Vilkas su ožiukais. Apie didį grožį.

 

Trūksta gyvo gyviausio katino, paleiskit –
tegul vaikšto po salę

Kovo 12 d. LRT dar kartą parodė Sorrentino „Didį grožį“ (gaila, naktį, o reikėjo „Panoramos“ laiku sukti). Subtilu, taiklu... Kas taip sumanė – spaudžiu leteną. Visame šiame peizaže (korona, panika (?), makaronai etc.) žmogaus, civilizacijos, mūsų visų tuštybė dar ryškesnė, kaip ant delno... Kaip gintarėlis. Man, kaip vilkui, šis sulėtėjęs laikas įstabus, seniai norėjau ir vogčia kitiems tokio linkėjau. Negalėjau žiūrėt, kaip visi kenčia dirbdami turistais, oro uostų šlifuotojais. Viskas bus tik į gera. Yra. Gal šio to pasimokysim, nors žmogus greitas viską pamiršti.

Net negaila, kad galerijas uždarė. Ir Vilniui. Nors niekad ten žmonės šniūrais nėjo. „Akropolius“ uždaryt reikia, nes kitaip plėsis tik Nekropoliai... Aną dieną tuščiu pilvu (taip greičiau) prarisnojau per galerijas – na, tiek šūdo šūdžiausio dar nemačiau prikabinta ir priraityta. Juokas ėmė. Jūs rimtai?

ŠMC (paroda „Galva su daug minčių“ – koks čia angliškas vertalas? ...su daug minčių... hm. Knygų eikit skaityti!) toliau transliuoja autistinį miaaną ir pilsto iš tuščio per kiaurą. Šiupinį tokį išvirė – tik po jo koktu, sotumo jokio, net gal ir pykina. Labai visa tai primena tą menininkę iš „Didžio grožio“, kuri tveria performansą – nuoga bėga ir trenkiasi galva į romėniškojo viaduko sieną. Kažin kur tas viadukas veda?..

LDS galerijoje, Vokiečių gatvėj, Mantas Maziliauskas, regis, iškuopė savo sandėliuką ir pabarstė galerijos erdvėje. Chebra, jūs durnių ieškot? Aišku, rasit. Kas ieško – tas randa. Mano malkinėj geresnių pliauskų prisūdyta...

Apie Vilniaus rotušę tai patylėti norisi. Jau seniai, tiesą sakant. Ta erdvė užmuštų net ir patį koronavirusą ir tuberkuliozės lazdelę. Viktoro Paukštelio pakabinti tapyti paukščiai, o ir Airos Urbonavičiūtės „Ryšio ilgesys“ ten atrodo dar labiau studentiški. Savigarbos turėkit – ko lįsti į tą rotušę?.. Ten tik vazonus rodyti ir karolius.

Pusiausvyrą grąžino Paulius Juška „Akademijos“ galerijoje. Amatas, idėja, perteikimas, suvokimas... Stilistika gali patikt nepatikti, bet... 10 paveiklsų – ir daugiau nereikia. Pataikyta. Jei kas mus nužudys – tai tik šarlatanizmas ir pretenzingumas. O Juškos – to nė kvapo. Guodžia. Kaip ir Linas Leonas Katinas NDG – fantastika. To mums reikia. Rodyti, mokinius vežti, aiškinti. Tik žinot, ko labiausiai man trūksta L. L. Katino ekspozicijoje? JUODO (O GAL IR NE, TIKTŲ IR RAINAS) NATŪRALAUS GYVO GYVIAUSIO KATINO, PALEISKIT – TEGUL VAIKŠTO PO SALĘ. GERBIAMA PARODOS KURATORE JOLANTA MARCIŠAUSKYTE-JURAŠIENE, LITMENIO REDAKCIJA TUO PASIRŪPINTŲ... Dar ne vėlu, praeis ta koronė, atsivers durys – ir paleiskit šeimininkauti murklį. Gal tada ir tos salių prižiūrėtojos nebus tokios lipšnios ir įtarios – nesliūkins iš paskos kaip koks Sutkaus Sartre’o šešėlis.

Vylkas odinočka

 


Dialogas

Vilniaus „Titanike“ – sąmoningai ar ne – tuo pačiu laiku į pirmą ir į antrą aukštą sukrito dvi susikalbančios ekspozicijos. Patriotinės-propagandinės.

„Laisvės kariai“ rodo mums skrupulingai atkurtą partizano uniformą (dizaineris Giedrius Paulauskas), o „Revizija“ – XX a. 5–6 dešimtmečio studentišką tapybą iš archyvų (menotyrininkas Vidas Poškus).

Šioms dviem laiko lygiagretėms susikirtus – taip sakant, ne begalybėje, o 2020-aisiais – išėjo neblogas performansas.

Uniforma – paradinė, išlyginta, kaip iš paveiksliuko (ne iš Š. Barto filmo „Sutemose“).

Tapyba, aktai – atvirkščiai, apibrizgę, neįrėminti, nukainoti.

Pirštinės su atidžiai išmegztais vyčiais.

Paveiksle per visą sieną pozuojantys kolūkiečiai ir darbininkai.

Paieškojus galima būtų rasti ir kokią nors abiem parodoms bendrą detalę. Sutaikančią.

Paieškos ir dialogas tarp šitų dviejų aukštų vyksta naktį, kai niekas negirdi ir nemato.

