Kai albumas „Nevermind" išsviedė „Nirvaną" ir jos lyderį Kurtą Cobainą (1967–1994) į pasaulio dėmesio centrą, žiniasklaida iškart juos pakrikštijo naujojo alternatyvaus roko judėjimo pranašais. Alternatyvai priskirta viskas nuo „Nine Inch Nails" industrial iki „Teenage Fanclub" power pop, bet pati populiariausia išraiška, žinoma, buvo grunge. Ši etiketė puikiai tiko „Pearl Jam", „Mudhoney" ir kitų grupių naudotam purvinam nederančių gitarų garsui, grubiems akordams ir kimiam vokalui. Be to, grunge tapo neatsiejamas nuo trauminės patirties.
Paskutinis, trečiasis, „Nirvanos" albumas „In Utero" buvo išleistas prieš 20 metų – 1993 m. rugsėjo 13 dieną.

Su pačia grunge kultūros esme susidūriau praėjusią vasarą (1993-iaisiais, – vert.), kai Sietle ėmiau interviu iš pankų. Vaikštinėdami su veganu anarchistu Jackie'u ir jo draugeliu Anthony'u nusprendėme apsilankyti pas jų draugus iš grupės „Suffocated". Trumpinom kelią studentų miestelio pakraščiu, perėjom miškelį ir po tiltu, kur miega „troliai" (gatvės vaikai), kai nesusiranda nakvynei skvoto, galiausiai apsukom „Safeway" prekybos centrą, kurio konteineriuose galima išknisti sumuštinių.
„Suffocated" gitaristas mus priėmė abejingai, linktelėdamas bambaliams, kuriuos nupirkom už Jackie'o ir An­thony'o surinktus centus. Anthony's nekantravo išbandyti naują auskarų vėrimo adatą ir pradingo už vonios kambario durų. Jis pareiškė norintis prasidurti kapšelį, nes skausmas jam malonus.
Likau svetainėje su Jackie'u ir stebėjau grupės narius, braižančius amfos miltelių takelius ir pučiančius žolę svaigioje crustcore ir metalo garsų migloje. Besibaigiant vienam įrašui, gitaristas ištraukė kažką nauja. „Nieko, jei įjungsiu „Nirvaną"?" –­ paklausė kone atsiprašydamas, tarsi būtų prisipažinęs, kad dievina „Bon Jovi". „Aišku", –­ gūžtelėjo Jackie's, o aš nusišypsojau. Štai ta tikroji Kurto Cobaino liaudis, užmirštos baltosios padugnės, kurias jis aukštino. Jei paklausčiau, jie pasakytų, kad nekenčia „Nirvanos" dėl to, kad ši tapo popsu, – dėl to paties Cobainas nekentė savęs. Tačiau šią nusikamavusią minią desperatiškas Cobaino kauksmas paguodė autentiška neviltimi.
Courtney Love yra pasakiusi: „Kiekvienas Amerikos paauglys, kuris buvo skriaudžiamas, mėgsta Kurto Cobaino muziką." „Nirvana" skriaudą pavertė visos kartos metafora. „Smells Like Teen Spirit" tapo bejėgiško įniršio dėl visuotinės veidmainystės himnu. Juo buvo pasiųsta velniop visa pokariu subrendusi visuomenė ir jaunimui užkrautos žlugusios rokenrolo revoliucijos iliuzijos. Ši daina psichologines traumas – apleistų ar skriaudžiamų vaikų, priklausomybės nuo narkotikų, savižudybės temas –­ pavertė socialinės tapatybės pagrindu.
Kaip ir „Pearl Jam" daina „Jeremy", kurioje pasakojama apie atstumtą paauglį, nusišovusį mokykloje, „Nirvanos" „Teen Spirit" ir apskritai visa grunge kultūra kyla iš skriaudos patirties. Nesunku suprasti, kodėl, susiformavusi po veržlaus 9 dešimtmečio, ji taip traukė. Teisė į pažeidžiamumą tapo užtvara nuo apgaulingų vartotojiškos kultūros pažadų. Pagrindinę grunge auditoriją –­­ baltuosius vaikinus –­ skriaudos patirtis saugojo nuo gangsta reperių ir pankroko feminisčių pretenzijų. Tai tapo atsvara, multikultūriškumui išsigimus į patyčiu lygiu konkuruojančias mokyklas. Grunge kultūra traukia baltuosius paauglius, nes teigia, kad jie nėra atsakingi už rasizmą ir neteisybę, kad jie taip pat aukos.
