Kamilė Gudmonaitė. Sveikas protas – nesveikas

Oficiali statistika skelbia, kad Lietuvoje gyvena daugiau nei 253 159 neįgalieji, t. y. 9 proc. visų gyventojų. O atsižvelgdama į darbo patirtį NVO galiu cituoti Irminos Benevičiūtės 2014 m. atliktą ir paskelbtą tyrimą „Neįgaliųjų socialinis dalyvavimas neįgaliųjų nevyriausybinių organizacijų veiklose“, kuriame akcentuojama, kad „neįgalių asmenų socialinis aktyvumas ir dalyvavimas buvo itin ribotas, kitokie asmenys gyveno uždarai, tad dauguma negalios neturinčių asmenų drąsiai teigė, jog Lietuvoje neįgalių asmenų nebuvo“. Iš tiesų retai gatvėse matant neįgaliuosius, susidaro įspūdis, kad šios grupės žmonių Lietuvoje tarsi nėra. Remiantis I. Benevičiūtės tyrimu, kas devintas Lietuvos gyventojas turi negalią, tačiau, jeigu negalia ne taip matoma, patys neįgalieji linksta ją slėpti. Anot sociologo Jono Ruškaus ir filosofo Gintauto Mažeikio, Lietuvoje neįgalieji yra atskiriami dažniausiai nemanant, kad jų subkultūra galėtų puoselėti alternatyvią ir ypatingą sinestetinę pasaulėjautą, nors kai kurie klausos, regėjimo negalias turintys asmenys yra išvystę puikius taktilinius bei klausos gebėjimus, tačiau jų pasaulėjauta neretai izoliuojama, ignoruojami jos privalumai ir pabrėžiamos tik neigiamos charakteristikos, todėl šie žmonės priversti plėtoti tokį pat pasaulio žinojimą kaip neturintys negalios, nors galėtų turėti kitokį, kitaip turiningesnį.

 

Spektaklio „Šventė“ scena. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Spektaklio „Šventė“ scena. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

 

2021 m. rugsėjį Oskaro Koršunovo teatre buvo pristatyta spektaklio „Šventė“ premjera. Spektaklio dalyviai – neprofesionalūs aktoriai, kurių fizinis ir psichologinis spektras itin įvairus: psichikos ligos (tokios kaip šizoafektinis sutrikimas), protinė negalia, fizinė negalia (judėjimo, regėjimo). Spektaklio „Šventė“ dramaturgija buvo kuriama daugiau nei pusę metų repeticijose bendraujant su specifinių poreikių žmonėmis. Susėdę ratu, primenančiu grupinę psichoterapiją, pirmiausiai kalbėjomės, įrašyti ir užfiksuoti pokalbiai vėliau sudarė dramaturginį pagrindą, tad spektaklio aktoriai kartoja tekstus, kuriuos jau buvo pasakę.

Spektaklio scenografinė ir vizualinė koncepcija remiasi buvimo kartu idėja: sėdėdami ratu žiūrovai yra įsimaišę tarp neįgaliųjų aktorių, lyg jiems taip pat būtų suteikta erdvė pasidalinti savo išgyvenimais. Tokiu sprendimu neįgalųjį priartiname prie žiūrovo, atmesdami scenos ir salės suskirstymo idėją, nes tai savaime paverstų neįgaliuosius objektais, į kuriuos saugiai žiūrima tarsi zoologijos sode. Šiame spektaklyje visi sėdi drauge lyg prie vieno stalo, o tai OKT erdvė ne tik leidžia, bet, suprantant teatro tradicijas, netgi ir skatina. Metaforiškai apnuogintas neįgalumas čia atsiranda itin arti, o tai, be abejonės, nepatogu. Įvairūs, įdomią kūno kalbą perteikiantys kūnai egzistuoja draugėje tarsi sengirėje, kurioje kiekvienas vabalas ar nuvirtęs medis tarpsta ir egzistuoja kartu. Neįgalumas kaip savita estetinė kategorija kelia kritinį sąmoningumą, kaip kai kurie kūnai verčia jaustis kitus kūnus, ir šis patyrimas itin svarbus, jį išgyvenantis žiūrovas atsiduria labai arti vadinamųjų egzistencijos įtrūkių. Kūno deformacijos ar psichikos problemos kelia pasibjaurėjimą, atstūmimą, verčia jaustis nejaukiai ar nepatogiai, kadangi tai yra nepažinu ir nepriskiriama įgalumo, sveiko proto ar normalumo kategorijoms. Neįgaliajam atsiradus visuomenės neskylančiame vaizdinyje, mums primenama apie mirtingumą ir savo asmenybės aspektus, kuriuos veikiau norėtume pamiršti.