Ožka Ragožka

 


Ant holokausto ambrazūros

Nu, buvau buvau ir aš knygų mugėj. Mašiną pastačiau už kilometro nuo intelekto. Arčiau būt galėjęs pastatyt tik Vanagas. Tas iš Dakaro, ne iš miško. Kai kas mane sunervavo. Atsirado, teisybė, jau ne šitoj mugėj, daug anksčiau, temos, kuriomis kažkodėl daugelį traukia rašyt. Apie kulinarinį cunamį net nekalbu. Yra svarbesnių nelaimių. Dabar, kaip Nicos salotos mano rajono kavinėse, išpopuliarėjo holokaustas. Salotos tose kavinėse su saulėgrąžų aliejum, vietoj tuno... gėdijuosi sakyt kas. Galima, aišku, nevalgyt. Pavarčiau „Aušvico tatuiruotoją“. Visi prieš mane stovėję eilėj pirko neragavę, nu, nevartę. Vėliau skaičiau, kad knygų mugėj ta knyga pasirodė viena iš paklausiausių.

Nieko neturiu nei prieš tamsą, nei prieš partneres. Greičiau atvirkščiai. Mano draugai atsimena, kas dėdavosi nuovadoj dar prieš, nu, sakykim, dvimpenkis metus. Bet kai S. Parulskis rašė, kaip Jokūbas užmiršta nuleist pistoleto saugiklį ir pistoletas pac nušauna žydę Mortą, tuo metu apžiojusią jo penį, apsiverkiau iš juoko. Nes nušauta Morta sukando dantis automatiškai. Visai kaip viename J. Irwingo romane, bet ne apie holokaustą. O gal turėjau apsiverkt iš atgailos? Pornūchą skaitant ar žiūrint raudos manęs dar neima.

...Galvoju, reikėjo turbūt rašyti pistoletas pats. Mano kalbos netaisykit, pasižadu rašyt šiemet nacio­nalinį diktantą. Net jei jo tekstas būtų parašytas RS pirmininko. Net jei jis būtų apie uniformą.

Mugėj sutikau daugiau milicijos. Klausiu vieno, eilinio, bet šiaip visai raštingo, sakau, o, išeini iš Nietzsche’es pristatymo. Kodėl neparašai mūsų intranete ko nors apie tapusį kūniškai patrauklų Aušvicą? Juolab kad švenčiame mirties stovyklos 75-metį. Jis man sako, aš, kaip ir tu, esu anapus gėrio ir blogio, gaudau KET pažeidėjus. Ant holokausto ambrazūros turi gult kritikai. O jie dažniausiai sako, kad nemalonu rašyti apie prastas knygas. Apie meilės romanus, bulvarą. Sakau, todėl, kad dabar klaidingą nuomonę apie popsą formuoja influenceriai. Jie įvertina viską: smėlio audrą, maldos pusryčius, Irano politiką, Bibi Anderson ir Bibi Netanyhanu, valdančiųjų valdas, vamzdį prie Neries ir vamzdį po vandeniu, poeziją ir poetus, valstiečius ir miestiečius. Jų laidos kaip žolė. Jie yra Lietuvos Davosas, kitaip tariant, Lietuvos Nicos salotos.

Holokaustas literatūroje ėmė reikšti politinius balus už temą, moralumą už nieką, aktualumą be kokybės ir beveik garantuotą paramą. Žmonės, kaip dauguma milicininkų, neskiria, kur yra ideologija, o kur – skonis. O kur – skonis pagal ideologiją. Dalijantys pinigus pagal konjunktūrinį poreikį „baudžiauninkai“ yra tokie pat uolūs kaip mažą algą gaunantys milicininkai.

Skaičiau dar lenkiškai Sobolewskos (ar čia kartais ne Sabaliauskaitės slapyvardis?) recenziją „Polityka“ apie romaną, kurio, kaip jau sakiau, nepirkau. Lenkijoje literatūros lauke „baudžiauninkų“, ko gero, mažiau. Beje, gal gali kas atsakyti, kodėl Lenkijoje sparčiai mažėjant demokratijos, nemažėja pasitikėjimas valdžia ir Dūda?.. Ar Duda? Už jį, pagal neseniai darytas apklausas, vėl balsuotų apie 50 proc. rinkėjų. O jis taigi neteisingos „Teisės ir teisingumo“ žmogus. Man tai kelia virusinį-kruizinį nerimą.

Užtat mugėj nusipirkau „Petro imperatorę“. Istorinius romanus ne konjunktūrinėmis temomis perku netikrindamas kainos. Tuo labiau kad Nobelio premijos laureatė Olga Tokarczuk ant knygos aplanko rašo: „Kristina Sabaliauskaitė priklauso prie stipriausių ir išraiškingiausių istorinio romano balsų Europoje.“

Kūrinyje pačiulpti Petrui, kuris gyvena toje pačioje laiptinėje, reikštų pornūchą, o Petrui I – istorinį romaną. Nu, bet yra kaip yra. Stora knyga, bet skaitysiu iki galo. Tame puslapyje, kuriame veikėja švelniai apsižioja Jokūbo, tfu... Piterio meilės vamzdį, mano kūno vietoje, pridengtoje tik skaitoma knyga, kažkas krustelėjo. Manau, tai Marta Skow­ronska prisikėlė iš istorijos... su kūnu ir krauju. Rank­raščiai nedega. Prieš Nobelį nepapūsi. Parakas tik drėksta.

Milicija