Modernus žmogus nuolatos skuba. Jis valgo eidamas, elektroninį paštą tikrina autobuse, telefonu skambina mindamas dviratį ir vis kaunasi su galutiniais projektų terminais. Vienas populiariausių linkėjimų per Naujuosius buvo „daugiau laiko praleisti su šeima ir draugais“. Kaipgi čia išeina, kad trokštame turėti daugiau laiko, nors akivaizdu, kad jo gerokai padaugėjo. Amžiaus vidurkis Vokietijoje – 80 metų, per pastaruosius 130 metų jis padvigubėjo. O darbo laikas sutrumpėjo: dabar dirbame 38 val. per savaitę, prieš šimtą metų – 57. Taip pat mažiau laiko atima ir kelias į darbą: traukiniai važiuoja greičiau, prireikus galima sėsti į lėktuvą. Industrinėse šalyse per pastarąjį dešimtmetį 10 proc. sparčiau vaikščioti pradėjo netgi pėstieji.

 

KARLHEINZAS GEIßLERIS yra laiko tyrinėtojas ir ekonomikos pedagogikos profesorius emeritas. 31 metus dėstė Miuncheno karo akademijoje. K. Geißleris – vienas Laiko draugijos steigėjų. Ši draugija skatina siekti sąmoningo santykio su laiku. Profesorius vadovauja institutui, užsiimančiam laiko klausimais, parašė per dešimtį knygų apie greitėjančio laiko visuomenę, kasdienybės stresą ir pauzių būtinybę.

Mes sutaupome vis daugiau laiko, vis dėlto jo turime vis mažiau. Kodėl?

Vis daugiau prikemšame visko į savo kasdienybę ir laikui darosi ankšta. Ne laiko turime per mažai, o veiklos per daug.

Kas apskritai yra laikas?

Laikas žmonėms kaip žuvims vanduo. Tai elementas, kuriame jos juda. Plaukioja jame nemąstydamos, kur plaukioja. Nėra vienintelio apibrėžimo, kas yra laikas. Kiekvienas jį apibūdins savaip. Fizikui laikas – tai permainos, biologui – evoliucija, įmonės savininkui – pinigai. O jei paklausite mano šešiametės anūkės, ji pasakys: „Laikas – tai spalva, kartais žalia, kartais geltona, kartais mėlyna.“

Pone Geißleri, kodėl jūs taip rimtai susidomėjote laiku? Ar tai susiję su jūsų negalia?

Visą savo gyvenimą esu verčiamas susitaikyti su lėtumu. Penkerių susirgau cerebriniu vaikų paralyžiumi, metus išgulėjau lovoje. Kai pasijutau geriau, turėjau iš naujo mokytis vaikščioti. Šiek tiek gyvasties kojose liko, tad pašlubčioju iki šiol. Bet senatvėje reikalai prastėja, už namų durų judėti galiu tik neįgaliojo vežimėliu.

Vaikystėje nebuvo lengva?

Kai mano bendraklasiai bėgdavo į autobusą, galėjau tik pavymui žiūrėti. Taip išmokau tiksliai apskaičiuoti laiką, kad suspėčiau į autobusą ar traukinį.

Taigi tyrinėjate laiką, nes jo visada turėjote daug?

Taip, tai lėmė mano būklė. Gyvename visuomenėje, kuriai labai svarbus greitas gyvenimo tempas. Stebėdamas visa tai iš šalies, galiu greičiau atpažinti problemas.

Ar jūsų laiko pojūtis kitoks nei daugumos?

Aš kitaip apsieinu su laiku. Dėl savo ligos esu priverstas daug ko atsisakyti. Kartą savęs paklausiau: ką galiu aš, ko kiti negali? Pavyzdžiui, labai gerai moku laukti. Mūsų visuomenė to nebesugeba. Taip pat neleidžiu laikrodžiams nulemti gyvenimo.

K. Geißleris nenešioja laikrodžio, nėra jo ir profesoriaus namuose. Jis turi tik laidinį telefoną, apsieina be mobiliojo. Jei nori sužinoti, kiek valandų, klausia savo žmonos arba skambina į informaciją.

Kodėl jūs taip nusiteikęs prieš laikrodžius?

