Hans-Georg Gadamer. Balsas ir kalba

Iš LM publikacijų ciklo „Hermeneutika: kalba–tekstas–ištarmė“

 Hans-Georg Gadamer. Ugnės Žilytės piešinys

Vienas iš aspektų, kuris tarsi savaime atsiveria kaip temos „Balsas ir kalba – šnekėjimas ir kalba“ pamatas, yra fenomenų – šnekėjimo, rašymo ir skaitymo – triada. Šios trys pãtirtis ir elgsenas reiškiančios sąvokos užpildo visą erdvę tarp balso ir kalbos, bet jos nėra paprasta seka, kurioje viena yra pirma, kita – antra, trečia – trečia. Priešingai, jos iškyla kaip savitai tarpusavyje susipynusios – tiek pačiame vyksme, tiek ir mintyse apie tai, kas jos iš tikrųjų yra. Aš norėčiau pabrėžti esminę rašto reikšmę kalbai. Čia turiu galvoje tik minėtą triadą, o ne klausymą, nes klausymas, aiškus daiktas, neatskiriamas nuo to, be ko neįmanoma kalba, nesvarbu, ar tai sakytinė, rašytinė, ar šifruota, sutartinė, kalba.

Tiktai vienu kitu žodžiu norėčiau priminti, kiek daug prarandama naudojant raštą ir juo fiksuojant mintis palyginus su gyvu pokalbiu. Vienoje garsioje Platono dialogo „Faidras“ vietoje pasakojama, kaip rašmenų išradėjas ateina pas Egipto karalių norėdamas, be kita ko, pareklamuoti savo naujausią išradimą atminčiai paremti ir stiprinti. Išmintingasis Egipto karalius visai netrykšdamas džiaugsmu atsako: „Taigi suradai vaistą ne atminčiai, o priminimui.“ Gyvendami „Xerox“ aparatų laikais, tikiuosi, suprantame, kokio išmintingo būta ano Egipto karaliaus.

Kiek daug netenkame dėl to, kad rašytiniai tekstai ir jų reprodukcijos yra be galo įsivyravę, nereikia nė įrodinėti. Vis dėlto būtų įdomu pasvarstyti, kokiu mastu, pavyzdžiui, dėl raštiškumo atsiradę komunikacijos galios nuosto­liai pajėgūs vesti prie to, kad juos kompensuotų rašymo meno stilius. Čia pravartu prisiminti, kaip XVII ir XVIII amžiais skaitymo menas, plėtojęsis kartu su pietistiniu judėjimu ir apskritai su nepaprastai svarbiu Šventraščio egzegezės vaidmeniu protestantiškuose pamoksluose iškedeno dirvą rašymo ir skaitymo kultūrai. Tais laikais buvo atidaryta sąskaita, arba gal geriau sakysime taip: buvo įvardytos kompensacijų priemonės, kurių tikėtasi iš rašymo meno, jeigu šiam tenka konkuruoti su tiesioginiu kalbėjimu ir asmeniškų prakalbų intymumu.

Neigiamas raštiškumo aspektas yra toks akivaizdus, kad aš verčiau būčiau linkęs kalbėti ne apie neigiamą, o apie teigiamą kalbos ir rašto santykį. Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kaip galimybė kalbą fiksuoti rašmenimis nuskaidrina net pačią kalbos esmę. Matyt, ir viena, ir kita, t. y. gyvosios kalbos garsų ir rašmenų ženklų formoms savaime būdingas tam tikras prigimtimis idealumas. Sąvoką „idealumas“ vartoju grynai apibūdinamąja reikšme: Platono tiesų nederėtų niekinti vien dėl to, kad jos Platono. Paprasčiausiai teisinga yra tai, kad kalba savo esme, kaip ir raštas, tam tikrame kontingentiškumo ir variantiškumo diapazone rodo tendenciją išsaugoti esminį stabilumą. Kalbos garsai išlieka kalbos garsais nė iš tolo neturėdami tokių tikslių požymių, kokiais išsiskiria muzikos garsai tonacijos sistemoje. Kalbos garsams savybingas platus visokiausių tarimų diapazonas. Jų komunikacinė funkcija kaip tik ir remiasi tuo, kad tas kontingentiškumo diapazonas niekuomet nenueina tiek toli, jog užgožtų jiems savitą bendrystę ir neperžengtų tam tikros visų varijavimų ribos. Tas pat pasakytina apie raštą ir rašmenis. Pakanka prisiminti rašysenų įvairovę, kai, pavyzdžiui, norint perskaityti kokį nors rankraštį prireikia kone orakulo pagalbos. Tačiau ir šis varijavimo diapazonas nėra beribis. Tai perskaitomumo ribos. Jos tiesiogiai primena tarimo įvairovę.

