Pradedame 2014-uosius. Tebus jie visiems sėkmingi ir kūrybingi, tam tikro atsinaujinimo metai. Nes minėdami 300-ąsias Kristijono Donelaičio gimimo metines mes tarsi grįžtame prie savo rašytinės literatūros ištakų, ir kiekvienas galime pasitikrinti, ar dar atitinkame jos DNR. Galbūt to DNR specifika būdinga visų kalbų žodžio menams: sugėrus turtingą pasaulio literatūros patirtį, tvirtai stovėti ant savo žemės, gal kiek nugrimzdus į jos purvą, ir kalbėti apie tai, kas svarbu tau ir artimiausios tavo aplinkos žmonėms. Galbūt mes turime ir kitų iš liaudies dainų paveldėtų lyrinės specifikos bruožų, bet pirmas užrašytas tikras ir didis lietuvių literatūros kūrinys yra „Metai", ir būtent jais turime matuoti visus vėlesnių laikų kūrinius.

O dabar gyvename žiemos rūpesčiais. Nors neavime vyžom, nešaudome varnų maistui, rūpintis visada turime kuo. (Dabar jau čia – apie „Literatūrą ir meną" ir panašius būrus.) Ypač baigiantis ir prasidedant metams. Nes gyvename projektų laikais. Žiemai artėjant juos rašome, o į jos pabaigą sužinome, kas iš to išėjo. Tie projektai ne tik prasideda, bet ir pasibaigia, tačiau nėra instrumentų užtikrinti tęstinumui. Tęstinumą laiduoja tik mus remiančių fondų žmonių gera valia, tačiau ir šiai dar iškyla įvairios biurokratinės kliūtys: įvairūs įstatymai, nutarimai, tvarkos, įstatai, nuostatai – galime daryti taip, bet negalime šitaip, galime remti tą ir daugiausiai tokiu procentu, bet negalime to, galite gauti tik tiek, bet ne daugiau, ir t. t. O Europos paramos (o ir valstybės biudžeto) milijonai skraido kaip varnos virš būrų trobų ir sumanių medžiotojų (su skaitlingais varovais) taikikliuose virsta riebiomis žąsimis. O tu, vargšas Dočy, neturi „priemonių" joms nutupdyti. Nebent Durakui puloką gali įduoti, bet jau žinai, kad iš to – nieko gero. Nes tos „priemonės" pačių medžiotojų sukurtos taip, kad kultūros Vyžlaukio gyventojai negalėtų jomis pasinaudoti. Galėtume manyti, jog taip ir turi būti, jei visos tos žąsys gaivintų Lietuvos ekonomiką taip pat veiksmingai, kaip Smetonos laikais.

Dėl šių priežasčių mūsų leidinio išvaizda vėl šiek tiek keičiasi, nors pačios žurnalo idėjos neatsisakome. Metų viduryje baigiasi projektas „Aukštosios kultūros impulsai mokyklai", tad reikia skaičiuoti kiekvieną litą ir galvoti, kaip sudursime galą su galu. Atsiprašome savo skaitytojų, kad tenka optimizuoti formatą, ploninti viršelį, mažinti spalvotų puslapių skaičių. Tačiau tekstų kokybė lieka pagrindinis mūsų tikslas. Turime minčių, kaip ją pagerinti, tačiau žiema dar dorai neprasidėjo, ir apie tai kalbėti būtų ankstoka.