Tai paskutinis žurnalo numeris, kurio metrikoje aptinkate mano pavardę, rašomą ten nuo 2001 metų vasario. Pirmiausia noriu padėkoti skaitytojams už dėmesį ir atsiprašyti už apmaudžiai pasitaikydavusias klaidas bei nesusipratimus. Dėkoju autoriams ir redakcijos žmonėms, kurių entuziazmo dėka mes reguliariai pasirodydavome tuos 13,5 metų. Nes tik entuziazmas gali kompensuoti atlyginimus bei honorarus, kuriuos įstengia mokėti ne tik mūsų, bet ir kiti kultūros leidiniai. Kita vertus, be entuziazmo, kūrybinės aistros, gyvos kultūros ir meno reiškinių refleksijos, vertinimo ir diskusijų jokie atlyginimai nesukurs kultūros leidinio. Vis dėlto yra tam tikros atlyginimo už intelektinį darbą padorumo ribos, ir jas turėtų jausti tie, kurie skiria, nustato skirstymo tvarką ir skirsto visuomenės lėšas kultūros kūrybai ir sklaidai.
Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkės suburta darbo grupė pasiūlyti Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo pertvarkos projektą jau bebaigianti darbą. Deja, jos numatomame teikti Visuomenės informavimo įstatymo pataisų projekte nematyti ketinimų atsižvelgti į kultūros ir šviečiamųjų leidinių, kurie ištisai skirti tik šiai tematikai, specifiką ir nustatyti jiems atitinkamas rėmimo sąlygas. Panašu, kad šie leidiniai ir toliau gali būti pasmerkti vegetuoti kaip marginaliniai, Fondo pertvarka, regis, bus tik kosmetinė, o ją 2011 metais inicijavęs kultūros leidinių kreipimasis į Seimą ir Vyriausybę pasibaigs niekuo, jei ne sumodeliuota jiems dar nepalankesne situacija. Susidaro įspūdis, kad niekas nekelia klausimo, ar mūsų visuomenei reikalingi kultūros leidiniai, ir nebando į jį vienareikšmiškai atsakyti. Mano įsitikinimu, būtent jie sudaro kultūros tematikos žiniasklaidoje pagrindą. Pažvelkime į kitą minėto Seimo komiteto kuruojamą sritį – mokslą, ir pamėginkime įsivaizduoti technologinę plėtrą be taikomųjų tyrimų. Svetur nupirktos technologijos ir iš kitų kalbų versti straipsniai ir kūriniai? O gal ir to nebereikia? Gal pakaks namudinės gamybos ir primityvių rašinių? Anaiptol nemanau, kad mėgėjiška kultūra nereikalinga, bet jeigu liks vien tik ji?
Taip pat nemanau, kad ne tik kultūros ir šviečiamųjų, bet ir platesnės tematikos visuomenei reikšmingų žiniasklaidos, ypač regioninės, projektų valstybei remti nedera. Praktiškai žiniasklaida remiama ir dabar. Kukliausiais apskaičiavimais, įvairių projektų, įskaitant ES struktūrinių fondų paramą, viešinimui per metus išleidžiama per 100 milijonų litų iš valstybės ir savivaldybių biudžetų. Kokia jų dalis tenka žiniasklaidai, aš nežinau, bet įtariu, – ne daugiau trečdalio. Liūto dalį pasiima įvairiausi tarpininkai. Jeigu Seimas ir Vyriausybė ryžtųsi centralizuoti viešinimo paslaugų pirkimus, šią paramą būtų galima suintensyvinti mažiausiai iki 80 %. Tuo tikslu reikėtų įkurti atskirą agentūrą arba pavesti funkcijas kuriai nors esančiųjų, kuri vykdytų centralizuotus viešinimo paslaugų pirkimus ir veiktų kaip visuomenei reikšmingus projektus remiantis fondas. Žinoma, sukurti teisinę bazę tokiam grandioziniam projektui būtų sudėtinga, tačiau, kaip sakoma, akys – baisininkės, rankos – darbininkės. (Įsivaizduoju, kokiu idiotu ar net liaudies priešu dabar mane laiko kai kurie politikai ir projektų administratoriai, jeigu skaito šias eilutes.) Tačiau taip neįdėdama nė vieno papildomo lito, valdžia svariai paskatintų pilietinės kultūringos visuomenės plėtrą.
Tad linkiu Seimui ir Vyriausybei šioje ir kitose srityse elgtis kaip su minimaliomis atliekomis dirbančio natūrinio ūkio šeimininkui, kuris žino, kad vienokių sąlygų reikia triušiams, kitokių – karvėms, o dar kitų – vištoms, o visi šie naminiai gyvūnai reikalingi jo šeimynos gerovei; suprantančiam, kad ūkiui išlaikyti reikalingi pasėliai, tačiau ne vien duona gyva jo šeimyna. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui, į kurio tarybą dabar esu išrinktas, linkiu pagaliau susivokti, kad būtent kultūros, meno ir šviečiamojo pobūdžio leidiniai sudaro jo misijos pagrindą ir geriau perprasti jų darbo specifiką, nes entuziazmas, kuriuo jie laikosi, nėra neišsenkantis, o jiems sunykus, nebeteks prasmės ir pats fondas. O „Literatūrai ir menui" ir kitiems kultūros leidiniams linkiu palankios aplinkos, kūrybos įkarščio, atidžių ir gausių skaitytojų.