Tai tekstų ciklas, kviečiantis leistis į keistų, nuošalių ar savitą istoriją turinčių, su maistu susijusių vietų paieškas. Jose autorė tyrinėja ne tik tai, kas patiekiama lėkštėje, bet ir giliau slypinčius sluoksnius, gyvus socialinius audinius, kuriuose susitinka istorijos, kultūra ir kasdienybė.

 

Su viena drauge pasiimdavome popierinį Lietuvos kelių žemėlapį, išsirinkdavome gražų vietovės pavadinimą ir leisdavomės į kelią. Taip per vieną kelionę atradome Šilinėje esančią kavinukę. Akį patraukė jaukūs, šviesiai oranžinės spalvos skėčiai ant kalvelės, nuo kurios veriasi Nemuno krantai. Išliko itin malonaus pasėdėjimo su kava prisiminimas. Panorau aplankyti tą vietą dar kartą. Šįkart draugėn pasiėmiau trisdešimčia metų vyresnę bičiulę ir jos šunį. Perspėjau, kad pasiruoštų daug valgyti. „Tai man ir pietų nevalgyt?“ Nevalgyk. Pajudėjome link Jurbarko jau po trečios valandos. „Jau skrandis kažkaip traukias“, – skundžiasi ji. Man taip pat. Tuoj turėtume privažiuoti skėčius ant kalno. Vairavau, vietovės itin gražios, bet smegenys aptirpusios – joms reikėjo kuro, net jokio grožio nebemačiau. 

Pagaliau apsukome puslankį ir sustojome akmenukais grįstoje aikštelėje. Šalia didelio apleisto senovinio pastato su aukštais kaminais stovėjo mano atminty išlikę skėčiai – lygiai tokie patys, tik gal kiek pablukę. Ant raudonų plytų namo pamačiau iškabą – Šilinės bistro „Keltininkas“.

 

„Keltininkas“. Justės Margaritos nuotr.

 

Prisėdome prie vienintelio laisvo staliuko. Aš džiūgavau vėl suradusi šitą vietą – pagaliau pavalgysim ir gražiai pasėdėsim. „Eik tu šikt, kokios kainos, – mano mintis pertraukė bičiulė, pasičiupusi nedidelį meniu. – Pažiūrėk: salotos septyniolika eurų. Kava trys.“ Priėjo žilstelėjęs vyras: „Aš tuoj“, ir skubiai nuėjo. Prie kito stalelio pasirodė greičiausiai jo žmona, dar prie vieno berniukas nurinkinėjo indus. Kaip miela, pagalvojau, dirba visa šeima. „Septyniolika, devyniolika eurų... Alus šeši su puse. Kainos tai kaip kažin ką. Močiutės mėlynių... Nė nežinau, ką čia valgyt. Kainos, ko gero, vilnietiškos. Nee, čia jau palangiškės.“ Pasižiūrėjau ir aš į meniu. Nesupratau, ką reiškia užsakomieji patiekalai. „Ką aš žinau. Keps tą kugelį dvi valandas.“ Kažin ar galime jį užsisakyti. Bet parašyta, kad per naktį kepa, pagal senovinį receptą, tai reikės laukti, matyt, per naktį. Nusijuokėme, nes vis dar nesulaukėme, kol prie mūsų prieis. Atrodo, trumpas meniu, turėtų būti lengviau, bet buvome tokios alkanos, kad galvoj zvimbė, niekas nesusidėliojo.