Akademikas Tobinas Siebersas 2016 m. straipsnyje „Neįgalumo ir kompleksiško įkūnijimo teorija tapatybės politikai nauja išraiška“ („Disability and the Theory of Complex Embodiment – For Identity Politics in a New Register“) aprašo neįgaliųjų teoriją ir priešpriešina ją įgalumo teorijai, kuri remiasi idėja, kad egzistuoja tam tikras pagrindas kaip žmogiškumas apibrėžiamas. Ši apibrėžtis remiasi kūno ir proto mato (normos) nustatymu, suteikiančiu arba panaikinančiu žmogišką statusą. Būtent tam tikros normos nustatymas suformuoja mūsų nuomonę apie žmogų, vertinimus, apibūdinimus ir vertybes, o tai dažniausiai gimdo mato ir normos neatitinkančių asmenų diskriminavimą ir atstūmimą. T. Siebersas teigia, kad įgalumo ideologija priverčia mus bijoti neįgalumo suvokiant savo kūnus kaip bereikšmius ir tuo pat metu svajojant juos amžinai tobulinti.

Sociologas J. Ruškus teigia, kad neįgaliųjų socia­linį – politinį dalyvavimą dažniausiai riboja teorijos, primetančios visuomenės nariams abstrakčius, dažniausiai gana susvetimėjusius elgesio modelius, arba sveiko proto (common sense) nuostatas, kurios neretai yra represyvios neįgaliųjų ar kitų socialinių, kultūrinių mažumų atžvilgiu. Anot J. Ruškaus, „būtent dėl to būtina kalbėti apie alternatyvias pasaulėjautas ir žinojimo būdus, kurie suponuoja kitokius reikalavimus: griauti „sveiko proto“, „normalumo“ galią“. Negalios suvokimo lygis visuomenėje itin mažas, o įgalumo ideologija yra kiekvieno mūsų veiksmo, minties, sprendimo dalis ir taip įsigalėjusi mūsų sąmonėje, kad tampa sunku atskirti, kuri norma, matas ar grožio bei taisyklės vertinimas yra tavo, o kuris – primestas galios pozicijose esančių įgalių atstovų. Mes dažnai suprantame, kad negalia iš esmės yra medicininė problema, o įgalumas siejamas su gamtos dovanomis, talentais, intelektu, kūrybingumu, fiziniu pajėgumu, vaizduote, atsidavimu, kitaip tariant – atskleidžia žmogaus dvasios esmę. Neįgalumas atsiskleidžia kaip klaida, visuomenės įtrūkis, o įgalumas – kaip savaime suprantama egzistavimo forma.

Haroldo Garfinkelio „Etnometodologiniuose tyrimuose“ (vertė Algimantas Valantiejus, V.: VU Specialiosios psichologijos laboratorija, 2005) atskleidžiama, kad sveiko proto nuostatos atlieka svarbų vaidmenį palaikant visuomeninę tvarką, įprastinius žmonių tarpusavio santykius, moralinius sprendimus. Iškyla tiesos problema: daugumai manant, kad sveiko proto ar normalumo padiktuotos normos ir yra tiesa, visuomenė skyla į derančius ir nederančius prie visuomenės. Tačiau fenomenologai Alfredas Schutzas ir H. Garfinkelis parodo, kad tai tėra šiandien kritiškai nebereflektuojami susitarimai, tarpusavio įsipareigojimai, kurie, būdami naudingi esamoms aplinkybėms, kitoje situacijoje gali virsti represyviais ir žalingais. Ir nors mokslininkai bei filosofai tai laiko kritiškai nebereflektuojamais susitarimais, galima pastebėti, kad, daugumai visuomenės aklai vadovaujantis visuomeninės primetamos tvarkos ir diskriminacijos susitarimais, ši problema turi būti iš naujo reflektuojama.

Pastarųjų kelerių metų įvykiai JAV atskleidžia, kaip vadovaudamiesi galia valstybės tarnautojai pagal odos spalvą skirsto žmones į labiau ir mažiau vertus gyventi. Juodaodžio George’o Floydo atvejį būtų galima laikyti nelaimingu atsitiktinumu, tačiau JAV statistika rodo, kad juodaodžiai daug dažniau nei baltieji (nors būtų įvykdę tą patį smulkų nusikaltimą) yra nubaudžiami griežtesnėmis bausmėmis. Sisteminį rasizmą gimdo ir įgalumo teorija. Žmones, kurie neabejodami laikosi galios primestų įprastinių normų ir susitarimų, H. Garfinkelis pavadina sveiko proto marionetėmis. Jis atkreipia dėmesį, kad šiuolaikiniai mokslai, tokie kaip sociologija, psichologija, medicina, ne verčia kvestionuoti, o priešingai – padeda konstruoti šiuos sveiko proto elgesio modelius, todėl tokio sveiko proto paradigmų kvestionavimas yra vienas iš svarbiausių fenomenologijos, ir teatro, kuris veržiasi į socialinius reiškinius, užduočių. Anot J. Ruškaus, „normalizavimo politika konstruoja nemaištingą, konfliktų, atitinkamai lenktyniavimo, pergalės, pasididžiavimo vengiančią asmenybę, kuri yra išplėšta iš aktyvaus pilietinio gyvenimo ir iš pasaulio kūrimo pagal save proceso“ (Jonas Ruškus, Gintautas Mažeikis. „Neįgalumas ir socialinis dalyvavimas, kritinė patirties ir galimybių Lietuvoje refleksija“, 2007, p. 32). Normalaus tobulėjimo samprata akivaizdžiai eliminuoja specifinius gebėjimus ir skirtumus, o J. Ruškaus teigimu, „skirtingumas yra pasididžiavimo, orumo, pergalės šaltinis, o „normalumas“ – susitaikymo, suvienodėjimo ženklas“ (p. 31–32). Istorikė Catherine J. Kudlick siūlo žvelgti dar toliau ir suvokti neįgalumą ne kaip individualią medicininę patologiją, o esminę socialinę kategoriją, kuri žengia kartu su rase, klase ir lytimi.

