Maistas gali būti suvokiamas kaip energija kūnui. Bet geriau pagalvojus ima aiškėti, kiek daug sluoksnių telpa šioje sąvokoje. Imi svarstyti, kaip maistas sujungia arba atskiria, kaip skiriasi arba kokie panašūs gaminimo ir valgymo būdai, kokie jie svarbūs. Kiek juslių maisto vartojimas žadina – nuo kvapo, skonio iki minčių srauto: kuriant receptus, prisimenant su maistu susijusias patirtis. Maistas gali nukelti tiek į praeitį, tiek į ateitį, bet labiausiai kuria akimirką čia ir dabar.

Visada jaučiau šio elemento svarbą savo šeimoje. Išreiškiant pagarbą maistui, vaikystėje vis girdėdavau sakant: „Nežaisk su maistu, maistas ne žaidimas!“ Tačiau gal žaidimas kaip tik ir yra tai, dėl ko atminty išlieka kartu praleistas laikas ir valgytas patiekalas?

Viskas prasidėjo, kai netikėtai prisiminiau močiutės pasakojimą apie kopūstus Latvijoje. Stebėdamasi ir juokdamasi ji pasakojo, kaip per didelę šventę bernas pačiupo raugintų kopūstų puodą, perbrido į kitą upės pusę, „ir kad valgo, kad valgo tuos kopūstus!“. Kas čia per prasimanymas? Kodėl kopūstai?! Kadangi močiutės tarp mūsų nebėra, paskambinau jos jaunėlei devyniasdešimt trejų metų seseriai, kuri vis dar gyvena toje pačioje troboje prie upės. Nesu jai skambinusi, juolab klausinėjusi apie kopūstus. Pagalvojo, kad juokauju, o paskui sužinojau, jog net nesuprato, kas skambina.

Nieko nepešusi tęsiau „tyrimą“. Pasirodo, kad tai viena gausiausiai augintų daržovių tiek vietos reik­mėms, tiek eksportui. Todėl kopūstas pasidarė labai svarbus latvių folklore. Yra net posakis – „nespjauk į kopūstus“, reiškiantis, kad reikia vertinti tai, ką turi. Kopūstas tapo gausos ir vaisingumo simboliu, plačiai naudojamu vestuvių ritualuose. Sluoksniuota daržovė įkūnijo seksualumą. Taigi paaiškėjo, kodėl paklausus, kaip gimė tėtis, man buvo atsakoma – rado kopūstuose. Tik mane nusipirko parduotuvėje, užmatė viršutinėje lentynoje, nes tuo laiku, kai gimiau, sekso tarsi nebuvo.

Susisiekiau su pažįstamu latviu. Jam irgi pasidarė įdomu. Mano asistentas rimtai ėmėsi darbo, ir greitai sužinojau, kad kāpostu zagšana (kopūstų vagystės) tradicija per vestuves yra paplitusi Latgalos regione, kuris panašus į mūsų Žemaitiją, – turi savo kalbą ir kitokias tradicijas nei visa Latvija. Būtent ten ir gyveno močiutės sesuo. Anais laikais vestuvės trukdavo mažiausiai dvi dienas, kartais gerokai ilgiau, nes suvažiuodavo giminės ir artimieji iš tolimiausių kampelių. Tik laidotuvės ir vestuvės suteikdavo progą susitikti giminaičiams. Paskutinę vestuvių dieną šeimininkės patiekdavo raugintų kopūstų sriubą. Matyt, ta rūgštelė buvo labai naudinga po tiek dienų linksmybių. Šis patiekalas buvo ženklas, kad greitai teks skirstytis. Svečiai nenorėjo grįžti į sunkių darbų rutiną, tad kopūstų puodą stengdavosi pavogti.

