Šios kronikos kviečia leistis į keistų, nuošalių ar savitą istoriją turinčių, su maistu susijusių vietų paieškas. Jose autorė tyrinėja ne tik tai, kas patiekiama lėkštėje, bet ir giliau slypinčius sluoksnius, gyvus socialinius audinius, kuriuose susitinka istorijos, kultūra ir kasdienybė.

 

 

Man visada knietėjo eiti ten, kur, atrodo, mažai kas eina. Užkandinės, kurios slepiasi tarp sandėlių, kioskeliai prie stoties, valgyklos, kuriose laikas tarsi sustojęs. Ten kartais sustoja ir skrandis, bet nebūtinai dėl maisto, o, rodos, labiau dėl patirties kitoniškumo. Skonis, kvapas, žmonės, aplinka ir garsai – viskas veikia stipriau, nei tikiesi. Tarsi trumpam svečiuotumeisi kažkieno kito kasdienybėje, nuošaly palikęs savo įprastą trajektoriją. Lankausi ten ne dėl „geriausio maisto“, o dėl galimybės paragauti tikrovės, kuri nėra suredaguota, išgryninta ir pritaikyta žiūrovui, kurioje nėra viskas aišku iš pirmo žvilgsnio. Ten reikia prisėsti, apsiprasti, leisti pabūti sau šiek tiek nejaukiai. Valgymas tampa ne tik fiziniu veiksmu, bet ir būdu patirti vietą. Tuomet atsiranda tikras skonis – ne tik maisto, bet ir gyvenimo.

 

„Alkana pantera“. Justės Margaritos nuotr.

 

Anądien nuvykau į „Regitrą“ susitvarkyti reikalų. Pasukau ne ten, kur reikėjo, ir patekau į didžiulę eilę automobilių, laukiančių techninės apžiūros. Nei pirmyn, nei atgal. Šiaip taip išsisukau, įvažiavau į žvyro aikštelę, gerai nubraukiau buferį į duobės kraštą, bet sėkmingai prisiparkavau. Retai čia atvažiuoju, ir tik šį kartą pastebėjau, koks gražus pušynėlis įsitaisęs tarp masės automobilių. Primena kurortą, pamaniau. O dar tie suoliukai tarp tujų prie „Regitros“ pastato – kuo ne Druskininkai? Tarp daugybės durų ir nuorodų ieškojau savųjų. Pakėliau akis ir pamačiau užrašą, išspausdintą lygiai tokiom pačiom raidėm kaip „Vairuotojų egzaminavimas“, – kavinė „Alkana pantera“. Mama mia, kaip pasakytų italai, šitas atrodo įdomiai! Sumečiau, kad aplink esančiame automobilių pasaulyje pagrindiniai klientai turėtų būti vyrai, tad sprendimas pavadinti kavinę „Alkana pantera“ būtent šioje vietoje atrodo pribloškiamai. Pasižadėjau grįžti į kavinę sutvarkiusi reikalus ir užlipau į antrą aukštą. Mano konsultantas, švelnios išvaizdos vyrukas, apsiklijavęs stalą savo paties tikrai neblogais piešiniais, paklaustas apie „Panterą“ atsakė, kad ten paprastai nevalgo. Dar labiau parūpo praverti kavinės duris. 

Deja, tądien ji nedirbo, nors turėjo, tik vyras, stovintis už prekystalio, kažką skaičiavo prie kasos. Smalsumas manęs neapleido, tad grįžau kitą dieną. Kavinės meniu nemenkas: daugiausia kiaulienos patiekalai, varškėtukai, sriubos, kefyras, pusryčiams siūlomos pieniškos dešrelės, koldūnai ir dviem būdais iškepti kiaušiniai. O aš padariau klaidą ir kažkodėl atvykau pavalgiusi. Meniu radau ir nemenką alkoholinių gėrimų pasirinkimą: degtinė, balzamas, likeris, viskis, brendis, putojantis vynas ir alus, – betgi aš atvykau su mašina, kaip ir dauguma čia esančiųjų. Užsisakiau arbatos ir kruasaną su šokoladu. Mano užsakymą priėmė tas pats vyras, kurį mačiau anądien, tad sumečiau, kad čia bus pats savininkas. „Įdomus pavadinimas, – pasakiau. – Kaip tokį sugalvojot?“ Savininkas gūžtelėjo pečiais ir nieko neatsakė. Nepasidaviau ir bandžiau toliau: „Ar seniai čia įsikūrę?“ „Seniai, labai seniai. Kokios jums arbatos?“ – vyras nesileido į kitas temas nei maistas. „Juodos. Kavinė turbūt jūsų paties?“ „Ne, nuomojam patalpas.“ Supratau, pokalbio nebus. 