Mūsų, Vakarų, civilizacijoje tai atsispindi jau pačiuose seniausiuose šių dalykų apmąstymuose. Pirmiausia turiu galvoje Platoną, kuris – kaip ir atomistai – čia remiasi raidės, o ne garso (phonē) pavadinimu. Graikiškasis atitikmuo yra stoicheīon. Kai Platonas kalba apie kalbos sistemiškumą, kalbos priemones, įvairius garsus, balsius, priebalsius ir t. t. ir aiškina, jog visa tai tarpusavyje susiję, nes kaip tik čia atsiveria kalbinės kompetencijos ir šnekėjimo galimybė, nesunku jį suprasti ir iš rašto, rašymo ir skaitymo, pozicijų. Žodis grammē, vartojamas šiame kontekste, ne veltui įeina į žodį „gramatika“, kurio pirminė reikšmė yra ne kalba, o menas rašyti. Idealumas, būdingas abiem, kalbos garsams ir ženklams, šį tą sako ir apie tai, kas yra kalba. Erdvė, kurią ji skaido, ir bendrumo vaizdas, kurį ji teikia, yra tokie, kad dėl fiksavimo raidėmis nepradingsta nei erdvė, nei minėtasis bendrumo vaizdas. Kaip tik tuo šnekėjimas skiriasi nuo kitų garsinių raiškos formų – rėksmo, dejavimo, juoko ir kt. Akivaizdu, kad visiems šiems fenomenams savybingas nevienodas mintinis idealumas, kurį kalba savo gebėjimu fiksuoti stačiai dokumentuoja, net jei šios dvasinės būsenos reiškimosi formos savo ruožtu nėra jau tokios nekonvenciškos, kaip, tarkim, archajiškoji šypsena. Norėčiau priminti, kad Aristotelis savo garsiajame kalbos apibrėžime vartoja žodį synthēke; κατà συνϑήκην reiškia „pagal susitarimą“ (De interpretatione 2, 16a19, 27; 17a1). Taigi Aristotelis atmeta tas teorijas, kurios kalbą ir žodžių kilmę aiškina gamtos mėgdžiojimu, ir pabrėžia visų kalbinių formų konvenciškumą. Tas konvenciškumas anaiptol nereiškia, kad kadaise išvis būta kokio nors susitarimo. Toji konvencija yra suvokiama, jei taip galima sakyti, kaip bet kokio savitarpio supratimo ir jo realizavimo esmė. Nors šiuo požiūriu mes niekuomet su niekuo nesame taręsi, bet susišnekėti vis dėlto kažkaip turi būti įmanoma: juk kai mokomės kalbėti, nepuolame sudarinėti sutarčių. Teiginys apie vidinį kalbos ir konvencijos ryšį sako tik tiek, kad kalba yra komunikacijos vyksmas, kuriame žmonės susišneka lyg būtų dėl tos galimybės „susitarę“. Kaip tik tai, atrodo, ir yra toji plataus masto dimensija, kurioje juda ir viena, ir kita, kalba ir raštas, bei jų tarpusavis santykis.

O tai, kad kalba ir raštas glaudžiai susiję, rodo paveldas, kurį turime literatūros pavidalu, kitaip sakant, litterae „raidės“, taigi ir raštiškumas, čia įgyja itin didelę reikšmę. Ši pasireiškia kaip tik tuo, kad jei kas nors išliko kaip literatūra, tai išliko be praradimo, be nuostolio, o visos kitos prabėgusio gyvenimo liekanos, lyginant su raštiškai fiksuotu palikimu, lieka nebylios. Tiesa, jose daug ką įžvelgiame, daug kas jose liudija apie tai, kas būta, bet pačios jos nesako nieko. Bet neiššifruoti užrašai patys nėra nebyliai – tik mes kol kas esame jiems kurti. Čia glūdi, kitais žodžiais tariant, „mintinių“ dalykų kalba suformuluotų pranešimų būtis: jeigu tuos pranešimus iššifruotume, šį tą sužinotume. Žinoma, nebūtinai tai turi būti „literatūra“. Kai literatūros sąvoką vartojame tokia, pavyzdžiui, pagarbos prisodrinta prasme kaip „dailioji literatūra“, yra akivaizdu, kad tuo pavadinimu begalinėje ranka rašytų (ir spausdintų) tekstų įvairovėje išskiriame kažką ypatinga. Tiesa, kai kada ir apie gerą mokslinę knygą ar net laišką pasakome: tai tikra literatūra! Tuo išreiškiame mintį, jog čia dokumentuotas meistriškai sukurtas tekstas. Bet neretai pasitaiko, kad į literatūrą pretenduojančius tekstus vertiname sakydami: deja, į literatūrą nepanašu. Vadinasi, literatūros sąvoka vartosenoje turi vertybinį kalbos galimybių matmenį. Ši literatūros prasmė gali būti ir su neigiamu ženklu. Pavyzdžiui, jei politiniuose debatuose kritiškai ir niekinamai pareiškiama, kad tai – „literatūra“, pasakoma, jog tekstas šioje situacijoje niekam tikęs. Taigi aptariamosios sąvokos semantika gali būti išties nepaprastai plati, todėl norėdami ją tikslingai vartoti turime neišleisti iš akių viso prasmių horizonto. Vis dėlto pasakyčiau, kad turbūt nė vienas iš mūsų neprieštarausime, jei užrašų šiame lapelyje nelaikysime literatūra, nors jie ir parašyti juodu ant balto. Kokio skirtumo čia esama? Netenka abejoti: tekstai, nesantys literatūra ir į ją nepretenduojantys, turi savas komunikacijos ribas ir funkcijas. Tuo, kas šitaip užrašyta, savitai nurodoma, kad užfiksuotosios mintys galėjo būti garsiai pasakytos arba išreiškia tam tikrą turinį. Taigi užrašai, kuriuos kas nors fiksuoja popieriuje, iš tikrųjų tėra tik pagalbinis būdas kam nors, kaip jau sakėme, prisiminti: tokių užrašų paskirtis – tam tikra apimtimi atgaminti tai, ką užsirašiusysis turėjo galvoje pirminiame mąstymo ir kalbėjimo akte. Šis santykis kaipmat apsiverčia aukštyn kojomis tą akimirką, kai kas nors tampa literatūra. Kai skaitau knygą, nė iš tolo nebesijaučiu, kad kaip nors būčiau nukreiptas į pirminį kalbėjimo ar rašymo aktą, į tikrąjį rašytojo balsą ar jo charakterio bruožus. Čia atsiduriu visai kitokiame komunikacijos vyksme. Apie jį dar kalbėsime atskirai.