Ne segėti laikrodžius reikia, o tik iškentėti. Jie yra šiuolaikiniai diktatoriai.

Iš ko sprendžiate, kad mes gyvename laiko diktatūroje?

Minutėlę, painiojate laiką su laikrodžiu! Gyvename laikrodžių, o ne laiko diktatūroje. Daug kas laikrodžius painioja su laiku. Bet laikrodis – tik mechaninis prietaisas, matuojantis laiką. Yra ir kitų laiko apraiškų, ne tik laikrodžio rodomas laikas.

Kokių?

Gamtos laikas. O ir mūsų kūnas lygiai taip pat ritmiškai organizuotas kaip gamta. Niekada nesinaudoju žadintuvu, tačiau kiekvieną rytą keliuosi plius minus aštuntą.

(...)

Pone Geißleri, kas išrado laiką?

Nelengva atsakyti į šį klausimą. Manoma, kad laikrodis buvo išrastas vienuolių prieš 600 metų netoli Milano. Tai buvo žadintuvas, padėjęs vienuoliams nepramiegoti pamaldų.

Vadinasi, laikrodis buvo išrastas Dievui garbinti?

Ko gero, vienuolis savo išradimą būtų mielai nuslėpęs, jei būtų nujautęs, kokią revoliuciją sukels: iki tol žmonės tikėjo, kad Dievas yra laiko valdovas. Bet laik­rodis pavogė iš Dievo laiką. Jis nebepriklausė vien tik Dievui, o atiteko ir žmonėms. Laikrodis juos išlaisvino.

Kaip tai suprasti?

Žmonės galėjo elgtis su laiku savo nuožiūra. Jie pradėjo save suvokti kaip savarankiškus individus, o ne tik kaip Dievo valdomo pasaulio dalelę. Būtent taip ėmė mąstyti prekybininkai Milane, Florencijoje, Venecijoje. Laikrodis vertintas kaip galimybė tiksliau organizuoti savo verslą. Būtų galima pasakyti, kad jie išmetė iš laiko tikėjimą ir suteikė jam naują turinį – pinigus.

Kokios buvo pasekmės?

Visų pirma, ekonominės – įkurti pirmieji bankai. Bankai juk iš esmės nieko kito nedaro, tik laiką perskaičiuoja į pinigus. Bažnyčia iš pradžių spyriojosi, bet kai Vatikanas pats įsteigė savo banką, pasidavė ir ji. Galime sakyti, laikrodis padėjo atsirasti kapitalizmui.

Sociologas Lewisas Mumfordas manė, jog laikrodis, o ne garo variklis buvo „modernių industrinių laikų“ protėvis.

Taip, tam tikra prasme, laikrodis – visų mašinų tėvas. XV a. jis atvėrė kelius modernizavimui. O vėliau, XVIII a., garo variklis tempą tik pagreitino. Bet mūsų gerovės pagrindą sudaro tai, kad mes čia, Europoje, pirmieji pradėjome laiką skaičiuoti pinigais. Ir supratome, kokią revoliuciją sukelia laikrodžiai.

Benjaminas Franklinas, vienas JAV įkūrėjų, jau 1748 m. suformulavo garsiąją frazę: „Laikas – pinigai.“

Tai atraminis sakinys. Jis siejasi su protestantiškąja darbo etika. Tik kyla klausimas, ar mes netampame laikrodžio vergais? Išradus laikrodį iš pradžių buvo pabrėžiama, jog laikas turi paklusti žmonėms.

Kiekviena didesnė vietovė buvo įsivedusi savo laiką, kad atsiribotų nuo kaimynų. Kas maždaug 1890 m. traukiniu keliavo aplink Bodeno ežerą, savo laikrodžius turėjo iš naujo nusistatyti net penkis kartus. Tai tęsėsi, kol užprotestavo Amerikos geležinkelininkai. Jie nebenorėjo kiekvienoje stotelėje persukinėti laikrodžių ir įvedė savo – geležinkelių laiką. Didėjant mobilumui to paties prireikė ir Europoje.

Nuo tada, kai buvo išrastas internetas, išsivadavome iš laikrodžio diktatūros, argi ne taip? Nebėra laiko apribojimų, kai norime pabendrauti su draugais ar apsipirkti.

