Laura Noreikaitė. Ką propaganda atskleidžia apie postmodernų XXI a. žmogų?

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Tu esi vaizdiniais ir emocijomis mąstantis žmogus.
Tu nebesi argumentų žmogus.
Tu esi viskuo abejojantis.
Tu esi beatodairiškai ieškantis alternatyvų.
Tu esi siekiantis demaskuoti galios diskursus,
todėl lengvai apgaunamas.
Tu turi nenumaldomą troškimą būti išskirtinis ir ypatingas,
todėl esi lengvai manipuliuojamas.
Viliuosi, kad tu tik vienas iš tūkstančių.

 

2014 m. birželį teroristinė Irako grupuotė paskelbė kurianti pasaulinį musulmonų kalifatą1, o pasaulio žiniasklaida netruko avansu suteikti šiam reiškiniui valstybės statusą. IS, ISIS, ISIL, Daesh santrumpos netikėtai įsiveržė į mūsų tikrovę – Vakarų pasaulio diskursą. Į mūsų tekstus įsiveržė ne tik abreviatūros, bet ir su trenksmu griūvančios tūkstantmetės kolonos, atviras brutalumas, masinės egzekucijos, pabėgėlių srautai, į kalifatą besiveržiantys Vakarų pasaulio jaunuoliai. Pasaulis pasmerkė tokį žiaurumą, bet jis vis tiek žvelgė:

• iš ISIS propagandinių vaizdo įrašų, nenusileidžiančių Holivudo režisūriniams sprendimams;

• iš ISIS leidžiamo elektroninio žurnalo „Dabiq“, atitinkančio Vakarų standartus, kuriame publikuojami interviu su teroristais lyg tai būtų interviu su Pasaulio čempionatą laimėjusiais futbolininkais;

• iš mobiliųjų programėlių, kurios suteikia galimybę išmokti arabų kalbos, žinoma, tikram teroristui aktualaus žodyno;

• iš kompiuterinių žaidimų, kuriuose galima pasijusti nenugalimu kalifato kariu;

• iš paskyrų socialiniuose tinkluose.

ISIS vidutiniškai paviešina 3 vaizdo įrašus ir 15 fotoreportažų per dieną. 90 proc. viso socialiniams tinklams skirto turinio yra išplatinama socialiniame tinkle „Twitter“. ISIS turi apie 70 tūkst. „Twitter“ paskyrų, kurios per dieną sugeneruoja apie 200 tūkst. žinučių.

ISIS, prabilusi Vakarams atpažįstama forma, sukūrė sofistikuotą ir estetišką terorizmo įvaizdį. ISIS pavyko ne tik pasiekti plačią Vakarų auditoriją, bet netgi dalį jos patraukti. Dėl medijų iš dulkėtų ir apžėlusių teroristų jie virto nuo žurnalo viršelio žvelgiančiais herojais mąsliomis akimis. „Al-Qaedai“, skelbusiai tą pačią žinutę apie kovą su Vakarų pasauliu, nepavyko vakariečių akyse išaugti aukščiau lokalios radikalių teroristų grupuotės dykumų apkasuose. Jų propaganda neturėjo tiek „blizgučių“ – puikių automobilių, ginklų, nudailintos realybės ir estetikos elementų. Vakarų auditorija skiria egzekuciją, nufilmuotą drebančiomis rankomis mobiliuoju telefonu, ir kokybišką vaizdo klipą pagal visus kokybės standartus. Šių dienų pasaulis susiduria su tikslingai kuriama propaganda. Kad būtum pastebėtas ir išgirstas, nereikia Vakarų pasaulio užkariauti argumentais, užtenka prabilti jam atpažįstama forma per alternatyvų diskursą, prisidengiant profesionalumu ir kokybe.