Pagaliau užsisakėme vištienos, šuniui vandens ir man kavos. Berniukas atnešė kavą, tačiau be pieno. Šuniui vandens irgi nesulaukėme. „Jau būtume ir nuvažiavusios, ir pavalgiusios. Tą vištą krosny kol iškeps. Kaži, jau pagavo? – apsidairė draugė. – Nesimato, nelaksto višta. Bet jau pyrago šmotus kad neša – va tokius! – ji sudeda plaštakas dideliu puslankiu. – Bent kava skani? Duok paragaut. Na, nieko.“ Paprašiau iš naujo: „Atsiprašau, gal šuniukui vandens galima?“ Vyras ėjo nešinas didelėmis lėkštėmis. „Šuniukui vandens, sakiau, atnešk, surask puodelį. Pamiršai? – kreipėsi į berniuką. – Nerado puodelio“, – ištarė ir nubėgo tolyn. Netrukus pasirodė mažesnis berniukas su įrankių indeliais rankose. Man net saldu pasidarė nuo jausmo, tarsi pas juos namų kieme sėdėtume. Tokia graži ta suirutė, nors valgyt jau tikrai labai norėjosi.

Galų gale gavome dvi baltas senovines lėkštes storais kraštais. „Pagal kainą tai porcijos nedidelės, – toliau komentavo mano bendrakeleivė. – Bet kaip alkanam visai skanu!“ Pasiėmiau pačią geriausią kritikę, pagalvojau. „Tas agurkas keistai padarytas, suklijuotas. Avietiniai pomidorai. Šita žolė ir pas mane darže auga – špinokai.“ Nors porcijos tikrai nedidelės, bet maistas tirpo burnoj. „Nežiūrėk, man pačiai mažai, – pasakė šuniui. – Krosny keptas kugelis turėtų būt skanu. Su karka“, – pasvajojo patiekalą suvalgiusi, bet vis dar šiek tiek alkana bičiulė. 

Užkandus pagaliau atsileido kūnas, tad ėmiau grožėtis vaizdais. Viskas taip paprasta, skoninga ir drauge šiek tiek eklektiška – truputį seno, truputį naujo. Ir vis tiek didžiausias kavinės privalumas – neaprėpiami žali toliai su upės vaga per vidurį. Bičiulė, rodos, irgi ėmė domėtis aplinka: „Tinkas nubyrėjęs, kažkokia daržinė“, – tarė žiūrėdama į didelį, matyt, architektūrinio paveldo pastatą su kaminais. Man jis atrodė visai dailus ir įdomių formų. „Labai jau tua­letas šikarnas. Tokios gražios spintelės, komodėlės senovinės. Prirankiota iš visur“, – pareiškė grįžusi iš raudonų plytų namo. 

Nuėjau atsiskaityti už pietus. Mane pasitiko malonios šeimininko akys. „Atsiprašau, kad ilgai užtrukom.“ Viskas gerai, matau, kad sukatės visa šeima. „Taip, turim pagalbininkų.“ Abu nusišypsojome, ir aš dar kartą pajutau, kaip gera ateiti į vietas, kur sutinki patį šeimininką ir jo šeimą, tarsi jų virtuvėje pabūni. Kartais tai turi savo kainą: reikia ilgiau palaukti ar ne tokios kavos gauti, bet per santykį visai kitoks potyris. Išėjusi į lauką pamačiau savo bičiulę, santykį užmezgusią su vyresnio amžiaus moterimi, kuri aprodė šeimos ūkį – tos pačios kalės septynis šuniukus, visus skirtingo kailio ir skirtingų spalvų, nė vieno panašaus. Deserto nusprendėme ieškoti kitur, bet neapsižiūrėjome, kad sekmadienis ir kavinukės dirba trumpiau, tad nieko nebegavome. 

Kitą dieną atvykome į Raudonės pilį, šalia kurios žemėlapyje pamatėme kavinę, pavadintą UAB „And­rei“. Aprašyme kavinė taip pat gyrėsi krosnyje keptu kugeliu ir kitais senoviniais receptais. Nusprendėme pažiūrėti, ką siūlo, galima sakyti, konkurentai, nes abi vietos nedaug nutolusios viena nuo kitos. Prisėdome ant medinių suolų po geltonais „Švyturio“ skėčiais. Atrodė, kad šeimininkai per daug nesistengia kurti paveldo įspūdžio išorinėmis detalėmis: bene kiekvienas lauko baldas ar įrenginys mirgėjo ryškiais reklaminiais ženklais, o erdvėje skambėjo lietuviški hitai. Meniu radome visko – nuo tradicinių valgių iki burbulinių vaflių.