Žinoma, lankstumas turi savų privalumų. Bet turi ir dažnai nuvertinamą tamsiąją pusę. Internetas ištrynė visas ribas. Staiga viską gali daryti bet kuriuo metu. Kaip sakote: galite dirbti namuose, naktimis apsipirkinėti. Štai jums vienas palyginimas: 8 dešimtmetyje vadovaujantys tarnautojai per metus parengdavo po 1000 atsakymų į paklausimus, šiandien, kai gauna elektroninius laiškus, po 30 tūkst. Mes net nepagalvojame, kaip tai išsekina žmones.

Bet jei mes vakarais ilgiau dirbame, džiaugiamės 21 val. galėdami nusipirkti pieno.

Žmogui užkraunama papildoma našta, kai jis viską turi susiorganizuoti pats, kai nebėra nustatytų poilsio ribų, kai nuolat privalo rinktis, nes galimybių skaičius neribotas.

Pažvelkite kitu kampu: dar niekada žmogus neturėjo tiek laisvės pats spręsti, ką daryti su savo laiku.

Būtent tai ir yra problema: tuo pasireiškia laiko spaudimas. Nei valstybė, nei vadovai nebekontroliuoja laiko. Žmogus negali ištverti tiek daug laisvės. Lankstumas gali egzistuoti tik stabilumo rėmuose. Vadinasi, tik tada esu lankstus, kai turiu savo ritualus, nustatytus terminus.

Tad vėl reikia įvesti darbo laiko korteles, o „Amazon“ privalėtų turėti nustatytas darbo valandas?

Žinoma, ne. Bet mes matome tik laiko suteikiamą laisvę, o naštos – ne. Tai yra iliuzija. Ekonomika pasiglemžia viską, net mūsų naktys monetarizuojamos.

Šiuolaikinio žmogaus miego trukmė, lyginant su XIX a., sutrumpėjo 2 valandomis, lyginant su 6 dešimtmečiu – puse valandos. Ar dėl to galima kaltinti kapitalizmą?

Nebejaučiama skirtumo tarp dienos ir nakties. Miegas, mūsų prigimtinis poreikis, yra skandalingas nesusipratimas, turint omeny šūkį „Laikas – pinigai“. Nes pinigai nemiega. 8 dešimt­metyje bankai įrengė bankomatus. Ir jei turite galimybę naudotis pinigais 24 val. per parą, kyla ir spaudimas 24 val. juos leisti. (...)

Kitas dalykas, kurį filosofai ir sociologai akcentuoja, kalbėdami apie pagreitėjusį laiką, yra religijų nuvertėjimas šiuolaikinėje visuomenėje. Kadangi šiandien vis mažiau žmonių betiki anapusiniu pasauliu ar reinkarnacija, dingsta ir viltis kitame gyvenime ištaisyti klaidas. Modernaus žmogaus šūkis: „Gyvename tik vieną kartą“, ir jis nujaučia, kad viską, ką nori padaryti, privalo supresuoti į tuos 70, 80, 90 metų. „Pagreitėjęs gyvenimo tempas tapo amžinybės pakaitalu“, – tokią išvadą padarė sociologas Hartmutas Rosa.

Pone Geißleri, ar mes visi vėl turime eiti į bažnyčią, tapti religingi, kad sulėtintume savo gyvenimo tempą?

Ne pamaldūs turime tapti, o labiau suvokti save kaip savos kartos atstovą. Anksčiau žmonės vaikus laikė savo gyvenimo, idėjų tęsėjais. Nebūtina visko padaryti patiems, mūsų darbus gali perimti ir vaikai. Toks požiūris padėtų atsipalaiduoti.

Viena vertus, žmonės nuolat skundžiasi, kad neturi laiko, kita vertus, tie skundai mūsų visuomenėje yra tapę statuso ženklu. Kuo svarbesnis yra arba dedasi esąs žmogus, tuo mažiau laiko jis turi.

O tie, kurie jo turi daug, gyvena po tiltu. Laiko turi bedarbiai ir benamiai –­ visi atsidūrusieji visuomenės pakraščiuose. Kalbant apie juos Franklino citata virsta aukštyn kojom: jiems laikas nebėra pinigai, nes laiko jie turi daug, o pinigų ne.