Antrasis pavyzdys yra, aiškus daiktas, laiškai, kurie gavėjui reiškia pašnekovą, norintį kažką pasakyti, kitaip sakant, vietoj gyvo pokalbio čia kalbamasi raštu. Darome tokią pat prielaidą kaip ir anksčiau. Jei laiškai priskirtini literatūrai – tarkim, Rilke’s laiškai, kurie išties yra tikri literatūros tekstai, –­ tuomet laiškai bemaž nustoja buvę laiškais. Pats Rilke daug savo, kaip rašytojo, darbo laiko skyrė tokiems laiškams rašyti. Tai, kad jie yra „tekstai“, sudarantys jo literatūrinės kūrybos dalį, nekelia abejonių. Šiuo atveju drąsiai galime teigti: čia yra literatūra, nes nesama situacijos, kurioje laiško autorius ir adresatas stengtųsi dėl ko nors susitarti. Skaitant tokius laiškus nėra būtinybės žinoti, kas buvo toji grafienė Nostitz ar kita iš anų kilmingų damų, kurioms Rilke rašė savo giliamintiškus laiškus apie mirtį, kaip gyvenimą anapus. Tai jau nebe tikri laiškai, nes tikriems laiškams yra būtinas dalykas, dėl kurio iš adresato laukiama žinių ir atsakymo, – kaip ir kiekviename pokalbyje. Laiškuose bent formaliai esama kažko panašaus į gyvo pokalbio struktūrą. Bet akivaizdu ir tai, kad perėjus nuo šnekėjimosi prie susirašinėjimo kyla nesusipratimų, kurie kalbantis akis į akį būtų laiku pašalinami, o kai viskas gula į popierių, tie nesusipratimai kai kada pasidaro neišsprendžiami. Nors laiškai tikrai teikia galimybę pokalbį tam tikru būdu tęsti ir plėtoti, bet visi žinome nesusikalbėjimų, kilusių laiškuose net tarp geriausių draugų. O gyvame pokalbyje jie būtų kaipmat ir nejučia eliminuoti. Žinomas Platono argumentas kaip tik ir reiškia, kad tai, kas parašyta, neįgali sau padėti ir todėl susidaro bejėgiška padėtis, kai galimi visokie piktnaudžiavimai, iškraipymai ir nesusipratimai. Pats rašytinis tekstas, kaip ir laiškas, visuomet pasistūmėja į tam tikrą abstraktumo arba idealumo zoną, nepaisant to, kad mūsų ir taip jau vis labiau literatūroje skęstančiame pasaulyje juo iš principo tik tenorėta tęsti gyvą pokalbį ar bent jį iš naujo užmegzti. Tačiau yra kitų raštiškumo formų, kurias plačiąja prasme būčiau linkęs vadinti literatūra, tad vietoj sąvokos „ką nors užsirašyti“ čia sąmoningai vartoju žodį „kodifikuoti“. Kodifikacijos terminą pasirenku tiks­lingai, tiktai šiame kontekste jį suprantu ne kaip šiuolaikinėje lingvistikoje, o turiu galvoje vien natūralią kalbos vartoseną, kai raštiškumas stačiai tampa „parašyta“, kaip sako Lutheris savo Biblijos vertime: tai yra parašyta. Tuo parašytumu tekstas įgyja tam tikrą statusą, kuris nedviprasmiškai sako, kad tai, kas parašyta, dabar kalba pats, o ne atspindi kažkokią ankstesnę kalbinę situaciją. Štai kur glūdi prasmė visų tų kruopščiai raštu užfiksuotų nuostatų mūsų nuo gausybės raštų dūstančiame pasaulyje, nuostatų, kuriuose suformuluoti „teisinę galią turintys“ susitarimai. Seniausi žmonijos dokumentai, kaip tenka apgailestaujant pripažinti, dažniausiai nėra aukšto dvasingumo kūriniai – tai daugiausia pirkimo ir pardavimo sutartys ar mokesčių rinkimo sąrašai, geriausiu atveju – įstatymų lentelės. Šiaip ar taip, čia turime reikalą su dokumentų požymių turinčiais dalykais, kurie nieku gyvu neprimena ankstesnės kalbinės situacijos, o žymi tik faktus. Hermeneutikos požiūriu tai itin svarbu. Priminsiu tik, kad, pavyzdžiui, teisininkas, interpretuodamas įstatymą, vadovaujasi vien tuo, kas parašyta – kodeksu ar dar kokiais nors teisės aktais, bet anaiptol ne pirminėmis įstatymo leidėjo intencijomis. Tatai būtų antrinė ir labai abejotina forma interpretuoti įstatymą, sakysim, studijuoti šiuolaikinio parlamento kokio nors įstatymo rengimo komisijos protokolus. Atkurti pirmines įstatymo leidėjo intencijas būtų istoriko, o ne teisininko darbas. Ratio legis „įstatymo esmė“ – štai kas teisininkui svarbiausia. Teisėtvarkai ir teisėsaugai lemiamą reikšmę turi tik funkcija – raštu fiksuotas turinys.

Taigi konstatuoju, kad čia aptartos dvi skirtingos formos, kuriomis raštiškumas siejasi su kalba: viena – gyvojo pokalbio pakaitas, kita – kažkas panašaus į naują kūrinį, savotišką naują kalbinę būtį, pretenduojančią į prasmę ir formą kaip tik tuo, kad tai yra specialiai parašyta ir neturi nieko bendra su tiesioginiu pažodiškumu. Matyt, nekyla abejonių, kad literatūros sąvoka artimesnė antrajai formai, joje svarbiausia – ne priminti kokio nors ankstesnio kalbinio bendravimo situaciją, o iš anksto nurodyti, jog čia turėsime tikrą pasakojimą, kurio tekstą reikės suprasti. Jau esu užsiminęs, kad šis sugretinimas puikiai parodo, kodėl tarkim „dailioji literatūra“ geriausiai atitinka literatūros sąvoką. Dailioji literatūra vadinama „dailiąja“, nes ji nesusijusi su jokia panauda, tad ir su tiesioginiais veiksmų padariniais. Tai yra senoji kalon ir laisvųjų menų (artes liberales) samprata. Net „žinojimas“ gali būti laisvas lyginant su tuo, kuo naudojamasi ir kas naudojasi, todėl ir sakoma kalon „tai, kas gražu“. Tai deda paskutinį tašką apibrėžiant dailiąją literatūrą kaip neturinčią vartojamosios paskirties.