Stiprybė, kurios įgauni klausydamasis šių dainų, atsiranda perskėlus būtiną gėdos kevalą. Kaip kokioje „12 žingsnių" programoje: atsistoji, išdėstai vaikystėje patirtas skriaudas ir savo atsaką į jas (narkotikai, bandymai žudytis). Išlaisvina paprasčiausias savo patirto skausmo įvardijimas ir pripažinimas, nes visuomenė yra linkusi neigti tavo teisę jaustis nuskriaustu.
Gniuždo tai, kad muzikos skelbiamos problemos lieka grynai asmeninės. Kai „Sex Pistols" rėkė „No Future", jie smerkė visuomenę, kuri jauniems žmonėms nesuteikia vilties, pokyčių galimybės. Tačiau po šiuo nihilizmu slypintis įniršis buvo nukreiptas į politikus ir valdininkus, kurie esą tas galimybes apribojo. Kitaip tariant, pankas žinojo, kas jo priešas.
Grunge kultūra, priešingai, atrodo kur kas labiau pasimetusi. Paaugliai tarsi nežino, ką kaltinti – tėvus, žiniasklaidą, mokyklą ar – save pačius. Netgi Cobainas abejojo savo teise į neviltį. Kartą jis pasakė: „Aš esu išlepusios Amerikos produktas. Mano vaikystė būtų nepalyginamai sunkesnė, jei būčiau augęs didžiosios depresijos metais ar panašiai. Yra daugybė dalykų, baisesnių už tėvų skyrybas. Aš tiesiog per ilgai analizavau ir zirziau dėl to, ko neturėjau – tikros tvirtos šeimos."
Subyrėjusi amerikietiškos šeimos idėja iš tiesų stipriai supurtė Cobaino kartą. Gal jie ir neaugo per didžiąją depresiją, kai oficialus jaunimo nedarbas kybojo ties 13,2 procento, bet jie taip pat turi teisę skųstis. Smunkant medienos verslui gimtajame Cobaino Aberdyne (Vašingtono valstijoje) tikrai nebuvo linksma. Tačiau Cobainas ir jo kolegos grunge muzikantai niekada netroško protestuoti, o mieliau rinkosi toliau klimpti savo menkavertiškumo liūne. Apversta šios muzikos deklaruojama laikysena atspindi kairiųjų nenuoseklumą ir klasių politikos pakeitimą savipagalbos principais. Kai nėra gyvybingos kontrkultūros, jaunimas nežino, ką kaltinti.
Grunge išreiškia šios kartos pusiau sąmoningą atsisakymą ieškoti aukštesnės teisybės. Vietoj to jaunimas pasinėrė į gedulingą nostalgiją nesudarkytai vaikystei. Grunge mato vartotojiškos kultūros melą, bet vis tiek ilgisi dirbtinės miesčioniškos palaimos iš „Leave It to Beaver" ir „Mayberry R.F.D." (vieni mėgstamiausių Cobaino serialų). Tai skaudi ir keista padėtis, turint galvoje tradicinį roko kultūros maištavimą prieš tėvus. „Daddy didn't give attention / To the fact that mommy didn't care", – sielvartauja Eddie Vedderis. Grunge yra per anksti suaugusių vaikų muzika. Vaikų, bandančių susigrąžinti atim­tą vaikystę.
Kai per paskutinį „Nirvanos" turą buvau jų koncerte Niujorko „Coliseum" arenoje, kontrastas tarp Cobaino saviniekos ir jo gerbėjų keliaklūpsčiavimo aštriai rėžė akį. Darbininkams išridenus „In Utero" dekoracijas – hermafroditiškas statulėles ir medžius iš stiklo pluošto, mane pritrenkė grupės nenoras nusileisti spektaklio trokštančiai publikai. Nepaisant bendro didelės grupės scenos įrangos įspūdžio, šie griozdiški plastikiniai manekenai atvertais viduriais pasižymėjo kažkokia piktdžiugiška beskonybe, lyg iškreiptas raganos miškas iš serialo „H. R. Pufnstuff".
