Pareigūnai rūsčiais veidais, įdėmiai apžiūrinėjantys automobilio saloną, naktinį dangų skrodžiančios radarų šviesos, metaline tvora aptvertas miškas greta plento, už kurio plyti svetimos valstybės teritorija… Ne, tai ne prisiminimai iš sovietmečio, kertant geležinės uždangos sienas, ir ne filmo kadrai, o tikras, dabartinis Vilniaus krašto apylinkių gyvenimas. Visų, norinčių pravažiuoti siaurutį lietuviškos žemės ruoželį, supte apsuptą Baltarusijai priklausančios teritorijos, laukia bent simbolinis patikrinimas Dieveniškių užkardoje. O prie jos artėjant, nekyla abejonių, jog atsidūrei savo šalies pakraštyje, o gal net svečiame krašte… Pirmą kartą patraukę į šį nepažįstamą kraštą, netrukus gavome žinutes iš savo mobiliojo ryšio tiekėjo, jog esame nebe Lietuvoje. Įsijungė „roamingas“ (tarptinklinis ryšys), paslaugiai siūlantis naudotis mobiliojo ryšio užsienyje paslaugomis už atitinkamą kainą… Žinutės pabaigoje –­ patarimas: ištikus nelaimei kreiptis į LR Užsienio reikalų ministeriją…
Kirtę užkardą, leidomės savo kelionės tikslo link – gražaus aukštaitiško Žižmų kaimo, vienos iš nedaugelio lietuviškų salų lenkų okupacijos metu nutautintame Vilniaus krašte. Pravažiavome Dieveniškes – miestelio aikštę su dailia sena bažnyčia, čia kadaise šeimininkavusių žydų namų fasadais, unikaliais istoriniais keliais ir dvikalbiais – lenkiškais ir lietuviškais –­ gatvelių pavadinimais (miestelyje šiandien gyvena beveik vien lenkų tautybės žmonės). Keliavome į seną kaimą labai pragmatišku tikslu – apžiūrėti čia gyvenančių pažįstamų žmonių saugomos senovinės spintos. Juk dabar taip madinga laiko paženklintais daiktais pasipuošti savo interjerą. Ir aš visada troškau turėti praeitį menančių daiktų… Tačiau kaimiečiai, nepaisant didžiulės tokių baldų paklausos, matyt, dar neišmoko jų deramai vertinti (o gal Rytų Lietuvą mažiau šukuoja senienų medžiotojai), ir išgali vietoj seno daikto nusipirkti kokį modernų „šedevrą“ iš medžio drožlių plokštės…
Niūrų, vėjuotą lapkričio vakarą Žižmai tyliai miegojo. Tik keliose trobose degė šviesos. Nenuostabu – kaime pusė namų jau stovi tušti, o tarp likusių tikrųjų kaimo gyventojų – beveik vien senos vienišos moterys. Pasak vietinių, gražiomis senomis trobomis po truputį ima domėtis miestiečiai. Galbūt po metų kitų dalis vegetuojančių sodybų atgis, bent jau kaip miesto gyventojų vasarnamiai.
„Bet čia, ponia, nieko negalima daryti“, – aiškino man vietinis Juozas. „Nei langų, nei durų keisti, o jau apie statybas ir kalbos nėr.“ Etnografinis gatvinis kaimas su autentiškomis XIX– XX a. pradžios sodybomis – Dieveniškių istorinio-regioninio parko dalis. Gerai, kad įstatymai saugo senąjį kaimą. Todėl jis toks ir išliko – abipus kelio sutūpusios gražios aukštaitiškos trobos, suręstos iš tikrų medinių rąstų, su dailiais raižiniais papuoštais langais, neaukštomis medinėmis tvoromis su kur ne kur jau išsiklaipiusiais statiniais...
Žižmuose gimusiam ir augusiam Juozui neseniai suėjo 45. Tačiau liesas, kaulėtas vyras atrodo kur kas vyresnis –­ raukšlių išvagota kakta ir skruostai, atšiaurūs, tarsi iš medžio skobti veido bruožai, didžiuliai sudiržę delnai, kumščiai apdaužytais krumpliais. Gyvenimas kaime – nuolatiniai lauko darbai, nepriteklius, kuklus maistas – palieka ryškų fizinį pėdsaką. Juozas pasakojo, jog ne vieną dešimtmetį (nors yra dar visai jaunas žmogus) kovojo su alkoholizmo demonais. Pavyko –­ jau keletą metų gyvena blaiviai. Kukli sena trobelė, paveldėta iš seniai mirusių tėvų –­­ švari ir tvarkinga. Viengungis šeimininkas čia tvarkosi pats, tik kartais sulaukia svečių iš miesto – atvyksta brolis su šeima...