Kai šiomis dienomis kalbama apie dešiniųjų populizmo pakilimą, dažnai prisimenami XX a. 3 ir 4 dešimtmečiai. Ar nebūtų galima įžvelgti ir kitų paralelių? Juk ir anuomet žmonės skundėsi laiko trūkumu, nuovargiu?

Tiesa. Tuomet ši būsena buvo vadinama neurastenija, manyta, kad ją sukelia elektrifikacija: atsirado daugiau automobilių, išpopuliarėjo telefonai, telegrafas ir radijas, traukiniai ir tramvajai tapo vis greitesni. Tai, ką mes šiandien vadiname perdegimo sindromu, yra tik kitas tos pačios problemos įvardijimas.

Anuomet žmonės pailsėti važiavo į sanatorijas, kurortus.

O šiandien jie užsiima joga, medituoja, savaitgalius praleidžia SPA. Žmonės pailsi, kad kitą dieną vėl būtų darbingi. Taip bandoma susigrąžinti ryšį su savo prigimtimi.

Bet juk jau daug kas padaryta: esama naujų darbo laiko nuostatų, pavyzdžiui, galima pasirinkti modelį, kai dalį darbo laiko praleidžiame įmonėje, o dalį namie. Kai kas pasinaudoja metinėmis atostogomis.

Taip, bet metinės atostogos šiandien imamos ne pailsėti, o keliauti po pasaulį. Žmonės net ruošdamiesi atostogauti susikuria griežtą programą ir taip reinvestuoja kapitalą, kurį sukaupė dirbdami.

Psichoanalitikas Wolfgangas Schmidbaueris kalba apie ryklių sindromą. Pasak jo, mes visi esame tarsi rykliai. Jie neturi oro pūslės, todėl negali sustoti, nuolat juda.

Įdomus palyginimas. Tik tarp mūsų ir ryklių yra skirtumas: rykliai kitaip negali, o mes praradom gebėjimą nieko neveikti. Šitoje visuomenėje nepadoru sėdėti sudėjus rankas. Pauzės traktuojamos kaip prarastas laikas.

Michaelio Ende’s romane „Momo“ laiką vagia pilkieji ponai. Kas vagia mūsų laiką?

Mes patys! Mes esame tie pilkieji ponai. Ir darome tai savanoriškai, nes nesugebame nieko atsisakyti, nes gyvename ekspansyvioje visuomenėje.

Bet juk atsiranda lėtojo laiko, lėtojo maisto mada.

Nebūkit naivūs! Ir čia laikas skaičiuojamas pinigais. Toks yra kapitalizmo principas susidoroti su jo paties sukurtomis problemomis: tiesiog sukuriamos naujos rinkos. O sulėtinimas paverčiamas prekyba: brangiausiai kainuoja apsistoti perdegimo sindromų klinikoje, čia viena naktis gali kainuoti iki 1500 eurų. Brangiau nei 5 žvaigždučių viešbutyje.

Betgi jūs pats patarinėjate firmoms!

Žinoma. Aš teikiu patarimus firmoms ir už tai gaunu pinigus. Esu sistemos dalis.

Patarimai laiko klausimais – taip įvardijate savo veiklą. Kuo skiriatės nuo vadinamųjų laiko valdymo vadybininkų?

Jie pratina žmones prie laikrodžių, siūlo visiškas banalybes ir, neva žadėdami laisvę, bruka juos į rėmus. Pavyzdžiui, ragina susidaryti darbų sąrašus – gražiai vieną po kito susirikiuoti darbus.

Betgi tai prasminga! Tokie užrašai suteikia dienai struktūros ir padeda išvengti blaškymosi.

Ne, tai yra laikrodžio logika, prie kurios esame pratinami nuo mokyklos laikų. Kaip manote, kodėl vaikai pradeda lankyti mokyklą nuo 6 metų?

Kad įgytų išsilavinimą?

Ne! Nes, pagal vystymosi psichologiją, tokio amžiaus jie pajėgūs pažinti laikrodį. Mokykla išrasta tam, kad ugdytų žmonių punktualumą ir juos „įlaik­rodintų“.

Atsiprašau, pone Geißleri, bet ką gi jūs siūlote? Savo knygose rekomenduojate sudarinėti „tebūnie“ sąrašus. Ar tai ne primityvu?

