Praėjo trisdešimt metų nuo Karlos Gruodis sudarytos tekstų rinktinės „Feminizmo ekskursai. Moters samprata nuo antikos iki postmodernizmo“ pasirodymo. 1995-aisiais tai buvo tarsi povandeninio ugnikalnio išsiveržimas, daugiabalsis emancipacijos choras, o jaunai studentei – ir gelbėjimosi ratas, kurio stveriesi ieškodama savo vietos ne tik šeimoje, bet ir meno bei mokslo pasaulyje. Ar šiandien gyvos feminizmo idėjos? Kaip per tą laiką pasikeitė visuomenė, literatūra ir menas? Pakviestos tapti šio žurnalo numerio kuratorėmis, nusprendėme pasiūlyti feminizmo ekskursijas – pasivaikščiojimus po pamirštas ir dar neatrastas vietas. O kartu pakeliauti laiku, sukant begalybės ratus nuo Marijos Gimbutienės tyrinėtų Senosios Europos deivių iki šiuolaikinių menininkių – įsiklausančių į Žemę, susiliejančių su planetos kūnu.

Šiose ekskursijose mus lydi gidės, kurių vardai ne mažiau svarbūs už mintis. Juos reikia skaityti performatyviai, nes vardas yra ir darbas. Tai smarkiai suspausti minčių karoliukai – kiekvienas it mažas ledkalnis, kur po keliais sakiniais slypi straipsniai ir knygos, tyrimai ir meno kūriniai. Mūsų įsivaizduojamas žemėlapis neatspindi Lietuvos geografijos, demografijos ir sapnografijos – dar daug vietovių, veikėjų, idėjų liko nepažymėtos. Tam reikėtų ne vieno žurnalo numerio, o kelių Lietuvos feminizmo istorijos ir vizijų tomų.

Numerį atveriančiuose feminizmo maršrutuose mokslininkes, menininkes, rašytojas, aktyvistes pakvietėme nužymėti svarbias feminizmo stoteles. Klausimų punktyrai: nuo feminisčių susibūrimo „Klėtis“ nepriklausomybės pradžioje, 1992 m. Vilniaus universitete įsteigto Lyčių studijų centro iki besikeičiančio feministinio diskurso literatūros ir meno lauke, padėties žmogaus teisių srityje.

Dabar visos pasileidžia plaukus, o mes siūlome paleisti vaizduotę, kuri įkvepia naujiems žygiams. Dvi vizionierės – rašytoja Ursula Le Guin ir archeologė M. Gimbutienė – nugriauna patriarchalines galios vertikales ir siūlo žvelgti giliau, plačiau, tinkliškiau. Nesekti paskui lazdą ar strėlę, nekurti karais ir prievarta grindžiamų istorijų. Savo pasakojimus kraukime į krepšį, rezginę, pintinę, kuprinę, rankinę (pilvinę? sterblinę?), skreitą, kišenę. Skrynią! Arba į meilės dainų kartoteką, kaip K. Gruodis kūrinyje „Prarastas vainikas“, sukurtame tais pačiais metais, kai pasirodė „Feminizmo ekskursai“.

„Ar būti moterimi yra queer?“ – toks klausimas nuskamba interviu su Eileen Myles. E. Myles sukūrė eilėraščių M. Gimbutienei, o Laima Kreivytė straipsnyje ryškina archeologės tyrinėjimų atspindžius mene. Dar šiame numeryje menininkės, rašytojos kalba apie motinystę ir kūrybinį darbą. Literatūrologė Eglė Kačkutė-Hagan fiksuoja moterų balsų grąžinimo į literatūros kanoną svarbą. Apie tyrimą, skirtą septintojo ir aštuntojo dešimtmečio skaitančioms moterims, pasakoja literatūrologė Solveiga Daugirdaitė. Moteris režisieres, kuriančias lietuviško kino įvaizdį, pristato kino kritikė Santa Lingevičiūtė. Menotyrininkė Agnė Narušytė fiksuoja fotografes – nuo XIX a. iki šiandienos. Teatrologė Sigita Ivaškaitė skaičiuoja teatro kūrėjas, į menininkių autoportretus įsižiūri menotyrininkė Monika Krikštopaitytė. Mokslininkės Natalija Arlauskaitė ir Dovilė Jakniūnaitė prisimena dėstytą feminizmo kursą ir jo pamokas. Moterų istorijų tiek daug, kad jų neįmanoma papasakoti per trumpą ekskursiją. Pateikiame tik kelių maršrutų punktyrus, kurie galbūt įkvėps tolesnėms kelionėms.

