Valerijaus Paniuškino straipsnį man davė Gerdas, senas hipis, į darbą muziejuje atšlepsintis kroksais. Užmetusi akį grąžinu atgal: dar vienas verkšlentojas. „Ne ne, paskaityk.“ Perskaičiau po kelių dienų, kai iš lietuviškos pusės pasigirdo balsai: „Visi jie, rusai, kalti.“ – „Ne, – sakiau, – negerai taip, neteisinga.“ Jie sakė: „Buča.“ Tikrai egzistuoja dvi Rusijos, kai kas jų išskiria ir daugiau. Mankurtų šalį tiksliai nupasakojo žmogaus teisių gynėja, Rusijos karių motinų komitetų sąjungos atsakingoji sekretorė Valentina Melnikova. Atsiimant apdovanojimą Miunchene ją nuvedė į Pirmojo pasaulinio karo belaisvių, daugiausia mirusių nuo ispaniškojo gripo, kapines. Anglų pusėje – balti marmuriniai paminklai su pavardėmis, gimimo ir mirties datomis, žydinčių rožių kerais, rusų – iš žolės kyšantys maži bevardžiai kryželiai. Lydėjusios visuomeninės organizacijos nariai sakė turintys visų mirusiųjų sąrašus, siūlė Rusijai, bet niekas nesusidomėjo, neatvažiavo. Maksimas Gorkis apsakyme „Maskvoje“ brechtiškai vaizduoja revoliucijos kasdienybę, kai savi šaudo į savus, ir nuspėja jaunimo ateitį: „Autokratija iššvaistė šalies dvasines galias, karas sunaikino šimtus tūkstančių jaunų žmonių. Akivaizdu, kad ir be polėkio vykstanti revoliucija nėra pajėgi išugdyti dvasiškai stiprių žmonių, ji toliau tęsia jaunimo naikinimą.“

Yra ir Aleksandro Solženicyno Rusija. Vienas šios šalies gyventojas metė gerai apmokamą darbą banke kaip priežastį nurodydamas vienu žodžiu „karas“. Anglų kalbos mokytoją atleido įskundus dviem mokinėms: mokytoja skleidusi melagienas – pasakojo apie Mariupolio bombardavimą. Žmonės pavieniui demonstruoja gatvėse, metro iškėlę A4 lapus, kuriuose – antikariniai šūkiai, juos pakeitusios žvaigždutės ar tokios frazės kaip „Du žodžiai“, „Gimdyk pats!“, taiką šlovinanti citata be jos autoriaus prezidento Vladimiro Putino. Šie žmonės sulaikomi „už ginkluotųjų pajėgų diskreditavimą“, moka baudas, sodinami parų. Ir jie tikrai diskredituoja ne tik „ginkluotąsias pajėgas“...

Kai 1988 m. žiemą su dėstytoja Irena Veisaite važiavome į Maskvą, ji su visais sveikinosi: „Už jūsų ir mūsų laisvę.“ Išoriškai mes jau laisvi, bet ar kategoriškas visos tautos smerkimas ir neapykanta – vidinės laisvės ženklas?

Vilma Mosteikienė

 

Sofijos Atlantovos ir Oleksandro Klimenkos „Ikonos ant šovinių dėžių“. Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

 

Koks gi tai jausmas būti pabaisa? Dabar jau žinau. Šitaip jaučiuosi ne todėl, kad kiti manęs šalintųsi. Rytais atsistojęs prieš veidrodį su skustuvu rankoje vengiu savo paties žvilgsnio. Silogizmas absoliučiai aiškus. Rusai pradėjo karą, kurį galėjo sukelti tik pabaisos. Aš esu rusas, taigi esu pabaisa.

Prieš keletą metų Kijevo universitete vedžiau kūrybinio rašymo paskaitą. Pasakojau studentams apie semiotinį kvadratą, teksto talpumą ir kitus dalykus. Atėjus klausimų laikui, viena mergina atsistojusi paklausė, ar man nederėtų pirmiausia savo ir visų rusų vardu atsiprašyti už tai, kad Rusija dalyvavo klastojant rinkimų Ukrainoje rezultatus ir rėmė veidmainį Viktorą Janukovyčių, įsakiusį šaudyti į protestuotojus Maidano aikštėje.

Anuomet nejaučiau jokios kaltės. Studentams pasiūliau apie mane paguglinti. Aš iš Maidano rašiau reportažus, kuriuos ten pat, aikštėje, demonstrantai ir skaitė – siekiau įrodyti, jog ne visi rusų žurnalistai meluoja. Esu 11 knygų autorius, 2 iš jų – apie rusų opoziciją. Buvau suimtas per opozicijos mitingą Mask­voje, esu įtrauktas į Rusijos priešų sąrašus visose internetinėse „patriotų“ svetainėse. Mano draugai emigravo arba sėdi kalėjime. Tada Kijevo universiteto auditorijoje buvau visiškai įsitikinęs, kad neturiu nieko bendra su Rusijos kišimusi į Ukrainos reikalus, atvirkščiai, kiek galėdamas tam priešinuosi.

Šiandien nebesu tuo tikras.

