Vaikštau po Lietuvos didmiesčius ir stebiu jų kaitą – erdvės darosi tvarkingos, reprezentatyvios. Šitos vietos nebeatpažįstu, šito namo nebėra, o čia žiojėjusi skylė užpildyta stikliniais langeliais. Mintimis nusikeliu į man gerai pažįstamą miestą su dar nesutvarkyta architektūra ir nerakinamais kiemeliais. Kadaise su keletu draugų turėjome pomėgį landžioti po apleistus pastatus, ir lipdukas „piktas šuo“ mūsų neatbaidydavo. Kartais tas ženkliukas nemeluodavo ir tekdavo slėptis kur nors ant stogo, kol šuo pavargdavo urgzti.

Tuo metu draugas ieškojo vietos naujam vakarėliui ir landžiojo po apleistas Kauno gamyklas. Taip atrado buvusį vaistų fabriką „Sanitas“, kuriame prasidėjo vakarėlių serija „Insanitus“, o mano gyvenimas pasidarė insane.

 

 

Persikraustėme gyventi į apleistą gamyklą trise. Čia bus virtuvė, čia tavo kambarys, čia mūsų. Čia, kur buvo atliekami bandymai su varlytėmis, bus mano dirbtuvė, o kur gyveno triušiai – tavo muzikos studija. Mus skirs stiklinių blokelių siena, o pro langus matysis gretimos apleistos gamyklos kieme suaugę medžiai. Visas miškas. Mišku gėrėsiuosi ir nuo stogo dušinės, kurią atstos geltonas metalinis rėmas, aptrauktas balta medžiaga, kad apačioje veikiančios „Volfas Engelman“ gamyklos darbuotojai nematytų nuogų besimaudančiųjų, ir pora lietaus vandens statinių. Šilto vandens turėsime apie trisdešimt sekundžių, bet užteks galvai išsiplauti ir nusimaudyti. O lietui lyjant galėsime taškytis baseine, kuris susidaro ant stogo dėl užsikimšusio lietvamzdžio. Kaimynai iš gretimų daugiabučių žiūrės ir stebėsis, kodėl jų butai nauji, bet baseino nėra.

Ant stogo taip pat įsikurs metalinė kriauklė, kurioje vakarais kūrensime laužą ir kalbėsimės apie gyvenimą, vis dar stebėdami naktinės pamainos gamyklos darbuotojus. Kartais atsikėlus ryte kvepės apyniais – vadinasi, alų verda, o kartais kriaušėmis – šiandien į sidrą pila skonio stipriklius iš bakelių. Jei atsibusiu skambant giesmėms, vadinasi, sekmadienis, švenčia kitame bloke esanti „Tikėjimo žodžio“ bažnyčia. Šiose patalpose bus menininkų studijos – reikia pradėti ieškoti žmonių jau dabar. Žmonių radome, tačiau įsikūrimo procesas apleistose patalpose vyko kiek lėčiau, nei tikėjomės. Matyt, ši idėja Kaune atsirado kiek per anksti.

Kartais gamykloje likdavau viena ir apsivilkusi princesės suknelę vaikščiodavau po tūkstantį apleistų kvadratinių metrų apžiūrinėdama savo rūmų valdas. Kiekvienas kampas atrodė mielas, o didžiuliai angarai rodėsi galintys atvirsti prabangiomis menėmis. Tik nesuprasdavau, kodėl atėjusi aplankyti mama negalėdavo ištarti nė žodžio ir apsiašarodavo. Gal nematė užburtų rūmų prabangos? Kartais rūmai iš tikrųjų atgydavo! Miesto plakatai skelbdavo artėjančią datą, o iškilmių vakarą sugužėdavo keli tūkstančiai svečių. Menės tapdavo spalvingos, šviečiančios, sklisdavo gražiausia muzika. Prie mūsų trijulės apartamentų atsistodavo sargybinis, tad vidun patekti galėjome tik mes ir mūsų kviestiniai svečiai.

 

Justė Margarita, iš autorės leidinio „Things“, 2011

 

Tokie buvo mano svajonių rūmai visą pusmetį. Kai po daugelio metų kauniečiai vėl surengė reivą gamykloje, netoli buvusių „Sanito“ patalpų, jau prašvitus nuėjau pasižiūrėti į tą vietą, kurią širdis vadino namais. Tačiau paryčiais burtai išsisklaido – išvydau, kad mano rūmai dulkėmis pavirtę. Vietoj skambančios svajonių ir žaidimų pilies išaugs apartamentai be baseino.

Žvelgiu į tvarkingesnį ir įmantresnį dabarties miestą kaip į pasakas, iš kurių išimami mažiau malonūs, kartais kiek žiaurūs elementai. Kadaise miesto sluoksniai ir pasakų gylis mane stipriai formavo, o dabar jų randu vis sunkiau. Kartu su miesto procesais kinta ir muzikinė kultūra: undergroundas kyla į paviršių ir tampa tiesiog vakarėliais. Dėl to neliūd­na, gal net džiugu, tik skonis kitas – mažiau pipirų ir aitriosios paprikos. Mokausi būti kažkaip kitaip, keistis kartu su kintančia aplinka. Gal imti auginti prieskonius pačiai? Matyt, dėl to persikrausčiau į Naujininkus, kur daugiau žemės darželiui, ir ieškau čia savojo „Naujo pasaulio“, kaip anksčiau ši vieta ir buvo vadinama.