Bauhauzo mokyklai sukanka 100 metų, vokiečiai pasirengę audringai švęsti. Veimaro meno mokykla tebelaikoma pažangia, radikalia ir maištinga. Bet ar taip yra iš tikrųjų?

Viskam – visoms iškilmėms – pasiruošta kaip reikiant: Bauhauzui 100 metų, nieko negalima palikti atsitiktinumui. Veimare, Berlyne ir Desau bus atidaryti net trys nauji muziejai, o visoje Vokietijoje vyks šimtai išskirtinių parodų, festivalių, simpoziumų, žinoma, daug diskusijų ir įvairių pramogų. Valstybės dosniai remiamas minėjimas apims visą šalį. Beje, ne be šalutinių užmačių.

Žvilgsnis nukrypsta į XX a., ir štai: jokių spygliuotų tvorų, jokių masinių kapaviečių ir kaltės jausmo. Matome saujelę meno idealistų, pasirodžiusių pakeisti pasaulį, žinoma, į gera. Šiais Bauhauzo metais taip ryžtingai švenčiama šviesioji, kuriančioji Vokietija. Ir nepaliaujama liaupsinti pasaulinę šlovę pelniusios mažosios Veimaro mokyklos. Mūsų kultūrinis paveldas! Pašlovinta nuo Čikagos iki Tokijo! Kada būta ko nors panašaus?

Reikalas dar šaunesnis, nes dėmesio centre atsiduria ne plieniniai baldai, arbatiniai ar kubistiniai statiniai. Sukakties organizatoriai teigia, kad Bauhauzas – ne stilius. Tai laikysena. Toji vidinė vertė nusipelno ypatingos pagarbos, o idėjos, anuomet daugeliui atnešusios įkvėpimą, – kaip praktiška – kuo puikiausiai tinkamos ir šiandienai.

Bet ar taip yra iš tikro? Ar tikrai Bauhauzas – dabarties mąstymo ir utopijų mokykla?

 

Mitas Nr. 1 apie išradingą Bauhauzo mokyklą

Tik 14 metų gyvavusi mokykla, vadovaujama trijų direktorių, daug kartų drastiškai keitė kursą, bet visada liko ištikima vienam dalykui – savigyros menui. Bauhauzas himnais apdainavo savo ryžtą ir modernų mąstymą. Ko gero, jau tada retoriniais plepalais norėta nukreipti dėmesį nuo fakto, kad dauguma pagrindinių idėjų nėra ypač originalios ir neretai net šiek tiek reakcionieriškos. Pirmųjų Bauhauzo metų šūkis buvo „Atgal į viduramžius“. Nostalgijos kupina pradžia.

„Menas nebeturi tvirtos garbingos vietos tautos gyvenime“, – rašė Walteris Gropius, pirmasis Bauhauzo mokyklos direktorius. Jo manifestas buvo iliustruotas sena katedra, „ateinančio naujo tikėjimo simboliu“. Šauktasi dvasios, „išvesiančios tautą iš prapulties“.
Gotikos statinių (iš čia ir kilęs judėjimo pavadinimas: bauen – statyti, Haus – namas) pavyzdžiu norėta išaukštinti amatą, susieti jį su menu ir taip atskleisti nuo bet kokių akademinių taisyklių išlaisvintą kūrybinę dvasią. Siekta ne statyti kokius nors prašmatnius pastatus, o įveikti anuometes negandas: baimes po Pirmojo pasaulinio karo, industrializacijos sukeltą susvetimėjimą, skausmingai išgyvenamą pliuralizmą.

Kilnios svajonės, bet tada jos nebuvo išskirtinės. Jau XIX a. viduryje panašias idėjas (meno, amatų ir visuomenės ryšį) propagavo architektas ir meno teoretikas Gottfriedas Semperis. XIX a. pabaigoje kilo gyvenimo reformų judėjimas, skleidęs radikalias žmonijos atpirkimo fantazijas, daugelis kurių rado platų atgarsį Bauhauzo filosofijoje. (Gyvenimo reformų judėjimas kilo Vokietijoje ir Šveicarijoje kaip atsakas ankstyvąjai industrializacijai. Judėjimas propagavo natūralų gyvenimo būdą, sveiką mitybą, o kooperatyvų principu veikiantis prekybos tinklas „Reformhaus“ tebėra populiarus greta šiuolaikinių bio-, ekoparduotuvių, – vert. past.)

