kriaunose štai įsisteigtume geležčių ir kriaunų ekskliuzyvinę įmonę. Visa Europa važiuotų čionai.

Toliau. Kriaunų pakelėje yra Dusetos. Niekas seniai čia nebevartoja dusto. Jau dvidešimt vieneri metai kuria menus ir juos demonstruoja galerijoje. Todėl vairininkė Eurika Stogevičienė sukteli kairės aikštelėn, spusteli stabdžio pedalą. Įžengusiuosius vidun kaktomuša labina Nomedos Saukienės ir Šarūno Saukos paveikslai. Darni šeimynėlė, pliurpteliu Dariui, vieno abrozduose tirščiausios augalijos mėsynai, kito –­ kūnų įstabiausi florizmai.

Dusetose nedūsauja Artūr ir Dalia Samoiliukai. Virst duris trečius metus skaičiuojančion jųjų kepyklėlėn. Šnervėsna sliuogt cinamoniniai pabarstai, uogos uogienės, gardūs skrudėsiukai. Piniginėlės klapt klapt.

Morkavas „Volkswagen Caddy“ Kriaunosna įsuko jau trečiąmet

Visų Didžiųjų Reikalų Pramanytoja Audronė Telšinskienė-Kriaunietė, atvykstantiesiems teležinele linkėdama saulėto kelio, išpranašauja absoliučią giedrą. Administratorius Povilas Stakys trakšt girgžt laukiamiems sveteliams atlapoja Dievo Apvaizdos bažnyčią. Iš čia tapu tapu muziejun ką paregėti, ką Danguolės Žukauskienės paklausyti, pasoginių skrynių pavarstyti ir būtųjų amžių pauostyti. Tyrinėtojas ir archyvų vilkas Darius Pocevičius patenkintas laižosi šapinėdamas po antrajame muziejaus aukšte įruoštą sovietinio laikotarpio dalykų ekspoziciją.

Ir – očia očia opapa į laivužėlį! Štai tasai girdėtas, štai tasai šnekėtas, štai tasai tikėtasis Kriaunų plaustas. Darius primygtinai tikina, kad šioji vandens priemonė turėtų būti vadinama keltu. Tačiau seniūnas Arvydas Rudinskas argumentuotai argumentuoja kitus reglamentus. Todėl telieka laisva valia ir entuziazmas šiam plaustui sugalvoti pavadinimą.

Jungtinis Rokiškio, Kriaunų ir Vilniaus kultūrininkų ekipažas be jokių techninių, teisinių ir moralinių kliūčių nariai iriasi Sartų vandenimis. Juozo ir Alfonso Keliuočių palikimo studijų centro moterys iš Rokiškio bibliotekos Daiva Vilkickienė, Snieguolė Galvelienė, Angelė Stučinskienė, Rita Viskaitienė laikosi vieningos nuomonės ir žvalios nuotaikos. Audronė Telšinskienė atsakingai ir kruopščiai mieruojasi skareles. Raktininkas Ričardas Šileika kabina raktų vėrinius ant kaklų visam penkiolikos narių ekipažui. Be jokių tarpininkų, tiesiai į kiekvieno rankas įteikia neantspauduotą korespondenciją.

Kunigo švietėjo Jono Katelės labdaros ir paramos fondo valdytojo Leonardo Šablinsko švarko atlapan šalia rotary ženkliuko „įsisega“ rudeninis žiogiūkštis. Iš kur jis čia vidury Sartų? Smalsuolis ekstremalas, ne kitaip! O gal visgi toks pats kultūrininkas, kokie visi šiame plauste.

Gangreit ateina darbo metas skrandžiams. Todėl – valgė valgė košę visi atsilošę. Vidury ežero. Ritos Stakienės virtą. Kada gi ir buvo valgyta tokia garsi – gal tik vaikystėje ar kitame pasaulyje?

Nugirdau, kad Ritos valgiaraščiuose yra įrašyta ir „Paskenduolės“ sriuba. Viliuosi, teks paragauti.

 

Skarelė – nedidelis keturkampis arba trikampis medžiagos ar trikotažo gabalas galvai apsirišti.

(Iš Lietuvių kalbos žodyno)

Tikri kultūrininkai turi būti šiek tiek palaidūnai, šiek tiek nelegalai ir šiek tiek aktininkai. Taigi toji čia linksniuojama šutvė niekieno nepastebėta ir neįtarta iš Rokiškio rajono – be jokių vizų! – išsilaipina į Zarasų rajono teritoriją. Prie ežero rytinės pakrantės plaustą (o maga sakyti, laivą) šmakšt šmakšt ir prišvartuoja įgudęs vairininkas Algis Krasauskas. Daugel kojų pirmą kartą gyvenime (į)žengė Gipėnų žemėsna. Eurika linguoja galva stebėdamasi čionykščių sodybų dailumais ir tvarkingom aplinkumom.