Atsisėdau prie vieno iš staliukų, kurie išdėlioti gan griežta tvarka. Pastebėjau, kad visi, kas sėdi po vieną, renkasi atsukti veidą į vitrininį langą ir stebėti mašinų aikštelę bei pušis. Man, žinoma, įdomiau matyti kavinę, tad nusisukau nuo lango. Padavėjas užtikrintai dėliojo valgį ir kalbėjo tik apie užsakymus, jokių nukrypimų į šalį. Netoliese prisėdo moteris su vyru ir pietaudami kalbėjosi apie kompresorių. Prie kito staliuko atsisėdo darbuotojas su užrašu „techninė apžiūra“ ant nugaros. Irgi veidu į langą, valgydamas kartais pakeldavo akis. 

Vėl pamąsčiau – čia nei reikalų ministerija, nei sanatorija. Tai kodėl toks pavadinimas? Gal jis kažkaip siejasi su greičiu? Su jaguaru? Nekalbus vyriškis paliko mane gurkšnoti arbatą kankinamoj nežinioj. 

Kavinės interjeras konkretus kaip pats savininkas – šviesiai pilkos grindų plytelės, gelsvai pilkos sienos. Man virš galvos kabėjo lentynėlė, tikriausiai padaryta iš atlikusių grindinio laminato plokščių, o ant jos – įvairiausi šių laikų arbatinukai, primenantys, kad čia vis dėlto kavinė. Ant sienų kur ne kur pritvirtintos senos medinės kabyklos su stiklinėmis dėžėmis, o jose sudėtos medinės figūrėlės maisto tematika. Priminė lenkiškus arba meksikietiškus altorėlius. Paklausiau, kur rasti tualetą, ir buvau nukreipta į kitą salę. Ten ant sienų kabojo dideli atspaudai su gamtos vaizdais, o ant tualeto durų radau nemalonų raštelį – „Nedirba“. O ne, reikia kažko ieškoti. Įsijungiau mapsus ir pamačiau ne mažiau intriguojantį pavadinimą visai netoliese – „Mažulė Matilda“. Galvoje nusidriekė begalė asociacijų, tad supratau, kad apsilankymas neišvengiamas. 

 

„Mažulė Matilda“. Justės Margaritos nuotr.

 

Nuriedėjau nuokalne žemyn, ir atsivėrė gražus slėnis su tyvuliuojančiu vandeniu. Man rodo sukti į dešinę – betgi čia logistikos centras su didžiuliais juodais metalo konstrukcijų pastatais. Jau pabuvęs tentas, pritvirtintas ant metalinės tvoros stulpo, bylojo, kad esu pakeliui pas „Mažulę“. Pamačiau ją įsiterpusią tarp didžiūnų, priešais įėjimą turinčią mažytį kiemelį, primenantį voljerą. Ant durų stiklo radau pavaizduotą papūgą, ir man paaiškėjo, kas toji „Mažulė“. Nesitikėjau dar vieno gyvūnėlio asociacijos šitame masyvų pasaulyje. Įėjusi nustebau dar labiau – erdvi salė su keliais dideliais apskritais stalais ir šešiomis furšetinėmis kėdėmis aplinkui. Kiekvieną stalą dengė tamsiai mėlynos staltiesės, sienas ir kvadratines kolonas puošė sidabrines plunksnas primenantis dekoras, o ant grindų – plokštės su baltų akmenėlių raštais. Kampuose stovėjo baltomis blizgiomis staltiesėmis dengti aukšti staliukai ir plastikinėmis gėlėmis dekoruoti vartai. Pabandžiau įsivaizduoti vestuvių šventę šiame logistikos centre – savotiškai įmanoma. Netoliese plyti kapinaitės, tad „Mažulė“ siūlo ir gedulinius pietus. Šitai lengviau įsivaizduoti. 