Iš pradžių Bauhauzas priminė elitinį išrinktųjų būrelį. Greta W. Gropiaus svarbų vaidmenį atliko menininkas Johannesas Ittenas, vilkėjęs vienuolišką abitą ir savo mokinius ezoteriniais ritualais bei specialia dieta (islandiškųjų kerpių pudingas, šalta česnakų sriuba) norėjęs paversti pasaulio gerinimo apaštalais. Mokytojas daug kalbėdavo apie baltosios rasės pranašumą, o Bauhauzo mokyklą vertino kaip „baltojo vyro namus“. Toji pranašumo ideologija smarkiai paveikė daugelį studentų.

Daug laiko, net ketverių metų, prireikė, kol W. Gropiui pradėjo aiškėti, kad jo Bauhauzas gali tapti atsiskyrėlių sala. Reikėjo naujos programos. Abituotasis J. Ittenas dingo, pasirodė darbininkiškai apsirengęs vengrų menininkas László Moholy-Nagy. Jo įvaizdis kuo puikiausiai įkūnijo visiškai atnaujintą Bauhauzo ideologiją – meno ir technikos vienovė.

Bet misionieriškas polėkis niekur nedingo. Dabar amatininkų trobelės vadinosi laboratorijomis, o naujoji pasaulio dvasia turinti kilti ne iš meno ir amato, o iš standartizacijos. „Prie staklių visi vienodi, – sakė L. Moholy-Nagy, – jos nepažįsta tradicijų ir klasinės savimonės.“
Beje, ir ši sudvasintos technikos idėja nelabai jau naujoviška. Ir kitos meno mokyklos siekė panašių tikslų, kai kurios jų buvo dar radikalesnės: konstruktyvistai Maskvoje, De Stijl judėjimo šalininkai Amsterdame. Jie vertino primityvumą, elementarumą, minimalizmą, trapų lengvumą – esminius modernios estetikos bruožus, kuriuos Veimaras sugebėjo sėk­mingai perimti. (...)

 

Mitas Nr. 2 apie liberalųjį Bauhauzą

Jau kasdienybė įrodė, kad Bauhauzas nebuvo ankstyva hipių komunos versija ar radikalios savirea­lizacijos perykla, net jei margomis, triukšmingomis šventėmis ir demonstravo atsipalaidavimą, net jei merginos trumpais sijonais ir trikdė biurgerius. Bauhauzo pradžioje pavieniai menininkai dar atliko svarbų vaidmenį, bet juo ilgiau judėjimas gyvavo, tuo labiau darėsi autoritarinis.
Kad ir lyčių klausimu: studijavusios moterys jokiu būdu nebuvo laikomos lygiavertėmis, dažnai jos pašaipiai vadintos audėjėlėmis. Vyravo oficiali nuostata, kad merginos turėtų laikytis atokiai nuo techninių disciplinų ir verčiau užsiimti keramika ar tekstile.
Toks pat kategoriškas buvo ir įsivaizdavimas, kaip reikia statyti. Nors aukštintas individualus eksperimentavimo siekis, tačiau organiškos formos, lyriški ar distopiniai projektai dažniausiai būdavo atmetami. Šventas buvo tik status kampas. Namai turėjo būti kaip mašinos, baldai – kaip aparatai. Funkcionalumu grįstas mąstymas individualumui paliko mažai erdvės.

Beatodairiškas kitų stilių atmetimas, sterilumo ir tikrumo siekis baigėsi tuo, ką Bauhauzo meistras Paulis Klee kritikavo kaip standartizuotą dvasingumą. Įsivyravo estetinis fundamentalizmas, į pakraštį nustūmęs savitai mąsčiusius menininkus. Grožis ir net meno laisvė vertinti kaip atsilikimo ir buržuazinio mąstymo požymiai.

Visi šio pasaulio daiktai yra formulės: funkcionalumas / ekonomija = rezultatas. Tad jie nėra meno kūriniai. Visas gyvenimas – funkcija ir todėl jis nemeniškas. Šia dogma Hannesas Meyeris, antrasis Bauhauzo mokyklos direktorius, apibūdino mokyklos siekius ir tikslus.

Nėra ko stebėtis, kad netrukus ir žmonės pradėti vertinti kaip funkcionuojantys vienetai su vienodomis svajonėmis ir nuspėjamais norais. (...) Svajojant apie geresnį gyvenimą – šviesų, erdvų, higienišką, nepriekaištingą – nebeliko vietos istoriškai susiformavusiai netvarkai. Seni miestai turėjo pasitraukti. Pavyzdžiui, Desau senamiesčio vietoje ketinta pastatyti dėžučių kompleksą.