Minia grėsmingai sustaugė, kai Dave'o Grohlo būgnų artilerija įvedė grupę į dainą „Breed". Bet Cobainas tvirtai atsisakė garbinamos roko žvaigždės vaidmens, tyčiodamasis iš gerbėjų vangiais akordais ir (greičiausiai) narkotiniu stinguliu. Minios tai nejaudino. Ji nerūpestingai traukė „Polly", dainą apie prievartaujamą merginą, ir poginosi pagal „Rape Me", nerimo kupiną Cobaino atsaką komercinei šlovei.
Liūdniausia akimirka atėjo užgrojus „Dumb": „I think I'm dumb, or maybe just happy. Think I'm just happy..." Monotoniškumu Cobainas pabrėžė siaubą nežinoti skirtumo. Minia aptilo, paskui prarado susidomėjimą, galiausiai sunerimo, bet Cobainas tebeniurnėjo: „I think I'm dumb, I think I'm dumb..." Pirmą kartą jis šiurpo ne nuo publikos, o nuo savo paties kvailumo, nuo siaubingo suvokimo, ką jo menas tegali pritraukti – žmones, kurie bukai ar, dar blogiau, pagarbiai spokso į jo įtūžį. Jungdamas pankroką ir popmuziką jis pranoko savo didžiausius troškimus ir sukūrė Frankenšteiną, kurio sėkmė anuliavo pirminę maišto idėją. Galėjai girdėti, kaip jis trokšta išmesti viską į konteinerį, iščirškinti mikrobangėje, tačiau negali. Frankenšteinas gyveno pats, virsdamas vis pelningesne avantiūra.
Cobaino savižudybė balandį, o ir visa jo grupės sėkmės trajektorija, atskleidžia jaunimo negebėjimą išsaugoti savo pačių maištą. Naujo muzikos stiliaus šuolis iš pogrindžio į populiarumo aukštumas dabar taip sutrumpėjęs, kad nebeliko tos laisvės ir chaoso akimirkos, reikalingos sudygti kontrkultūrai. Netgi antikorporatizmas gali būti persodintas į prekybos dirvą. MTV šaiposi iš savęs, kad įsiteiktų auditorijai, bet vis tiek lieka viena nesibaigiančia reklama.
„Nėra jokios jaunimo kultūros. Toks jausmas, kad mus apiplėšė", – praėjusią vasarą pasakė pankas Bones, kai mes prekiniais traukiniais keliavom per pietines valstijas. Liesas 19-metis liūdnomis rudomis akimis savo kūną buvo padengęs tatuiruočių tinklu, žyminčiu jo jaunystės etapus: skinas, priklausomas nuo heroino, atsivertęs į krikščionybę, skatepunk, priklausomas nuo LSD, virtuvės šefas. Paskutinė tatuiruotė beveik fotografiškai vaizdavo irakietę, raudančią prie kaukolės.
Vis dėlto man didžiausią įspūdį padarė aplamdyta Ernio iš „Sezamo gatvės" lėlė, kurią jis buvo prisisiuvęs prie kuprinės. Tai turėjo būti išskirtinumo ženklas. Bet utėlėtas, iš mokyklos išmestas, labdaros valgyklose besimaitinantis pankas su šiuo vaikystės likučiu priminė į besisukantį lėktuvo propelerį brukamą iškamšą.
„Nirvanos" formulė sujungti bitlišką popmuziką ir grubaus sunkiojo metalo pliūpsnius rodo tokį patį disonansą. Ji apibend­rina vaikystės nekaltumo išniekinimą ir išdavystę, kurią paaugliai mato komercinėje kultūroje, žadėjusioje serialo „Brady Bunch" idilę, o davusioje išsiskyrusius tėvus. Tai, kad ši karta apskritai patikėjo „Brady Bunch" mitu, liudija totalitarinę prekių tikrovės prigimtį. Svajonės ir troškimai buvo taip anksti sufalsifikuoti ir užvaldyti, kad jaunimas stokoja suvokimo, kas yra autentiška patirtis. Galbūt todėl paauglystės traumų temos taip įtraukia. Tai vidurių skausmas, kurį suaugusieji sukelia, bet nekontroliuoja.
Ir kaltinimas. Paauglių akyse būtent Amerikos suaugusieji yra iš tiesų nuskriausti. Jų vaikai yra tik atsitiktiniai nuostoliai.

Vertė Emilija Visockaitė

Utne Reader, July/August 1994.

{youtube}n6P0SitRwy8{/youtube}