Svarbiausia, kas visame šiame kontekste iškyla, yra būdas, kaip ši siauresnė, „imanentinė“ literatūros sąvoka neišvengiamai įgyja tokią prasmę, kad tampa savotišku reikalavimu. Rašyti šiuo požiūriu nėra ką nors paskrebenti popieriuje sau ar kitam: rašymas virsta veiksmu, kuriuo kas nors „kuriama“ –­­ galimam ar numatomam skaitytojui. Čia kalbame apie tikrų tikriausią rašytoją. Šis „rašyti“ privalo mokėti, vadinasi, visi tie gyvame pokalbyje kunkuliuojantys jausmai, matomi simboliški gestai, girdimos balso moduliacijos ir kt. turi būti perteikiami tam tikromis stiliaus priemonėmis. Rašytojas vertinamas pagal tai, kaip jam pasiseka suteikti tekstui tokią pat kalbinės raiškos galią, kaip ir žmonėms bendraujant gyvu žodžiu, akis į akį – gal net dar didesnę. Dailiosios literatūros kūrinyje kalbos ekspresija taip suintensyvinama, kad skaitytojas ilgai jaučia dvasinę įtampą. Viso to tikslas, be abejonės, yra vienas –­ paveikumą tekstui suteikiantis kalbos menas. Taip suprantamas menas rašyti. O tai, kas iš to išeina, yra literatūra. Jos reikšmė –­ tarsi ant delno. Šitaip kalbos ir rašto sąveika, kurią įgyvendina skaitymas, pasiekia aukščiausio laipsnio jungtį.

„Kalbėjimas“ čia atsiduria ant ribos tarp rašymo ir skaitymo. Tai duoda dingstį mano trečiajai tezei, pagal kurią skaitymas nėra kažkas trečia, kas dar prisideda; priešingai: trečia čia yra kaip tik tai, kas raštą ir kalbą sujungia.

Apskritai raštas yra kalbos fenomenas tik todėl, kad jis skaitomas. Man atrodo, verta smulkiau panagrinėti skaitymo būdus ir patį procesą. Puikiai suprantu, kad žengdamas šį žingsnį šiek tiek nukrypstu nuo pagrindinės temos „Balsas ir kalba“. Bet šalutinė tema visuomet išeina į naudą tuo, kad padeda nubrėžti ribas ir geriau išryškina, kas atribota. Tad klausiame: kas yra skaitymas? Norėčiau suminėti keletą reiškinių, kurie mums galbūt atskleis, kaip išvis atrodo grįžtamasis rašto ir kalbos ryšys. Dėstau iš eilės. Pirmoji konstatacija: skaitymas nėra raidžių vardijimas, skiemenavimas. Kol švebeldžiuoji skiemenimis, skaityti nemoki. Skaitymas visuomet suponuoja tam tikrus anticipacinius prasmės suvokimo procesus, o per tai atsiskleidžia savitas to, kas parašyta, idealumas. Čia panašu į tai, kad mes gebame skaityti ranka parašytus tekstus, nors kiekvienas turi savitą, individualų braižą, arba lengvai praleidžiame pro akis spausdinto teksto riktus. Korektūros klaidos –­ tai geriausiai žinomas ir guodžiantis faktas, kad apskritai skaitydami vadovaujamės prasminiu kontekstu ir mums nelabai kliudo pastebimi raidžių trūkumai. Žinoma, ir tam yra ribos, bet, kol jos neperžengiamos, matyti, kad čia veikia tam tikra prasminė skaitymą reguliuojanti teleologija.

Bet, pasirodo, esama tarpinių formų, į kurias tik pastaruoju metu atkreipėme dėmesį. Yra ne tik parašytos literatūros skaitytojų, bet ir neparašytos literatūros klausytojų. Čia derėtų atkreipti akis į oral poetry, sakytinės poezijos, fenomeną. Visai nauja ir itin svarbi įžvalga yra ta, kad epinė tautų tradicija ilgus amžius gali gyvuoti žodiniu pavidalu. Turiu galvoje žinomą albanų herojinių giesmių tyrimą, kurį 3 dešimtmečio pradžioje Balkanuose atliko amerikiečių ekspedicija ir kurio rezultatai taip apstulbino, kad, pavyzdžiui, visa mūsų iki šiol sukaupta medžiaga apie Homero epo istoriją atrodo visai kitaip. Dabar nepalyginamai daugiau žinome apie sakytinių epo formų stabilumą. Kalbu apie tai dėl vieno dalyko, kuris, kaip man atrodo, apskritai lieka nepakankamai įvertintas. Naujas žavėjimasis faktu, kad tradicijos formos žodžiu gyvuoja taip ilgai, mums aptemdė žvilgsnį matyti, kokio kelio į raštiškumą esama jau pačiose kalbinėse sakytinės poezijos priemonėse. Mintys čia sukasi ne vien apie tokias mnemotechnikos savaime suprantamybes kaip, tarkim, metras ir kai kurių elementų kartojimai bei panašius dalykus. Žinoma, mnemotechnika taip pat dalyvauja. Yra dar pasitelkiamos kartojimo formulės, rekurencijos, kurių prasmė –­ tam tikru būdu įtvirtinti kartojamo atlikimo unikalumą. Tyrimai šioje srityje yra be galo įdomūs. Jie parodė, kad ir čia paisoma didelės ištikimybės epo atminčiai, tačiau lieka ir erdvės atlikimui. Toji atlikimo erdvė yra visai tokia pat, kaip ir ta, kurią straipsnio pradžioje aptariau kalbėdamas apie visų konvencinių ženklų – ir kalbos garsų, ir rašto ženklų – realizavimo diapazoną, tik jai būdingas aukštesnis laisvės lygmuo.