Anapus prekystalio sėdėjo vyras ir kažką skaičiavo sklaidydamas popierius. Už jo, ant sienos, išrikiuotos lentynėlės su alkoholiniais gėrimais, vaisvandeniais ir spalvotų plunksnų puokštėmis. Priešais prekystalį pamačiau stiklinę spintelę su bičių pikio ir bičių duonelės produktais, gliukozės saldainiais. Su kuo siejasi šitas vaistininko kampelis?! 

„Čia meniu“, – tarsi iš sapno mane pažadino vyras, pajutęs, kad per ilgai stoviniuoju. O ne, vėl reikės kažką valgyti, nes tikrai norisi dar pabūti. Žvalgiausi aplink ieškodama išganymo ir pamačiau rožinį kompotą su dviem kibinais. Nieko lengvesnio nėra, teks suktis taip. Dėl visa ko paklausiau, ar čia galima iškelti šventę. „Priklauso nuo datos, – atsakė vyras. – Kada jūs norit?“ Greitai supratau, kad įprasto paplepėjimo čia irgi nebus, ir apie vaistininko kampelį nebeklausiau. Pačiupau vizitinę kortelę ir atsisėdau prie vieno iš didžiulių stalų. Tik tuomet pamačiau man už nugaros stovintį didelį papūgos narvą. Jis tuščias, vadinasi, Matildos nebėra. O gal ji pasirodo tik per didžiąsias šventes kaip primadona? Kažin, per laidotuves irgi pasirodytų? Gal yra išmokusi sveikinimo ir liūdesio kalbų? Pala, o kaip tada su pantera? Toliau svarstyti nebedrįsau.

Prie kitų stalų pietus valgė keletas vyrų. Kai kurie po vieną, kiti dviese, bet tie stalai vis tiek atrodė tokie dideli ir vieniši. Įėjo žmogus su darbine apranga, bet šeimininkas ir jam neleido ilgai svarstyti: „Astra ar cepelinai?“ „Astra“, – juokdamasis atsakė vyriškis, tarsi supratęs, kad sprendimas už jį jau priimtas.

Susiverčiau paskutinius kompoto lašus ir išėjau lauk. Oras gaivus, vėjuotas, šviečia saulė. Atradau tikrą kontrastų pasaulį visomis prasmėmis: metalinės tamsios konstrukcijos, didžiuliai automobiliai ir ypač gražūs gamtos vaizdai; reikalų pasaulis ir jautriausių gyvenimo akimirkų paminėjimai; gležnumo ir griežtumo dermė. Kiekviena vieta kuria savo nerašytas taisykles, o atėję klientai tampa to mikropasaulio aktoriais ir nejučiomis ima jų laikytis. Abiejose kavinėse pagrindinės figūros buvo vyrai, ir tai diktavo tam tikrą toną: aptarnavimą nedaugžodžiaujant, konkretų ir aiškų maistą, kuris suprantamas labiau kaip kūno poreikių tenkinimas nei būdas socializuotis ar megzti santykius. Būtent tokį santykį formavo aplinka – logistikos ir automobilių srityse daugiausia dirba vyrai, tad požiūris į maistą ir aplinką ne toks jautrus, praktiškas. Galop tos maitinimo įstaigos pavadintos laukinės gamtos gyvūnų pavadinimais, o tai kelia įsivaizduojamos ir esamos tikrovės disonansą. Nors liko iki galo neišsiaiškinta pavadinimų prasmė, tačiau būtent jie sužadino smalsumą ir atvedė ten. Su savimi išsinešiau šią patirtį ir kibinų kvapą drabužiuose.