 

Raudonės pilis. Justės Margaritos nuotr.

 

„Na, gal pagaliau pavalgysim“, – viltingai atsiduso bendrakeleivė. Priėjo plikas vyriškis tatuiruotomis rankomis, dėvintis patogią, veik sportinę aprangą, ir pasiūlė krosnyje kepto kugelio su kiauliena, pasigyrė dėl senovinio recepto. Imam. Po keliu minučių priėjo kitas panašus vyriškis, tik kiek vyresnis. Ir šuniui vandens atnešė, ir mūsų kugelį, dar kartą pabrėždamas, kad maistas naminis. „Na va, sakei, kad susišausim karką!“ – pergalingai tarė bičiulė. Kvadratiniuose induose išpleręs drybsojo kugelis ir mažyčiai kiaulienos gabalėliai. „Rūgštus kažkoks.“ Aha, labai. Gal deda rūgštelės, kad nepajuoduotų? „Arba tarkiai prarūgę. Nieko gero, jokių stebuklų. Tik tiek, kad greitai pavalgėm, – nusivylimo neslėpė bičiulė. – O kiek tas kugelis kainavo?“ Septyni. „A, kaip už septynis tai gal nieko. Jei būtų septyniolika, apsiraudot galėtum.“ Nepavyko pabaigti porcijų, nes tas rūgštumas tikrai nemaloniai trikdė. Vėl nepatyrėme to palaimingo sotumo jausmo.

Važiuojant atgal skrandis virškino kugelį, o smegenys gromuliavo kavinių įspūdžius. Mąsčiau, kaip skirtingai galime patirti tą pačią vietą: „Keltininke“ viena klientė buvo nepatenkinta, kad reikia ilgai laukti, o kita šypsodamasi deginosi išnaudodama laiką. Vienai neilgas meniu atrodė kaip trūkumas, o kitai – privalumas, nes tai ženklas, kad viskas šviežia. Svarsčiau, kaip skirtingai su bičiule pamatėme tą pačią vietą ir kaip galėjome ją patirti kitą dieną. Arba jei pilvo nebūtų graužęs didelis alkio kirminas. O jei kavinėje „Andrei“ būtume valgiusios ne kugelį?

Abiejose vietose didžiuojamasi paveldo valgiais ir išsaugotais senoviniais receptais. Kavinės savininkai Šilinėje ne tik kepa maistą krosnyje, bet ir puoselėja aplinką bandydami išlaikyti kuo daugiau unikalių detalių. Atrodė, kad šeima čia dirba ir kuria iš idėjos, nes juos pačius domina kadaise gaminto maisto paslaptys, daiktai, architektūra, įkvepia gamta. Nesinorėjo trukdyti jau ir taip zujančių šeimininkų, tad nebepaklausiau, kokia šios vietos istorija, kodėl toks pavadinimas, kaip jie čia atsidūrė. Gaila, kad „Keltininke“ kugelio paragauti nepavyko, tačiau „Andrei“ senovinis receptas sukėlė abejonių. Matyt, paveldo tikrumu neįtikino pačios kavinės aplinkos atsainumas, nors valgydama žiūrėjau į didžiulius Raudonės pilies bokštus. Galbūt kugelis tikrai buvo keptas krosnyje per naktį, bet įtariu, kad sąvoka „senovinis receptas“ šiuo atveju labiau skirta turistams sudominti. Vienaip ar kitaip, abi kavinės kūrė ir naudojo senovės detales, kurias interpretavo ir pateikė kaip paveldą. Kiekviena savaip, kaip tą paveldą supranta.