Dabar norėčiau keliais žodžiais aptarti kai kurių fenomenų gradacijas, kurios mūsų kultūros santykiui su kalba ir kalbine tradicija turi galbūt ne menkesnę reikšmę, negu joms derėtų skirti. Turiu galvoje recitavimą, teksto skaitymą kitam, skaitymą balsu ir skaitymą akimis. Tos gradacijos paremtos papras­ta logika, tad belieka klausti, kuo jos nepanašios viena į kitą. Visos šitos skaitymo formos, kaip matysime, nuo tiesioginio reprodukcinio kalbėjimo idealo, kaip naujo, tikro šnekėjimo, skiriasi iš principo. Skaityti kitam nėra tas pat, kas šnekėti, nors tekstas ir paverčiamas garsine kalba. Kebliau dėl recitavimo. Čia galima klausti: ar recitavimas yra reprodukavimas? Tikro reprodukavimo atvejų esame girdėję, pavyzdžiui, teatro scenoje. Iš tikrųjų yra taip, kad talentingas aktorius kalba „tikrai“, nors tekstas jam iš anksto duotas, o pras­tas aktorius kalba netikrai – jauti, kad tekstą jis tik paverčia garsiai tariamais žodžiais. Mažytį akimirksnį jis pradeda per anksti – žinomas reiškinys teatre, –­­ ir negali̇̀ atsikratyti jausmo, kad tai, ką jis tuoj sakys, jau laiko ant liežuvio. O kalbėti reiškia kalbėti viešumai. Talentingas aktorius reprodukuoja tikrą kalbėjimą – jo klausydamasis pamiršti, kad jis kalba žinomą tekstą. Iš tikrųjų improvizacijos menas – talentingo aktoriaus požymis, bent jau tam tikro pobūdžio teatruose. Tačiau ir literatūriniame teatre tekstas suteikia erdvės improvizuoti. Šis ryšys su aktoriaus menu rodo, kad net recitavimas, suteikiantis tekstui garsinę formą, dar nėra kalbėjimas, jis kažkaip dar lieka „skaitymu“. Čia dar nėra toks kalbėjimas kaip aktoriaus, įkūnijančio vaidmenį. Jeigu aktoriui pavyksta taip kalbėti, tada jis kalba tikrai, t. y. jis prabyla arba vėl nutyla, jis arba kalba, arba tyli.

Petras Lincevičius. Vinco Mykolaičio-Putino gimtosios sodybos-muziejaus svirnas, durys ir lova.  popierius, grafitinis pieštukas, 2016

Kalbėdami apie recitavimą pirmiausia prisimename epą ir lyriką. Patį recitavimą pažįstame kaip rapsodų meną. Rapsodas, kiek galiu spręsti iš epo literatūrinių formų, išties nepersikūnija nei į kokį nors pirminį dainių, nei į kokį nors ankstesnį pasakotoją. Dialoge „Ionas“ Platonas kalba apie vieną Homero rapsodą, kuris epą perteikia taip virtuoziškai, jog pasitaikius kokiai nors siaubo scenai jam pačiam plaukai stoja piestu, o jei ateina koks nors liūdnas epizodas, pačiam plūsta ašaros. Akivaizdu, kad Platonas tai vaizduoja su kritine potekste. Čia jis įžvelgia tam tikrą senovės graikų epinės ir religinės tradicijos sunykimo požymį. Rapsodas tampa virtuozu. Tikras rapsodas buvo vien mitinių ar epinių įvykių perteikėjas ir visai netroško būti minimas. Antra vertus, reikia pripažinti, kad profesionalus dainius nebėra vien pasakotojas, nes pasakojimui jau imamos kelti tam tikros literatūrinės sąlygos. Ir tai yra keblios problemos, tarkim: kokie tarpusavio santykiai tarp pasakojimo meno, iškylančio kaip literatūros kūrinys, ir pasakojimo meno, gyvuojančio šalia literatūros? Kokių tarpinių niuansų išryškina gero pasakotojo talentas palyginti su novelisto pasakojimo menu? Jei tiesa, kad recitavimas tam tikru santykiu susijęs su raštiškumu – ar bent su atmintyje atgaivinamais tekstais, – tada šis dalykas turi atsispindėti pačios literatūros galimybėse. Tebus primintas toks literatūros žanras, kaip skaitytinės dramos. Tai pjesės, kurios specialiai parašytos skaityti, ar bent dėl kokių nors priežasčių jų neįmanoma statyti. Prisiminkime, pavyzdžiui, Maeterlin­cką1. Jo dramos tiek prikimštos visokių nurodymų, kad jų įvykdyti stačiai neįmanoma. Vadinasi, recitavimas čia vis dėlto susijęs su skaitymu – nesvarbu, ar tai oral poetry, ar žodinė epo tradicija ar net pastangos jį, epą, vėl atgaivinti. O tai, beje, dar viena problema, kuri pastaruoju metu kartu su oral poetry imta diskutuoti ir kurios neturėtume pamiršti. Gerokai svarbiau ne tai, ar kokia nors tradicija buvo fiksuota raštu, bet tai, ar jos apskritai klausytasi tik recituojant ir ar būta, kad tekstu tiesiogiai naudojosi skaitytojai be recituotojo, rapsodo paslaugų. Reiškinys, nepapras­tai suaktualinantis visą recitavimo problemą, man atrodo, yra deklamavimas. Anksčiau eilėraščius deklamuoti buvo visai garbinga ir, esu įsitikinęs, dabar dar tebėra. Eilėraštį, kurį tikrai moki atmintinai, recituoji – sieloje arba balsu. Toks eilėraštis nereprodukuojamas. Juo nesiekiama atkurti kokio nors pirminio kalbėjimo būdo, priešingai, jis turi unikalų, nepakartojamą ryšį su paties teksto idealybe, turi nors ir raštu dokumentuotą, bet atmintyje gyvą kalbos meną. Deklamuojant šis kalbos menas, aišku, iškyla toks, koks jis tikrovėje ir yra. Jau seniai man neduoda ramybės klausimas, kokiu mastu recitavimas iš tikrųjų susijęs su deklamavimu. Tai klausimas!

