07:25
Ką tik įlipau. Spėjau! Dabar manęs laukia dvidešimt minučių šiokio tokio poilsio. Bet jei galvojate tiek, kiek aš – poilsį vis dėlto galite pamiršti.
Esu įsitikinusi, jog kiekvienas žmogus turi be galo didelį polinkį pavargti nuo rutinos. Nors galbūt „polinkis“ yra per menkas žodis rutinos slegiamiems pečiams apibūdinti. Greičiau tai alergija – retkarčiais beveik nejuntama, tačiau iš tikrųjų niekada niekur nepasitraukianti.
Drąsiai galiu teigti, kad šiuo metu mano asmeninė alergija rutinai – beveik pasiekusi apogėjų. O labiausiai minėtąją rutiną pajaučiu kiekvieną rytą važiuodama 17 troleibusu nuo Naujamiesčio iki Žirmūnų. Važiuoju pro tikrai įspūdingas ir kiekvienam vilniečiui (o galbūt net ir lietuviui) žinomas vietas: Tauro kalną, Mindaugo paminklą, menų mokyklas, Tuskulėnų dvarą ir galiausiai savo kelionę baigiu, ir visas su rutina susijusias mintis palieku Šiaurės miestelio stotelėje. O tada jau skubu į mokyklą. Žirmūnų gimnaziją, beje, vieną geriausių Lietuvoje.
Ir taip kiekvieną mielą rytą. Diena iš dienos. Galiu lažintis, kad per visą tą skubėjimą, kurį turiu patirti kiekvieną dieną, aš tuoj tapsiu sprintere; nors mokykloje užduodamų pamokų kalnai tuoj privers mane tiesiog viską mesti ir eiti dirbti konditere. O tas amžinas šaltis (kuris nepalieka net tiems ramiems dvidešimties minučių kelionės pamąstymams)... ech, jis pats blogiausias.
Prisipažinsiu, niekada nemėgau žiemos. Sniego, varveklių, ledo, šerkšno – taip pat. Sakysit, kad aš pesimistė? Na, tuo atveju paprieštarausiu. Manau, kad ši žiema užkliuvo ne tik man. Ji, įtariu, pabodo ir Aukščiausiajam – jau ne pirmą dieną pastebiu, jog Jis snaiges ne švelniai paleidžia sklęsti dangaus skliautais, o paprasčiausiai svaido gniūžtėmis į praeivius, tarsi žaistų boulingą, o jie atstotų kėglius. Ir tai turėtų būti gražu? Abejoju.
O, atrodo, dar taip neseniai buvo vasara... Net ir dabar, pasukusi galvą ir žiūrėdama pro langą į Nerį, aš prisimenu tas saulėtas dienas, kai vakare su drauge beveik tais pačiais keliais, kuriais aš važiuoju į mokyklą, važinėdavomės dviračiais ir niekas, tikrai niekas nebūtų man galėjęs įsiūlyti minčių apie rutiną. Jos tuo metu tiesiog nebuvo.
Bet buvo braškių. Saldžiai kvepiančių, beprotiškai didelių ir tokių raudonų, kaip raudona būna mano nosis po penkių lauke praleistų minučių. O ir nepabosta šios uogos todėl, kad mėgautis jomis galima taip trumpai ir kiekvienos skonis toks skirtingas!.. Snaigės, sako, irgi skirtingos. Bet kai sninga – tai tik ilgai ir nuobodžiai, o viskas, ko per daug, tampa nebeįdomu ir net negražu. Juk iš toli snaigė – tai tik mažas baltas taškelis. O štai braškė visada bus braškė.
07:55
Šiaurės miestelis. Sparčiai iššoku. Bet, tiesą pasakius, net nežinau, iš ko labiau aš ką tik iššokau – troleibuso ar tiesiog savo rytinių pamąstymų. Ir nors rizikuoju pavėluoti į pirmą pamoką, šiandien nelekiu kaip akis išdegusi. Net trumpam sustoju ir šypteliu pati sau, prisiminusi A. Camus frazę, kuri man dabar velniškai tinka: „Viduržiemį aš pagaliau supratau, kad manyje buvo nenugalima vasara.“ Ir nepaisant to, kad dabar rutina baigia mane pasmaugti, o vasarą aš net tokią sąvoką pamirštu, šiandien aš paprasčiausiai suvokiu – užtenka jausti vasarą savyje, kad matytum ją aplinkui. Net jei sninga. Beje, norit, atskleisiu paslaptį?
Šiandien sninga braškėm.