„Per mano tėvų vestuves Latgaloje, apie 1980 m., draugai studentai paslėpė kopūstus vonioje, o vonią užkėlė ant daržinės stogo. Dėl to vestuvės tęsėsi dar kelias dienas“, – pasakojo jauna moteris iš Latvijos. Jei kopūstus pavagia, šeimininkės turi juos išsipirkti, o jei nepavyksta – virti sriubą iš naujo. Tačiau šeimininkės irgi nepėsčios – paslėpdavo kopūstus kamine arba padėdavo matomoje vietoje „netikrą“ puodą, o laikui atėjus patiekdavo „tikruosius“. Taip visi įsitraukdavo į žaidimą, kuriantį atmintį: kuo įspūdingesnė vagystė, tuo geresni ir ilgesni atsiminimai apie vestuves. Pasak mano antros eilės pusseserės iš Latvijos, žmonės valgė tai, ką turėjo, – anais laikais niekas nekepė pyragų ir tortų. Maisto skonis ar išskirtinumas nebuvo itin svarbus, tik žaidimo ritualas suteikdavo kopūstams ypatingą reikšmę. Prisiminimai apie kopūstų vagystę susiejo žmones ilgiems dešimtmečiams, kėlė juoką ir šviesias mintis apie kartu praleistą laiką. Tiesa, paklausus pusseserės, ar latviai per vestuves vis dar vagia kopūstus, ji atsakė, kad šiais laikais dažniau vagia nuotaką. Kaip ir pas mus. Kai gali gauti kokio tik nori maisto, naujos globalios tradicijos keičia senąsias, išskirtines.

Susimąsčiau apie tokius žaidimus Lietuvoje. Paklausiau tėčio (atsiradusio iš kopūstų), ar jis prisimena kokių žaidimų su maistu. Kiek patylėjęs atsakė, kad nieko panašaus nebūdavo, tik pamena, kaip mama pempę kepdavo. Kai duonkubilyje užmaišydavo tešlą ir suformuodavo didžiuosius kepalus, išgramdydavo likučius ir iš jų kepdavo vaikų kepalėlį. Suformuodavo galvą, kartais nulipdydavo snapelį ir į vidų įdėdavo žalią kiaušinį. Išeidavo pempė, besiruošianti padėti kiaušinį.

Tėtis augo pokario laikais, tad „jokio įdomaus maisto nebuvo, tik pilvui prikimšti“. Šalyje ūkiai tapo kolektyviniai, žmonės turėjo po nedidelį plotelį daržovėms užsiauginti, miltų nuolat trūkdavo. „Laukų niekas neturėjo, tik kolchozas. Be to, mes buvome nei kolūkiečiai, nei siuvėjai, nesuprasi kas. Bet ne kolchoznikai, tai pas mus ir tas daržiukas mažiukas buvo. Kažkas kažkur vis ko nors užsiaugindavo. Matai, kolūkis atpildavo natūra už tuos darbus – ne pinigais, o javais. Mano vaikystėje buvo tokie natūriniai mainai, beveik kaip baudžiavos laikais. Tų grūdų kažkaip atsirasdavo. Nors palyginti nedaug kas duoną kepdavo. Šiek tiek išsikepdavo, bet ir valdiškos duonos pirkdavo. Žinai, mažiau vargo. Jeigu jos būdavo, nes ir tos valdiškos trūkdavo. Vyresni žmonės sakė, kad per naktį stovėdavo eilėje prie parduotuvės.“

Tėtis juokdamasis prisiminė tą vaikų kepalėlį. Mažieji laukdavo pempės, o didžiausias džiaugsmas – atrasti kiaušinį ir jį karštą kaip nors iškrapštyti. Dar tas naminės duonos kvapas ir skonis – tikras desertas. Toks vaikų pamaloninimas, anot tėčio, keliaujantis iš kartos į kartą, jo mamai perduotas prosenelės. Moterys turėjo išskirtinį santykį su maistu, o per žaidimo tradicijas galėjo praskaidrinti skurdžią vaikų kasdienybę. Nebuvo laiko su jais žaisti, tad linksmesnis maisto procesas tapo svarbia dėmesio išraiška, išlikusia atmintyje visą gyvenimą. Matyti duonos gaminimo procesą, kepaliuko formavimą, užuosti kvapą, o paskui kaip staigmeną atrasti kiaušinį! Tai įaudrindavo vaikų vaizduotę, tarsi ant stalo gulėtų tikras paukštis, ir tapdavo maloniu prisiminimu apie namų jaukumą.