Netikiu, kad bet kokią poeziją, kurią kas nors yra išmokęs atmintinai, tikrai įmanoma deklamuoti kitiems. Bet esama poezijos, kuri stačiai skirta recituoti. Kalbu ne vien apie tokią, kuri iš pat pradžių buvo numatyta atlikti, tarkim, chorinė lyrika, pavyzdžiui, Pindaro himnai. O kaip Horacijaus eilės? Kyla tikrai rimtas klausimas, ar galima recituoti Rilkę. (Pavyzdžiai, kuriuos man teko girdėti, verčia abejoti.)
Tai ne atlikimo meno, o kalbinio kūrinio meninės struktūros, t. y. paties poetinio kūrinio klausimas. Tinkamiausia kalbinė laikysena šios rūšies poezijos atžvilgiu – ją skaityti akimis. Jei darysime kitaip, bus kas kita. Georgę2, žinoma, galima recituoti. Kaip tik jis vietoj termino recituoti siūlė vartoti sąvoką „sakyti atmintinai“ ir to mokė savo sekėjus bei auklėtinius. Tačiau kažin, ar įmanoma recituoti Rilkę, Hölderliną3, Traklį4? Vokiečių poezijoje šiuo atžvilgiu turime skirti tokią poe­ziją, kurią galima deklamuoti garsiai, t. y. kuriai įmanoma suteikti balsinį materialumą, ir tokią, kuri girdima tik vidine klausa. Ši, savaime suprantama, priklauso lyrinei kalbai. Poetinė kūryba –­ tai pačios kalbinės raiškos realizavimasis, o ne vien judėjimas nosies tiesumu prie prasmės. Tai nepaliaujamas prasmės suvokimo ir prasmingo garsinio reiškinio sąskambis, kuriame įsikūnija prasmė. Bet tai nereiškia, kad turi skambėti tikras balsas, kad jį tikrai reikia girdėti. Kitaip sakant, tai tik panašu į girdimą balsą, čia neturi, stačiai negali būti tikro balso. Tas tiktai girdimas, niekuomet žodžiais neverčiamas balsas iš tikrųjų yra etalonas ir matas. Kodėl mes galime pasakyti, kad tas skaito garsiai gerai? Arba: paskaitė nei šiaip, nei taip. Kokia instancija tai nusprendžia? Matyt, ne ta, kuri remiasi lyginimu, kaip skaito pats poetas. Niekas neneigia, kad poetai savo skaitymo maniera gali nemažai ką pasakyti. Tačiau dėl to jie toli gražu nėra pavyzdžiai, kaip jų eilėraščių turi būti klausomasi. Ne vien todėl, kad jie dažnai visai nėra puikūs oratoriai. Veikiau pačiõs literatūros esmė yra tokia, kad kūrinys taip atsiskiria nuo kūrėjo, jog poetas geriausiu atveju gali būti geras, bet nieku gyvu ne privilegijuotas savo paties interpretuotojas. Nors literatūros ir balso sąsają laikau nepaprastai svarbia –­ visur, kur turime reikalą su talentinga poetine kūryba, –­ tačiau forma, kuria balsas čia reiškiasi, nebūtinai turi būti materialus balsas: čia pirmiausia esama to, kas mūsų vaizduotėje glūdi lyg pavyzdinis kanonas, teikiantis galimybę vertinti bet kokį recitavimo atvejį.

Balso ir teksto santykis yra dar aiškesnis, kai skaitoma kitam. Čia nesiekiama kalbėti tiesiogiai, kaip daroma scenoje. Skaityti kitam reiškia tai, kas parašyta, padaryti girdima kaip „tekstą“. Dėl to neišvengiama tokio kalbėjimo nesklandumų. Čia iškyla takto ir supratimo klausimas. Tokių atvejų prisimename iš mokyklos gyvenimo, kai per pamoką mokinys paprašomas paskaityti garsiai sakinį, bet tas jo nesupranta. Tada ir mes visi nesuprantame. Nesuprasi garsiai skaitomo sakinio, jei skaitantysis pats nėra jo supratęs. Kodėl taip yra? Kokio čia esama bendrumą steigiančio „idealizavimo“? Aš jį vadinčiau „hermeneutiniu“, nes jis priklauso nuo supratimo, yra tam tikras savotiškai pasvertas pranešimas, yra pagarsinimas kalba, įžodinimas. Skaityti suprantant nereiškia skaityti „su polėkiu“. Visai nekas išeis, jei kas nors tekstą be niekur nieko ims skaityti „su polėkiu“. Vaidmenį atliekantis aktorius turi savo personažui suteikti ekspresijos, žinoma, kažkiek ir „tekstui“. Tačiau anaiptol neaišku, ar skaitovas išvis turi tekstą gyvinti tam tikra raiška atsižvelgdamas į pirminį kalbėtoją, arba autorių, ir kokiu mastu jam tai daryti? Ar šitai raiškai, kurios reikalauja, tarkim, teksto siužetas, neturi būti suteikiama tam tikro neasmeniško prasmingumo ir vaizdingumo? Paaiškinsiu tai remdamasis analogija, paimta iš vaizduojamojo meno. Skirtingai nuo Renesanso meno, Sienos tapybos mokyklos dailininkų darbuose pastebime, kad, pavyzdžiui, angelo drabužių klostė gali būti itin išraiškinga, o veidas ar poza nerodo visai jokios „išraiškos“, svarbiausia – net ir akys. Panašaus išraiškos anonimiškumo pageidautina iš skaitymo stiliaus, kuriuo perteikiamas pasakojimas. Šiaip ar taip, esu tvirtos nuomonės, kad visi balso varijavimai turi taikytis prie skaitymo ir derintis prie idealybės, girdimos tik vidine klausa: jokioms balso moduliacijoms ir kalbėjimo manieroms čia neturi būti vietos.