Pavyzdžiui, 2015 m. ISIS paviešino vaizdo įrašą, kuriame įamžinta 21 Egipto koptų krikščionio egzekucija. Profesionalumo kanonus atitinkančiame vaizdo įraše vaizduojami:

• pajūrio vėjyje klūpantys oranžiniais kostiumais vilkintys pasmerktieji (aliuzija į kalinių uniformas JAV);

• jiems gerkles perrėžti pasiruošę išdidūs juodais raiščiais veidus dengiantys kariai ir ant jų strėnų žvilgantys ginklų ašmenys (aliuzija į samurajus ar nindzes);

• išraiškinga teroristų vado prakalba angliškai (adresatas – Vakarų auditorija);

• paskutinio šanso atsiversti į islamą suteikimas (gailestingumo demonstravimas);

• atvira egzekucijos scena (ISIS necenzūruota realybė kaip alternatyva Va­karų pasaulio konstruojamai tiesai ir ko­rektiškumui).

Vaizdo įraše, egzekucijos fone, simboliškai skamba našidas2: Jei netikėjimas atvilnijo jūros puta, mes lygumas užliesime tamsiai raudonu krauju... Mes tamsiomis naktimis pjausime ir skersime keršto ašmenimis, nuodijančiais visus tuos, kurie yra užsitraukę mūsų pyktį. Vaizdo įrašas, prasidėjęs jūros bangų mūša, simboliškai užbaigiamas kraujo bangų mūša. Verta pastebėti, kad įžangos ir pabaigos titrų stilius atitinka populiarių kompiuterinių žaidimų grafiką.

Kitas pavyzdys – ISIS leidžiamas elektroninis žurnalas „Dabiq“, dėl stiliaus ir kokybės neretai lyginamas su „Times“ ir „People“ žurnalais. Nuo 2014 m. liepos pasirodė 15 „Dabiq“ numerių. Jame publikuojamos ISIS naujienos, įvykiai, fotoreportažai, ISIS karių istorijos. Žurnale romantizuojamas musulmonų kalifato sukūrimas, didžiuojamasi sėkmingomis terorizmo atakomis. Leidinys skirtas Vakarų auditorijai, siekiant pritraukti daugiau kovotojų ir skleisti ISIS propagandą. Žurnale daugiausia dėmesio skiriama vizualiniam, o ne tekstiniam turiniui. Net du trečdalius žurnalo turinio sudaro nuotraukos. Jis parengtas naudojant moderniausias technologijas. Taip pat pateikiamos nuorodos į kitus ISIS propagandos šaltinius, pavyzdžiui, Top 10 vaizdo įrašų, grotažymės (hashtags) ir kt. Pavadinimas „Dabiq“ musulmonų apokaliptinėje mitologijoje reiškia paskutiniojo mūšio vietą (dabartinėje Sirijoje), kurioje susidurs krikščionys ir musulmonai. Pagal pranašystę lemiamame mūšyje trečdalis musulmonų karių dezertyruos, trečdalis žus ir taps šventaisiais kankiniais, o trečdalis laimės ir užims Konstantinopolį. Jų akimis, ISIS laimėjimai ir pralaimėjimai pildo pranašystę, nes provokuoja Vakarų pasaulio įsikišimą ir artina lemiamą mūšį.

Apmąstydama Vakarų pasaulio imlumą propagandai prisiminiau savo patirtį Amerikoje stebint ledo ritulio varžybas. Tos dienos patirtis tampa reikšminga bandant suprasti, kodėl Amerikos prezidento rinkimų debatuose triumfuoja ne argumentais, o klijuojamomis etiketėmis oponentus žlugdantis Donaldas Trumpas, kodėl Kremliaus skleidžiama propaganda Vakaruose, net ir įrodžius melagingus faktus, taip sunkiai nugalima. Atsakymas veikiausiai slypi pačioje Vakarų visuomenėje ir jos santykyje su tikrove.

Nusikelkime į 30 tūkst. žiūrovų talpinančią areną Omahoje. Atmosfera ima kaisti per pirmą pertrauką, gausėja šūksnių. Komandos iščiuožia ant ledo ir atmosfera po truputį blėsta. Tam pačiam scenarijui pasikartojus per antrą ir trečią pertrauką, suprantu, kad tai toli gražu ne atsitiktinumas. Pasirodo, visa esmė per pertrauką rodomuose motyvaciniuose vaizdo įrašuose, t. y. populiarių filmų apie sportą ištraukose, kuriose treneris rūbinėje rėžia sportininkams uždegančią kalbą nuteikdamas komandą lemiamai kovai. Būtent šie vaizdo įrašai, bet ne varžybų intriga, besiskleidžianti priešais žiūrovų akis, sukėlė tokias ovacijas. Nuo tada man vis neduoda ramybės klausimas, kas tai buvo? Sukrėtė suvokimas, jog pasiekti šiuos žmones galima ne realiais veiksmais, kurie keltų emocijas, bet žodžiais, įvaizdžiu, muzikiniu fonu.

