Birželio 24-ąją, sulaukęs 94-ių, išėjo tapytojas, menotyrininkas, profesorius, pedagogas, menotyros mokslų daktaras Augustinas Savickas.
A. Savickas gimė 1919 m. gegužės 12 d. Kopenhagoje, Danijoje. Tėvas Jurgis Savickis – Lietuvos rašytojas ir diplomatas, 1918–1923 m. Lietuvos atstovas Danijoje, Švedijoje ir Norvegijoje.
1927–1939 m. būsimasis dailininkas gyveno ir mokėsi Kaune. 1939 m. baigė Kauno 3-iąją gimnaziją ir įstojo į Kauno meno mokyklą. Studijavo Ženevos universiteto sociologijos fakultete (Šveicarijoje), mokėsi Vilniaus dailės mokykloje, studijavo Maskvos meno mokykloje. 1949 m. baigė tuometinį Vilniaus dailės institutą.
1985–1993 m. Vilniaus dailės instituto Tapybos katedros profesorius.
Tapytojas apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordino Riterio kryžiumi, Vytauto Didžiojo ordino Komandoro kryžiumi. Jo kūryba pagerbta Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
A. Savicką, gimusį dar XX a. pradžioje, ir manąją – dabartinių trisdešimtmečių– keturiasdešimtmečių kartą, matuojant žmogiškojo gyvenimo matais, skiria veik kosminis laiko, pasaulėvaizdžio, įsitikinimų, gyvenimiškos patirties atstumas. Tačiau Jo tapyba, prisiminimai, dienoraščiai man visuomet atrodė dvelkiantys ne praeitimi, muziejumi, o gyvybe, vitališka energija. Nes juose niekas nėra pasibaigę: Dailininko paveikslų erdvėlaikis – tai hėgeliška būtis savyje, universalijos, nepavaldžios laikui, o prisiminimai, dienoraščiai – ne vien dokumentika, o įtaigi, įtraukianti grožinė literatūra, kuri tiesiog negali pasenti...
Neišdildomą įspūdį visada palikdavo viešai kalbantis, su žiūrovais, žurnalistais bendraujantis A. Savickas – eruditas, intelektualas, šmaikštus, sarkastiškas... Ne tik aplinkinių, bet ir savo atžvilgiu – mėgęs negailestingai „gnybtelėti" sau, pažerdavęs įvairiausių nuotykių, prisiminimų perliukų... Iki pat žilos senatvės valiūkiškai žibėjusios Maestro akys ir anaiptol ne kiekvienam jaunuoliui įkandami pokštai vertė besąlygiškai Juo žavėtis. Tai buvo išties reto tipo asmenybė. Jo charizmai tiesiog negalėjai atsispirti, nepaisant amžiaus, išprusimo ar interesų...
Be gaivališkos, ekspresyvios, Vakarų Europos modernizmo, lietuvių liaudies meno, koloristinės prancūzų tapybos mokyklos tradicijas absorbavusios A. Savicko kūrybos neįmanoma perprasti ir suvokti visos XX–XXI a. Lietuvos dailės. Tačiau tie, kas mano, kad apie Augustiną Savicką viskas jau parašyta, giliai klysta... Atidaus žvilgsnio tebelaukia dešimtys per keletą pastarųjų metų sukurtų Dailininko darbų. Likimas nepašykštėjo Jam laiko, kovingos dvasios ir gyvybinės energijos...
Atsisveikinant su A. Savicku, į galvą pirmiausia ateina anaiptol ne trafaretinės frazės iš knygų, tapybos albumų. Juolab kad ir pats Maestro buvo toli gražu ne „standartinė" asmenybė, o tikra Vilniaus meno pasaulio legenda, šelmiškas ir pašėlęs, niekada neieškantis žodžio kišenėje... Man Jo tapyba ir prisiminimai yra atvėrę keletą pasaulių. Iki šiol masina ne tik A. Savicko drobėse, bet ir dienoraščiuose iškylantis laikmečių, įvykių, išgyvenimų kaleidoskopas – Kopenhaga, Sibiro tremtis, bohemiški žygiai sovietiniame Vilniuje, tėvo, diplomato ir rašytojo Jurgio Savickio gyvenimas, tragiška motinos ir brolio žūtis... Ir tikra emocijų, nuotaikų pynė – kai gera, kai skauda, kai nepakeliamai sunku, kai apima palaima, kai krenti veidu į purvą, kai išdygsta sparnai... Dar – tas elegantiškas ir taiklus savickiškas humoras... Taip pat – lietuvių liaudies skulptūros motyvai Dailininko tapyboje – ilgesingas, elegiškas mūsų kultūros klodas, žavėjęs daugelį XX a. lietuvių tapytojų. Jų gretoms išretėjus, A. Savickas tą nostalgišką pasaulį ištikimai tebemylėjo toliau... Forma šio Dailininko paveiksluose visada kupina gilaus dvasinio turinio, už medžiagiškumo čia glūdi neišmatuojama poetinė, filosofinė gelmė. Tai tapo viena iš paskatų pamilti lietuvių liaudies meną – nuo pirmavaizdžių, regėtų A. Savicko tapyboje, panirti į originalus...
Iš arčiau išvysti Tapytoją teko šiam jau sulaukus garbaus amžiaus. Tokia graži ir kilni rodėsi Jo senatvė... Žiūrėdama į Dailininką jubiliejinės, 90 metų sukakties proga surengtos parodos atidaryme, pagalvojau, kad Jis labai panašus į savųjų paveikslų personažus: karalius, kilnius žilagalvius patriarchus, didikus, senolius. Jie – tarsi orūs ir drauge visai paprasti, „žemiški" praeities liudininkai. Be jų ir menui, ir gyvenimui labai trūktų spalvų ir išminties...
Kristina Stančienė