Dar keliais žodžiais norėčiau paaiškinti, kaip skaitymas kitam pakinta susidūrus su meniniu skaitymu, o ne su paprastu prasmės, tam tikro turinio, tam tikros žinios perteikimu. Tokiais atvejais į pirmą planą iškyla kalbėjimo būdas, kalbos skambesys ir jis skiriasi nuo pranešimo, apie kurį galime pasakyti: taip, taip, dabar supratau! –­ ir daugiau nebesiklausyti. Tačiau ėmę skaityti, pavyzdžiui, eilėraštį nesakome: ai, jau žinau! – ir nededame į šalį. Tas, kuris dar kartą skaito eilėraštį, nemano, kad nereikia skaityti. Priešingai, jis tik tada kaip reikiant įsiskaito ir supranta, kai išmoksta atmintinai. O epui būdinga įtampa sužinoti, kas bus toliau, kokių išnirs netikėtumų. Čia taip pat lemiamą vaidmenį atlieka laiko veiksnys. Kaip ima funkcionuoti trukmė, kai turime reikalą su menu? Ar įvykių tėkmė pati savaime čia nėra tarsi susigrąžinama, savotiškai sudabartinama? Tai – kalbos menas. Aiškus daiktas, skirtingose meno rūšyse kalba, kaip kalba, reiškiasi labai įvairiai. Palyginti pàprasta yra teatre, nors visai nelengva atsakyti, kodėl aktoriui meistriškai įkūnijant kokį nors personažą jo kalbėsenoje vis dar galime jausti dramaturgo stilių. Skaitant scenos veikalą vaidmenimis vis tiek dar pasiliekama prie „skaitymo“, o kai tokį kūrinį garsiai skaito vienas žmogus – kadaise tai buvo aukšto rango socialinė veikla, pakanka priminti, pavyzdžiui, Ludwigą Tiecką5, – anaiptol nėra taip, kad kalbėtojas visai paskęstų personaže, kurio žodžius šią akimirką taria. Čia išsaugomas tam tikras bendras skaitymo tonas – skamba tas pats balsas, kuris tik šiek tiek modifikuojamas pagal personažus, ir nepamirštama, kad prieš akis guli tekstas. Taip pat ir tokio fenomeno atveju, koks buvo Tieckas, kuris visus kokios nors Šekspyro dramos vaidmenis skaitydavo pats, – tai kažkas panašaus į gyvą kalbėjimą pasidalijus vaidmenimis –­ būta, žinoma, tam tikro, palyginus su vaidinimu scenoje, supaprastinimo. Be jokios abejonės, Tiecko skaitymai išsiskyrė savita stiliaus vienove. O pasakojimo mene viskas vėl atrodo kitaip. Čia tikrai būtina jausti pasakotojo stilių, tačiau taip, kad bemaž nepastebimai galėtum sekti siužetą pamiršęs, jog klausaisi pasakojimo, o paskui dar gėrėtis ir kalbos menu.

Dabar jau visai priartėjome prie skaitymo akimis. Man nelabai aišku, net nežinau, kiek mes apie jį apskritai žinome. Nuo kada iš tikrųjų skaitome netardami žodžių? Senovėje buvo savaime suprantama, kad skaityti reikia garsiai. Tą žinome iš vienos nuostabios įžvalgos, kurią Augustinas yra padaręs kalbėdamas apie Ambrozijų. O toliau kaip? Nuo kada skaitoma patyliukais ir nebebūnama klausytojais? Nuo kada begarsis skaitymas tapo svarbus rašytojui? Aš manau, šis ėmė rašyti kitaip suvokęs savo kalbinį meną galėsiant būti kitaip reprodukuojamą negu skaitymas garsiai. Juk negali būti abejonių, kad perėjimo prie bendros skaitymo kultūros rašytojas iš anksto nesuvoktų, nes juk būtina modifikuoti rašymo stilių. Poetinėje kūryboje kai kada tai krinta į akis, pavyzdžiui, baroko lyrikoje matant visokias anagramų formas, kurios skiriamos taip pat ir regai. Panašiai yra ir dėl nuorodų, pavyzdžiui, spausdinta Mallarmé poema „Sėkmė niekada nepanaikins atsitiktinumo“6. Vizualumo reikalavimai gali būti naudingi eilėraščio kalbos (išoriniam ar vidiniam) klausytojui; panašiai, pavyzdžiui, S. Geor­ge’s šriftas nurodo, kaip eilėraštį „sakyti“, kad jo pateikimas skirtųsi nuo teatrinių recitavimo įmantrybių.