Atplaukėliai po du, po tris traukia per Antano Vienažindžio ulyčią. Iš abiejų šonų šviečia obuolingos kupetos, anava dvi avelės – flegmatikė ir cholerikė. Lenktagalvė saulėgrąža instaliatyviai supakuota marlės tvarsčiu. Antrąkart žiedų kekėmis apykukliai rausvuoja robinijos. Daiva Vilkelienė esmingai susidomėjusi stabteli prie dumplūninių nikandrų.

Gipėnuose Ričardui Šileikai, deja, nepasipainioja nė kukli geležėlė. Bet nevalia pamiršti, būtent čia 1930 metais aptikta senovės Romos moneta. Todėl net nereikia papildomai aiškinti(s), ko čionai atsibaladojo poetas Mantas Balakauskas, poezijos knygos „Roma“ autorius. Jis jau yra sakęs, kad „Roma – tai objektas, į kurį nukreiptas visas dėmesys, iš kurio gimsta naujas pasaulis. Tai taip pat ir liguistos fiksacijos objektas. Šakutė į lizdą. Juk mes kartais nesveikai prisirišame prie žmonių, prie daiktų, prie žodžių, prie procesų, juos kartojame ir juose skęstame, tad viskas ir yra Roma“.

Štai ta Juozapo Vienažindžio, Justino Vienažindžio tėvo, Antano Vienažindžio senelio dviejų galų gryčia. Šurum burum tuoj akys nustėrsta ir plaukai pasišiaušia. Pyst, pist pist! Kokie kerintys obeliškio Rimvydo Pupelio įrengtu du kvietkų darželiu! Aukštaūgiai jurginai, kardeliai pramaišiui su mėlynom, geltonom, raudonom lelijom, kitais nesvietiškais, pasakiškais žiedais. Vien dėl tos grožės jau vertėjo trenktis šion pasvietėn, šian latvijon parubežin.

Mano žolynėliai žydėti pradėjo –
Kokia man linksmybė, kas gal apsakyt?
Tartum svieto skarbus kas man pažadėjo?
Vien tikt širdį traukia, kad juos pamatyt!

Dėl to ir dusetiškės senjorės Janina Kaškauskienė, Efrosinija Partinauskienė ir Laima Gorpinič nesusilaiko neužtraukusios „Kaipgi gražus gražus“... Aukštaūgis sodybos klevas podraug su oriais uosingais uosiais mirko dar vešlius pakaušius dangaus dūmojimuose. Žilagalvė Vienažinskio proanūkė, Juozo Tūbelio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja senjorė Irena Varnienė primena susirinkėliams, ką jie žinojo, ko nežinojo, ką užmiršo.

Veiksmus akylai seka fotoaparatuotos Jurga Tumasonytė ir Vilija Visockienė. Kolei Dusetų visuomeninkas Vytautas Čypas viešai skleidžia bendruomenės laikraštį „Dusetos“, kolei Kriaunų seniūnas Arvydas Rudinskas dalykiškai porina plausto naudojimosi tvarkaraštį ir galimybes, Ričardo Šileikos sąmonę apdūmoja ūkų ūkai. Staiga grįžtelėjęs galvą nuo pakrantės pusės jisai išvydo atbrendančią Rožę Stauskaitę. Oi, Viešpatie, juk tai juodasuknė baltaskarė Audronė Kriaunietė! Neilgtrukus Eugenijus Raugas atlapoja armonikos futliarą. Nieko jau čia šnekos neišganys. Tik toji Eugenijaus armonika, tik nuo balsastygių slystantys kūliavirsčiagarsiai.

Spektaklis su visomis tikromis ir įsivaizduotomis scenomis įvyko. Dūšelės veiksmininkės tobulai „įgyvendino“ savo vaidmenis: Labiausioji Skarela su Lungeliais, Kvietkelių Darželininkas, Mecenatė ir Vyr. Ganytoja, Laisvinga Siela un Sartų, Žvangintojas Raktais, Plaustininkas, Durų Varstytojas, Romos Procesininkas, Akylusis Sklaidytojas, Anglis Raudonsnapė. Kriaunų plaustas suktelėja link Bobriškio kaimo, kur daugeliui keliauninkų rūpi čia stovinti, naujam pamažėl prikeliama sentikių cerkvelė. O nuo šio Sartų kranto iki kito – vienas šimtas keturiasdešimt metrų juokas. Eugenijus ir Ričardas ėmė ir kirto Sartų įlanką savo rankom ir kojom. Grybšniais ir šypsniais, sieksniais ir riekėmis, mostais ir nyriais.

 

Rugsėjo šešioliktosios uždanga

Kriaunose Durų Varstytojas Leonardas Šablinskas šmakšt ir apverčia aukštyn buvusias duris. Užgieda Rimvydo Pupelio sužiūrėti sudaboti moliniai strazdai. Visas pulkas. Sušnara sparnais, sukibirkščiuoja kiekvieno delnuosna.

 

Post Scriptum

Iš Rygos notaro Sigizmundo Kersnovskio 1892 metų aktų knygos, Antano Vienažindžio testamento nuorašo:

Piniginių kapitalų prašau neieškoti, nes jeigu ir turėjau mažų santaupų, tai jomis disponavau savo nuožiūra, gyvas būdamas.