 

 

Dar vienas pokalbis įvyko su trisdešimtmečiu draugu. Pasidomėjau, ar jo šeimoje kas nors nežaidė su maistu. Vyras nė nedvejodamas atsakė, kad mama. Pamena ją nuolat žaidžiančią su maistu, iki pat mirties. Įsimintiniausias žaidimas – dešrelės su kojytėmis, kai mama įpjaudavo dešrelės galus, o kepdami jie išsišakodavo ir susiraitydavo. Šeimoje trūko pinigų, tad mama žaidė su paprastu ir pigiu maistu. Draugas augo tuo metu, kai valstybė išgyveno perėjimą nuo vienos sistemos prie kitos, kai daugelis žmonių neteko darbo, sunkiai vertėsi. Jį auginusi vieniša jauna mama turėjo įveikti finansinius sunkumus, be to, norėjo patirti gyvenimą, tad sūnus dažnai jausdavosi vienišas. Maisto žaidimai išreiškė ypatingą artumo akimirką – mama parodydavo vaikui švelnumą ir dėmesį per maisto gaminimo procesą, skirtą tik jiedviem. Ji kūrė kasdienybės ritualą, kuris vaikui atstojo pramogą.

„Ką atsimenu geriausiai? Jausmą. Net ne skonį. Koks ten skonis, juk dešra. Tiesiog pramoga valgyti. Tau rodomas rūpestis, dėmesys, ne šiaip tėvai iškepa tą kepalą su kiaušiniu. Man atrodo, vaikas tai jaučia. Kažkas dėl tavęs kažką daro. Toks malonus jausmas.“

Per maisto žaidimus kuriama kolektyvinė ar asmeninė atmintis. Prisiminimuose apie maistą susipina istoriniai faktai, socialinė praktika, psichologija, kultūrinės ypatybės ir jausminės patirtys. Per maistą atsiskleidžia net valstybių istorija ir jų kaita. Žmonės valgė tai, ką turėjo, o kad maistas taptų įdomesnis, jį praturtino žaidimais. Paprasta raugintų kopūstų sriuba Latvijoje tapo pagrindiniu vestuvių akcentu, išradingai naudojami duonos tešlos likučiai pokario Lietuvoje rodė maisto stygių ir naminių kepinių vertingumą, greitai paruošiamos ir nebrangios dešrelės atspindėjo XX a. pabaigos tendencijas.

Mūsų laikais, kai maisto pilna ir nuo įvairovės mirga akys, mamos gali rūpintis sveiku maistu, todėl dešrelės nebeturi geros reputacijos. Nupasakotais atvejais žaidimas su maistu atsirado iš stygiaus. Procesas buvo svarbesnis nei skonis ir kūrė reikšmingą kasdienybės ritualą. Maisto antropologas Davidas Suttonas rašo, kad nuolat kartojamas ritualas kaip burtas trumpam nukelia į kitą realybę ir taip sukuria malonius prisiminimus, išliekančius kūno atmintyje.

Per šią atmintį galima pamatyti laiko tėkmę – kaip pasikeitė vartojamas maistas ir jo reikšmė. Šiuolaikinėje visuomenėje linkstama ieškoti trumpalaikės sensacijos, o ne kurti kasdienius ritualus. Pastebiu, kad ima varginti dar nepažinto maisto, „kažko naujo“ paieškos. Visa darosi pilka ir greitai pasimiršta. Todėl pradedu kepti spalvotus gyvūnų pavidalų blynus, kuriuos būtina valgyti kartu susėdus prie stalo, – tokius sekmadienius prisimins mano vaikai.