Po vasario 24 d., kol dar nebuvo įvesta absoliuti cenzūra, suspėjau parašyti antikarinį straipsnį. Jai įsigalėjus, sukūriau antikarinę dainą „Juoda saulė“. Ir vis dėlto jaučiuosi kaltas. Išsilavinusiam rusui iki kaulų smegenų įsismelkusi karo samprata, žinoma iš Levo Tolstojaus romano „Karas ir taika“ (knygą dabar juokais pervadinome „Specialioji operacija ir taika“). Romano antrosios dalies pradžioje L. Tolstojus rašo, kad tokios baisaties kaip karas neįmanoma pradėti tik vieno žmogaus valia, net jeigu tai caras, prezidentas ar karo vadas. Karui paskelbti nepakanka vien valdovo įsakymo, reikia, kad generolai paklustų, kareiviai neišsibėgiotų, kad diplomatai būtų pasirengę skelbti notas, žurnalistai – išaukštinti karą. Pritarti turi ir paprasti gyventojai ar bent jau būti pasirengę išleisti kariauti savo sūnus. Kad būtų prieita iki karo, rašo L. Tolstojus, tūkstančių žmonių valia turi sutapti su tūkstančiais aplinkybių ir milijonais žmogiškų veiksmų.

Jeigu tai tiesa, prie Rusijos karo prisidėjau ir aš.

Kur suklydau? Kad prieš 3 metus išvažiavau atostogų, užuot rašęs žmonių gerovei skirtą tūkstantąjį straipsnį? Kad rašiau straipsnius apie nepriteklių vėžiu sergančių vaikų ligoninėse, užuot piktinęsis neproporcingai didelėmis išlaidomis kariuomenei lyginant su sveikatos apsauga? Kad, užuot vėl dalyvavęs opozicijos mitinge, važiavau jodinėti su vaikais? Kad moku mokesčius, už kuriuos gaminami ginklai civiliams Charkive, Mariupolyje, Kijeve žudyti?

Ką padariau ne taip? Nežinau. Bet skaitydamas L. Tolstojų suprantu, kad ir aš esu kaltas dėl kilusio karo.

Kita vertus, jei kaltinami visi, visa rusų tauta, vadinasi, konkrečių kaltininkų nėra. Jei kada nors visi 140 mln. atgailaudami atsiklaups ant kelių, vadinasi, visi jie vienodai kalti: ir nurodymų davėjai, ir televizijos propagandistai, ir tekintojai, kepėjai, vaikų darželių auklėtojai. Ir taikos premijos laureatas Dmitrijus Muratovas, kuris ir toliau leidžia paskutinį tiesą skelbiantį Rusijos laikraštį, kuriame vietoje draudžiamo žodžio „karas“ žioji tušti tarpai (veiklą laikraštis sustabdė, – vert. past.). Ir Natalija Sindejeva, išmesta iš televizijos. Ir Aleksejus Venediktovas, 20 metų vadovavęs vyriausybės reikalavimu veiklą nutraukusiai radijo stočiai „Echo Moskvy“. Ir iš Rusijos priversti trauktis žurnalistai, menininkai, mokslininkai. Ir opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas, dabar kalėjime siuvantis darbines pirštines.

Suprantu, humanitarinės katastrofos sukrėstas, pabėgėlių srauto išvargintas pasaulis nėra linkęs aiškintis, kas ką Rusijoje parašė tomis nesuprantamomis kirilicos raidėmis. Bet labai norėčiau, kad tai padarytų.

Man tai būtina, nes širdyje jaučiu kaltę, tačiau negaliu jos paaiškinti, suvokti jos dydžio. Britų karo teismas po Antrojo pasaulinio karo Adolfo Hitlerio maršalą Erichą fon Mansteiną nuteisė 18 metų kalėjimo. Po 4 metų jį išteisino. Tuometis Vokietijos ministras pirmininkas Konradas Adenaueris patyrusiam karininkui pasiūlė tarnauti kariuomenėje. Tai jis ir padarė. Kaltė buvo išpirkta.

Manau, mano kaltė gerokai menkesnė nei E. fon Mansteino, tačiau nėra visuomenės pripažinto jos išpirkimo būdo. Jaučiuosi kaip vaikas: paaiškinkite, kur mano kaltė ir kaip galiu ją išpirkti.

Žodžiu, noriu tarptautinio tribunolo, kad kaltės įforminimas ir bausmė pagaliau išvaduotų mane nuo nesiliaujančios graužaties dėl mirusiųjų ir pabėgėlių, nuo gėdos prieš juos.

Iš vokiečių kalbos vertė Vilma Mosteikienė

„Süddeutsche Zeitung“, Nr. 68, 2022 03 23

Valerijus Paniuškinas – rusų žurnalistas, rašytojas, dirbo leidiniuose „Kommersant“, „The New Time“, „Snob“, „Naujienos“. Vedė autorinę laidą kanale „Lietus“. Nuo 2018-ųjų – vyriausiasis „Rusfond“ redaktorius, parašė knygas apie Michailą Chodorkovskį, „Gazpromą“.

Ikonos ant šovinių dėžių ČIA