Kauno pašto architektūra paveikta bauhauzo stilistikos („Paštininkų žodis“, 1930 m. liepos 1 d., Nr. 7)

 

Mitas Nr. 3 apie maištingąjį Bauhauzą

Daug kas šį judėjimą sieja su pasipriešinimu, neramiu mąstymu. Iš tiesų mokyklos direktoriai nuo pat pradžių turėjo atlaikyti dešiniųjų ir nacionalistų protestus. Bet, kita vertus, mokykla stengėsi išvengti konfliktų su partijomis, kad neprarastų valstybinio finansavimo. O trečiasis direktorius Ludwigas Miesas von Rohe uždraudė studentams dalyvauti bet kokioje partinėje veikloje. Bauhauzas norėjo sukurti kitokią visuomenę, teisingą ir suvienytą, bet niekad negalvojo apie kokį nors perversmą. Priešingai, kliautasi rinkos varomąja galia ir jei būtų buvusi W. Gropiaus valia, būtų atsiradusi UAB „Bauhaus“. (...) Dauguma Bauhauzo produktų nusėsdavo pasiturinčiųjų namuose kaip madingi aksesuarai. Tiek gyvenamieji namai, tiek foteliai, arbatiniai ar lempos plačiosioms masėms, kurias Bauhauzas norėjo pasiekti, buvo neįperkami. Judėjimas išdavė save. (...)

Bauhauzo menininkams teko patirti dešiniųjų įsigalėjimą, nacionalsocialistų patyčias, galiausiai jie buvo išstumti iš Desau. Dar keliems mėnesiams mokykla buvo įsikėlusi į seną fabriką Berlyne, bet 1933 m. įsakyta ją uždaryti. Nepaisant to, W. Gropiaus ir L. Mieso von Rohe’s elgesys nepriminė tiesios linijos, nors būtų galima tikėtis pagal jų architektūrą. W. Gropius teigė, kad Bauhauzas nesąs nei bolševikinis, nei žydiškas, o vokiškas, ir aktyviai dalyvavo NS režimo skelbiamuose konkursuose ir parodose. L. Miesas von Rohe pasirašė A. Hitlerį palaikantį kreipimąsi ir siekė galimybės statyti reicho banką, kuriame vėliau buvo laikomi auksiniai nužudytų žydų dantys. Tik 1938 m. jis pasitraukė į JAV, kur tapo pasauline garsenybe.

Kiti liko. Pavyzdžiui, Fritzas Ertlas, SS centrinės statybos tarnybos viršininko pavaduotojas Aušvice. Čia jis „kūrė“ serijinius barakus, kuriuose prieš pasiunčiami į dujų kameras kalėjo režimo persekioti Bauhauzo mokiniai.

Ta istorija seniai žinoma, bet valstybinio masto minėjime elgiamasi taip, tarsi to nebūtų buvę. Geriausiu atveju padiskutuojama, kaipgi galėjo nutikti, kad nusikalstama politinė sistema nejučiomis perėmė serijinio ir „uniforminio“ mokyklos mąstymo principus. Verčiau išdidžiai prisimenama, kad Bauhauzas tik emigracijoje įgavo tikrąją reikšmę. Suprantama, kodėl: pakario metų dvasią puikiai atspindėjo senoji Bauhauzo koncepcija nuvalyti praeities apnašas nuo daiktų, sukurti juos belaikius. Tam tikra prasme ji atitinka ir šiandienos nuotaikas. (...)
Judėjimo monokultūriškumas pradėtas kritikuoti gana anksti. Ernstas Blochas keikė „plieno baldus, betono kubus, plokščius stogus“, kai kurie šaipėsi iš Bauhauzo kareivinių (B. Brechtas) ar konservų dėžučių (T. Adornas). Bet tai judėjimui neturėjo jokio poveikio, net postmodernizmas sutrikdė tik trumpam, tad ir šiandien turime langų juostų ir plokščių stogų, pastatų iš stiklo ir plieno. Taip apeliuojama į inovacijas ir šiuolaikiškumą.

Kai kurie pastatai ir yra tokie. Tačiau funkcionalumas ne visada pažangus, bent jau to galėtų mus šie jubiliejiniai metai pamokyti. Tai, kas moderniai atrodo, iš esmės gali būti nemodernu.

Tai, kas moderniai atrodo, iš esmės gali būti nemodernu. Kaip ir pati Bauhauzo mokykla. Susiskaldžiusi, kartais sentimentali ir konformistiška, kartais įsimylėjusi savąjį entuziazmą, veidmainiškai tuščiagarbė, nemėgusi prieštaringumo ir pliuralizmo. Trumpai tariant, ji buvo labai žmogiška.

 

Iš vokiečių kalbos vertė Vilma Mosteikienė
„Die Zeit“, 2019-01-17, Nr. 4