Įsišnekėjus paaiškėjo, kad intelektualų ir kai kurių politikų dažnai savanaudiškai narstomos tautinio identiteto, patriotizmo sąvokos čia ne „laikraštiniai“, teoriniai idealai, o gyva savastis, kasdienybės dalis. „Aš – lietuvis, ir daugelis mūsų kaime yra lietuviai“, – išdidžiai pasakojo Juozas. „O va ten, ten ir ten” (vardijo dešimtis aplinkinių kaimų pavadinimų) – jau vieni lenkai“. „Aš tų mūsų lenkų nesuprantu“, –­ dėstė toliau. – Kaip galima juodinti valstybę, kurioj gyveni? Man irgi ta mūsų valdžia nelabai patinka. Pakeikiam mes ją – pragyventi sunku, vargstam. Bet čia mano šalis, ir aš jos negaliu peikti. Ir kai kiti keikia, negaliu ramiai klausyt.“ Tačiau savo keista vietos aukštaičių tarme, pilna slaviškų žodžių, čia pat nuoširdžiai „bėdavojo“, kad sovietmečiu, kai Lietuvos ir Gudijos neskyrė jokios sienos, buvo galima laisvai klajoti po miškus, uogauti, grybauti, ganyti gyvulius. Dabar gi čia – kruopščiai saugoma pasienio zona su kontrabandos karais ir tragiškais įvykiais, kai susiduria kontrabandos pasaulio ir teisėsaugos atstovai...
Pažintis su tais nuoširdžiais žmonėmis, ore tvyranti tautinių santykių įtampa, paprasti, gal kiek naivoki žodžiai apie lietuvybę ir jos išsaugojimą paliko keistą sąžinės graužatį, gėdą, kad šis kraštas iki šiol atrodė tolimas it kosmosas, kad neradau laiko čia nuvažiuoti ir pasižvalgyti... Prisipažinsiu – vienu metu net suabejojau, ar vietiniai tikrai tokie geri ir atlapaširdžiai, ar čia esama pozos... Bet netrukus įsitikinau, kad man pasivaideno. Matyt, reikia bodėtis savo „sugedimu“...
Grįžome namo taip ir neįsigiję tos spintos, snaudžiančios tuščioje apleistoje troboje, gūdžioje tamsoje, su visomis savo grožybėmis – raižytomis durelėmis, ąžuoliniais išdrožtais raštais – didžiulėmis kasų pynėmis, kažkada švelniai nuglostytomis kokio nors vietinio meistro... Kažkaip nekilo ranka rauti ją iš čia tarsi seną medį. Mintyse palinkėjau – tegul ji, tebesauganti daugybę prisiminimų, čia gyvenusių žmonių pėdsakų, praeities šešėlių, paslapčių, kurių jau niekas niekuomet nebesupras, sunyksta kartu su senuoju kaimu... Tačiau parsivežiau daug nematerialaus gėrio ir gerokai apvirtusį ligšiolinį Lietuvos vaizdinį. Fiziškai skaudžiai pasijuto Lietuvos mažumas, kitaip ėmė skambėti nuvalkiotos patriotizmo ir lietuvybės sąvokos. Visą kelią atgal galvojau – o ką gi darome mes visi arba tie, kurie turi politinės, socialinės įtakos galių, kad galutinai neprarastume šio krašto, nors ir priklausančio Lietuvai? Juk lenkmečiu ne kas kitas, o paprasti vietos valstiečiai atkakliai priešinosi okupantų asimiliacijai...
Parvažiavę į Vilnių, tik kitos dienos pavakarę supratome, kad mūsų telefonų laikrodžiai valanda lenkia Lietuvos laiką. Jautrūs „mobilkų“ organizmai perėmė svetimos valstybės laiko režimą. Taigi – parą teko pagyventi „batkos“ laiku, į kurį, pasirodo, esi automatiškai „įmetamas“ visiškai čia pat, Vilniaus pašonėje…