Ne, tai padeda. Laikas – kaip sūris. Štai ir turite savo metaforą! Jis turėtų būti purus ir skylėtas kaip ementalis. Mums reikia lankstesnio santykio su laiku, nebijokime perėjimų, atsitraukimų.

Jūs taip pat siūlote popiet nusnausti, keltis ne žadintuvo, o saulės pažadintiems. Manau, dauguma vadovų nebūtų sužavėti, jei jų pavaldiniai nuolat vėluotų.

Galbūt. Bet kodėl jie visi turi darbą pradėti lygiai 8 ar 9 val.? Ar nepunktua­lumas negali būti punktualus? Kai kuriose darbovietėse vieni gali ramiai sau pradėti darbą vėliau nei kiti. Tai būtų žymiai produktyviau, nei visiems prisistatyti lygiai 8.

Pone Geißleri, jums 72-eji ir esate emeritas. Taigi turite viso pasaulio laiką. Bet užuot nieko neveikęs rašote vieną knygą po kitos.

Taip, aš tai darau. Ir žinote, kodėl? Nes man tai patinka. Beje, esu už tai, kad pensija būtų paskirstoma skirtingais gyvenimo tarpsniais. Kodėl negalima pasakyti: „Man reikia laiko sau pačiam“ arba „Turiu slaugyti artimąjį“, ir už tą laiką gauti valstybės finansavimą? Mes vis kalbame apie gyvenimo piką, kai žmogus yra 30–40 metų ir turi būti ypač greitas. Tik vaikams ir seniams leistina būti lėtiems, o tarp šių dviejų amžiaus tarpsnių reikia skubėti. Manau, mūsų visuomenei išeitų į gera įvairesnis laiko paskirstymas. Gyvenimo viduryje irgi būtų gerai kartais sulėtinti tempą. O senatvėje – pagreitinti.

Ar tiesa, kad senstant laikas bėga greičiau? Vaikui metai atrodo amžinybė, o suaugusiajam – trumpa atkarpa.

Senatvėje sulig kiekviena nugyventa diena suvoki, kad gyventi liko mažiau. Artėjama prie pabaigos ir susidaro įspūdis, kad likęs laikas bėga greičiau. Bet tikroji priežastis kita: kuo vyresnis darausi, tuo dažniau patiriu dalykus, kuriuos visiškai tokius pat ar panašius išgyvenau anksčiau. Nauji įspūdžiai palieka pėdsakus atmintyje, o jei jų vis mažiau, atrodo, kad laikas bėga greičiau.

Tai yra viena iš priežasčių, kodėl nesiliaujate dirbęs? Jūs irgi priklausomas nuo laiko?

Tikriausiai. Prisimenu, kaip mudu su tėvu nuvažiavome į Milaną ir jis vis kartojo: „O, čia lygiai taip pat kaip Frankfurte!“ Jis nebesileido nustebinamas, jau turėjo vaizdinius galvoje, kuriuos pritaikydavo tam, ką pamatęs. Tada jau nieko nebepadarysi.

Ko jūs pasilinkėtumėt šiais metais?

Neplanuoti! Šitie metai ir taip praeis. Nepulkime daryti visko iš eilės. To palinkėčiau ir skaitytojams. Meskim visus ketinimus.

Nereikėtų turėti jokių planų?

Jūs galite nusimatyti daugiau atostogų. Bet tik ne su sąrašu, kuriame parašyta: sausį – Argentina, vasarį – Italija ir t. t. Mėgautis laiku reikia neskubant. Leiskite laikui pačiam pas jus ateiti, nepulkite prie jo! Ir mokėkite kai ko atsisakyti. Pasaulis ir taip perpildytas mūsų planų, prietaisų ir sprogsta nuo laiko stokos.

Gerai, tuomet ir užbaikime. Kaip manote, kiek tęsėsi mūsų pokalbis? Ką sako jūsų vidinis laikrodis?

Mano ritmas! Gal tris valandas?

Praėjo keturios.

 

Kalbėjosi Amrai Coen ir Björnas Stephanas

Iš vokiečių kalbos vertė Vilma Mosteikienė

„Zeit“, 2017 m. sausio 5 d., Nr. 2.