Kitą reikšmingą temą galiu paliesti tik prabėgomis – tai skaitymas ir laikas. Galvoje turiu klausimą, kaip susidėlioja kalba skaitytojo vidinėje klausoje ir jo dvasioje (išsamiau žr. str. „Klausymas–matymas–skaitymas“). Čia esama modifikacijų: pavyzdžiui, daina, kuri dainuojama, ir eilėraštis, kurį moki atmintinai ir deklamuoji sau; priešingas atvejis – grynoji literatūra, tarkim, romanas. Nors kai kurių žanrų kūriniai, galima tikėtis, bus skaitomi be pertraukos, bet romano autorius, kaip ir apskritai beletristika, turi susitaikyti su padėtimi, kad jų veikalus kažin ar kas skaitys ištisai. Musilis, tarkim, tikrai negalėjo manyti, kad jo romaną „Žmogus be savybių“ kas nors skaitys vienu prisėdimu. Epinė literatūra stačiai siekia, kad nutrūkstamumas čia būtų perkeistas į naujo tipo nenutrūkstamumą. To ji tikisi, ir tai jai teikia galimybę pasakojant struktūruoti siužetą ir įvykių tėkmę laike, tačiau kelia ir naujų reikalavimų rašymo menui, pavyzdžiui, sužadinti ir didinti įtampą. Skirtingai negu mokslo knygoms, romanui ne komplimentas, jei prireikia puslapius skleisti atgal ir žiūrėti, kas vyko anksčiau. Vis dėlto skaitymo ir teksto laiko sąrangos čia tam tikru mastu dar atitinka viena kitą. Tačiau tos sąrangos anaiptol ne taip iškart patiriamos, kaip „skaitant“ eilėraštį arba klausant muzikos kūrinio. Bet, nepaisant visų skirtumų, vis tiek išlieka tam tikras bendras bruožas. Dilthey’us jį pavadino „struktūra“ – centrine santalka; šiais laikais tai įnikę tirti prancūzų struktūrininkai. Taigi, kai skaitant reiškiasi palaipsnis laiko matmuo kartu su cikliniu laiko matmeniu, skaitymo procesas visaip varijuoja. Ir skaitymo, ir kalbėjimo laiko struktūros sudaro platų problemų lauką.

1981

 

1 Maurice Maeterlinck (1862–1949) –­ produktyvus prancūziškai rašęs belgų poetas, eseistas ir dramaturgas, vienas žinomiausių simbolizmo literatūroje atstovų. Išgarsėjo drama „Princesė Malena“ (1889). Tarpukario Lietuvoje kai kurios dramos išverstos į lietuvių kalbą. Svarbiausios jo literatūros veikalų temos –­ pasyvaus žmogaus dvasinis tragizmas, bejėgiškumas mirties akivaizdoje, tylos ir vienatvės ilgesys. Nobelio premijos laureatas (1911).

2 Stefan George (1868–1933) – vokiečių poetas, simbolistas, poliglotas, estetikos „menas menui“ išpažinėjas. Tapatinosi su Dante, 1892–1919 m. leido elitui skirtą meno žurnalą, buvo subūręs savo sekėjų, net garbintojų būrelį, kuriam vis labiau įtaigojo savo, kaip poetinės kūrybos lyderio, pažiūras. Poezijoje aukštino grožį, jaunystę, heroizmą, naudojo kultūros simbolius, rafinuotas metaforas, laikėsi taisyklingos metrikos, atsisakė vokiečių tradicijos daiktavardžius rašyti didžiosiomis raidėmis. Bičiulis Frankas Mehnertas, leidyklos savininkas, buvo sukūręs specialų stilizuotą šriftą, kuriuo nuo 1904 m. spausdino George’s knygas.

3 Friedrich Hölderlin (1770–1843) – žymus vokiečių poetas, kūręs himnų stiliaus poeziją, odes ir elegijas. Ritmine proza parašė laiškų formos romaną „Hiperionas, arba Atsiskyrėlis Graikijoje“, dramą „Empedoklio mirtis“. Ryškūs kovos už dvasinę laisvę motyvai. 1806 m. susirgo psichine liga. Dėl jo kūrybos vertinimo iki šiol nesutariama.

4 Georg Trakl (1887–1914) – austrų poetas ekspresionistas, aiškiai linkęs į simbolizmą. Jo kūrybai įtakos turėjo F. Hölderlinas, H. von Hofmannsthalis, prancūzų simbolistai. Vaizduojamoji poetinė tikrovė dažnai hermetiška, iracionali ir alegoriška, tvyro pražūties nuojauta. Intravertišką poeto asmenybę smarkiai sukrėtė Pirmojo pasaulinio karo vaizdai, kuriuos regėjo kautynėse prie Grodeko; manoma, kad nusižudė perdozavęs kokaino.

5 Johann Ludwig Tieck (1773–1853) – vokiečių dramaturgas, prozininkas ir lyrikas, kritikas ir teatro teoretikas, ankstyvojo romantizmo atstovas. Nuo 1825 m. Drezdeno, nuo 1842 m. Berlyno teatro dramaturgas. Vokiečių literatūrinių pasakų, kaip žanro, pradininkas. Kūrybai būdinga literatūros žanrų ir romantinių motyvų sintezė. Sėkmingai vertė Šekspyrą (1925–1833).

6 Stéphane Mallarmé (1842–1898) – prancūzų poetas, simbolistas. Jo poema „Sėkmė niekada nepanaikins atsitiktinumo“ (1897) parašyta „vienu sakiniu pakopomis, įstrižai per du puslapius, naudojant skirtingą šriftą, derinant vizualias ir muzikines priemones“ (G. Čepinskienė).

 

Iš vokiečių kalbos vertė Alfonsas Tekorius

Hans-Georg Gadamer. „Stimme und Sprache (1981)“, Gesammelte Werke (1993), Band 8: Ästhetik und Poetik I. Kunst als Aussage, S. 258–270.