Filosofų Friedricho Nietzsche’s, Søreno Kierkegaard’o, Emmanuelio Levino, Jeano Vanier ir kitų samprotavimai rodo, kad asmens raida, jo saviraiška anaiptol neišsitenka tarp mokslų formuojamų modelių, marionečių. Kadangi neįgalumas susijęs su kūniškumu, ši skirtis ir yra susijusi su kūniško sąmoningumo, arba sąmoningo kūno, kategorijomis. Kūniški elgesio modeliai ne tik išreiškia marionetėms priskiriamus elgesio modelius, bet ir apima asmens saviraiškos begalybę. Būtent saviraiškos begalybė kaip žmogaus egzistavimo įvairovės priėmimas yra kertinė ir svarbiausia neįgalumo problematikos ašis: neįgalumas, kaip fenomenas, gali praplėsti mūsų suvokimą apie visuomenę bei save. Tai labai svarbu akcentuoti kalbant apie neįgaliuosius, kuriems patiems ypač svarbu išsilaisvinti iš sveiku protu numanomų normalumo ribų ir formuoti kitokią pasaulėjautą, pateisinti ją, drąsiai kurti kitokios pasaulėjautos žmonių bendruomenes ir ginti jų socialinį-politinį aktyvumą.

Šiame kontekste taip pat labai svarbi E. Levino Kito samprata, kuria grindžiama visa jo filosofija. Kitu šiandien įvardijame tuos, kurie neatitinka klasikinių sveiko proto pažiūrų ir jo pagrindu formuojamų mokslo paradigmų: Kitas yra ne tik neįgalusis, bet ir kitatautis, seksualinė mažuma, įvairių rasių asmenys, socialinėje atskirtyje gyvenančios bendruomenės, galų gale – priešais stovintis žmogus. Anot E. Levino, tas Kitas virsta simboliu, iracionaliu, kone magišku ženklu, kuris gali atverti vartus nepamatuojamai ir neapmąstomai skausmo ir atskirties pažymėtai įvairovei. Svarbu suvokti, kad bet koks maištas priimti Kito individualumą ir kitoniškumą kyla iš baimės susidurti su skausmu. E. Levino filosofija įgalina fenomenologiškai, hermeneutiškai, būties akivaizdoje mąstyti ne tik Kitą, bet ir bendruomenę, kurioje Kitas yra pripažįstamas su visu savo silpnumu, nepriimtinumu, nepakartojamumu. Kitas užtikrina Aš buvimą ir, kita vertus, negali būti panaikintas, o privalo būti išsaugotas kaip skirtumas.

Taigi skirtybės, įvairovės išsaugojimas reiškia sveikai funkcionuojančią visuomenę, priimančią savo įskilimus ir įtrūkius, o gebėjimas suvokti Kitą, nematant jo kitoniškumo ar neįgalumo, kreipiant dėmesį į jo galimybes, užtikrinant visokeriopą integraciją, gali socialiai ir politiškai pakeisti visuomenės gyvenimą. Sakoma, kad sveikas organizmas yra tas, kuriame integruoti ir sujungti skirtingi poliariškumai, jausmai, asmenybės dalys. Jei visuomenė būtų žmogus, jos sveikatą atspindėtų tai, kaip priimamas tas, kurio priimti nesinori.


Kamilė Gudmonaitė – teatro režisierė, meno doktorantūros studentė, grupės „kamanių šilelis“ dainų autorė ir atlikėja. Pastaruosius kelerius metus režisierės kūryboje ryški marginalizuotų ir engiamųjų tema. Ji nagrinėja psichinės sveikatos, sielvarto, seksua­lumo, lyties, negalios temas ir nuolat ieško skirtingų visuomenės grupių dialogo. Naujausiuose jos darbuose derinama dokumentika, muzika ir drama, spektakliuose dalyvauja ir profesionalūs, ir neprofesionalūs aktoriai.