Šį numerį pavadinti „Literatūra ir mena“ pasiūlė Dovydas Kiauleikis. Specialiai vartojame moterišką giminę, tarsi grįždamos į tarpukarį, kai nauji reiškiniai dar nebuvo „suvyrinti“, kai filmas buvo „filma“. Kartu su tekstais žurnale skleidžiasi ir vaizdinis pasakojimas. Į mus žvelgia pražiūrėtų, o šiandien iš naujo prisimenamų menininkių autoportretai: Élisabeth Louise Vigée Le Brun, Marcės Katiliūtės ir Adasos Gurevič-Grodzkos. Pastarosios talentingos tarpukario kūrėjos istoriją primename norėdamos pabrėžti drąsią jos poziciją steigti save kaip menininkę nepalankioje aplinkoje ir pagerbti kartu su kitais Vilniaus žydais nužudytos moters atminimą. „Sidabro merginų“ – Paulinos Mongirdaitės ir Aleksandros Jurašaitytės – nuotraukų autentiką pratęsia drąsi Janinos Sabaliauskaitės fotografija. Laisvydė Šalčiūtė, Gailė Pranckūnaitė ir Staselė Jakunskaitė kuria ironiškas šiuolaikines ikonas. O kur dar spektaklių akimirkos ir kino kadrai – viskas iš bedugnio feministės keliautojos krepšio.

Šio numerio viršelis – kadras iš kitais metais Venecijos bienalėje savo kūrybą pristatysiančios menininkės Eglės Budvytytės videofilmo „Dainos iš komposto: mutuojantys kūnai, yrančios žvaigždės“, kuriame šokėja ir choreografė Mami Kang tarsi suauga su Nidos peizažu. Jos veržimasis į priekį nepaisant nieko – ir mūsų visų pastanga. Pirmą kartą Lietuvai atstovaus viena moteris menininkė. Tai išties istorinis įvykis.

Ir istorija dar nesibaigia.

Keliaujam?

 

 

Hadassa Gurevich-Grodzka / Adasa Gurevič-Grodzka (1911–1943), „Autoportretas“, iki 1940; drobė, aliejus (Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus). Paveikslas eksponuojamas naujoje XX a. pirmosios pusės Lietuvos dailės ekspozicijoje (kuratorės Giedrė Jankevičiūtė ir Gabrielė Radzevičiūtė).

 

H. Gurevič-Grodzka atvaizdavo save su tapytojos įrankiais prie molberto, šitaip viešai pareikšdama, kad profesija jai yra svarbiausia tapatybės dalis. Tais laikais moteriai, juo labiau Vilniaus žydei, tai buvo labai drąsu. Tad gal ir nekeista, kad Vilniaus dailininkų parodos rengėjai 1940 m. rudenį šį paveikslą pervadino neutraliau – „Dailininkė“. Su tokiu vardu jis ir atkeliavo į tuometinio Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus rinkinį. Tai vienas iš kelių išlikusių talentingos jaunos vilnietės kūrinių, kiti dingo nacių okupacijos metais. Ne tik talentu, bet ir grožiu garsėjusi dailininkė kartu su kitais Vilniaus žydais 1941 m. vasarą buvo įkalinta Vilniaus gete, o 1943 m. nužudyta, galbūt sušaudyta Paneriuose.

Autoportretas įtrauktas į Europos meninio paveldo sąrašą, kurį ruošiamasi skelbti specialiai kuriamame interneto puslapyje. Iniciatyvą koordinuoja Prancūzijos nacionalinis meno istorijos institutas INHA. Kitos į sąrašą įtrauktos Lietuvos meno vertybės: Vilniaus Bernardinų bažnyčia, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Rex“ ir Antano Samuolio „Baltoji obelis“.

Giedrė Jankevičiūtė