Vakarų pasaulio mąstymo būdas yra palankus propagandos sklaidai. Peteris Pomerantsevas straipsnyje „Kodėl mes esame postfakto?“ („Why we are post-fact?“) kelia klausimą, kaip mes XXI a. atsidūrėme tokioje situacijoje, kai tapo nebesvarbu, ar pasaulio lyderiai sako tiesą, ar meluoja, kai įrodymais grįstų tyrimų išvados gali būti prilyginamos konspiracijos teorijų išvedžiojimams ir pateikiamos kaip tokio paties lygmens tiesos. Anot jo, nuo tada, kai Decartes’as suabejojo viskuo, išskyrus pačia abejone, bei konstatavo faktą – mąstau, vadinasi, esu – mąstymas perėjo nuo objektyvios realybės prie subjekto. Vakarų pasaulis nuo klasikinio mąstymo, kuriam buvo svarbus autoritetas, faktai, logika, argumentuota kalba, pamažu perėjo prie postmodernaus mąstymo. Schopenhaueris, remdamasis Decartes’u priėjo išvadą: jeigu vienintelis dalykas, dėl kurio gali būti tikras, yra protas, tada pasaulis viso labo tėra žmogaus re­prezentacija. XX a. postmodernistai, plėtodami šią idėją, žengė dar toliau ir konstatavo, jog pasaulis tėra tekstas, o mūsų tikrovė tėra dominuojantis galios diskursas.

Tokiame kontekste netruko įsivyrauti tiesų reliatyvizmas. Anot P. Pomerantsevo, postmodernistai diskreditavo protą kaip galios įrankį, todėl išaukštino emocijas kaip išlaisvinančias per se. Neretai šiandienos žmogus, nepasitikėdamas masine žiniasklaida, maištaudamas, ieško alternatyvių informacijos šaltinių socialiniuose tinkluose, tinklaraščiuose, vis populiaresnė tampa „pasidaryk pats“ žurnalistika. Tyrimų ataskaitose teigiama, kad masinėmis informavimo priemonėmis nesinaudojantys žmonės yra daug labiau veikiami propagandos.

Šiandien propagandai nereikia argumentais įrodyti savo tiesos, tereikia pateikti kuo daugiau tiesos alternatyvų, šitaip jas visas suniveliuojant. Šio tikslo siekiant svarbu alternatyvių tiesos versijų paskleidimo:

• mastas – kuo įvairesnėmis priemonėmis ir kuo platesnei auditorijai, kuri, dalydamasi turiniu, savaime generuoja panašų turinį ir kuria alternatyvią tikrovę;

• forma – kuria imituojamas objektyvumas, pasitelkiant visuotinai atpažįstamą formatą, pavyzdžiui, ISIS žurnalas „Dabiq“, TV kanalas „Russia Today“.

Kai nebelieka autoritetų ir tikrovės kaip atspirties taško, kai tiesa tampa reliatyvi, paremta asmenine emocija, tada argumentai nebeveikia ir propaganda tampa veiksminga. Paradoksalu, abejonė viskuo, turėjusi išvaduoti žmogų iš visuomenės primestų nuostatų, iš tikrųjų sukūrė žmogų, kuris, abejodamas ir ieškodamas alternatyvų, tiesos atskaitos tašku ėmė laikyti tik save patį, pasiklydo diskursų įvairovėje nebegebėdamas atpažinti tiesos argumentų. O liūdniausia tai, kad propagandos argumentais nenugalėsi.

 

1 Kalifatas – valstybė, valdoma pagal islamo teisę (šaryja). Grįžimas į šaryją, t. y. į dievišką išganymo kelią, tapo XX a. fundamentalistų ir islamo grupių tikslu.

2 Našidas (nashīd) – a cappella atliekama musulmonų giesmė.

 

Pranešimas skaitytas literatūros forume „Šiaurės vasara“ Biržuose rugpjūčio 20 d.

Draugai