Anuomet kelionės būdavo ilgos: 1990 m. skrydis iš Miuncheno į Buenos Aires galėjo užtrukti iki dviejų su puse dienos. Seniai bankrutavusi „Pan-Am“ kompanija keleivius skraidino per Londoną, Niujorką, Rio de Žaneirą ir San Paulą, keturiskart tekdavo persėsti, bet – cha! – koks tai buvo malonumas. Laiko juostos linksmai susiliedavo: po pusryčių – skardinė alaus, apačioje praskrieja žemynai. Visos vidurinės vietos būdavo laisvos, kad būtų galima išsitiesti, galėjai ir į galą nueiti, parūkyti, pasikalbėti su bendrakeleiviais iš daugybės kitų šalių arba prigulęs paskaityti pasiimtą Bruce’ą Chatwiną. Jo kelionių knyga „Patagonijoje“ pasakoja apie nuotykius Argentinoje. Aprašytos kelionės po Pietų Ameriką, Australiją ir Vakarų Afriką padarė B. Chatwiną literatūros popžvaigžde. Keliauti linkusiai žmonijai rašytojas paliko svarbių dalykų: klasikinę kelionių knygą „The Song­lines“ („Dainų žodžiai“), juodą „Moleskine“ užrašų knygutę su gumele, pamėgtą šiandien keliaujančių hipsterių: ją visi perka, nors nieko jon neįrašo. Ir trapią teoriją apie nomadiškumą, prigimtinį judėjimą ir buvimą kelyje. „Jie –­­ bud­rūs ir išmintingi – atrodo, surado laimę, įmanomą tik nuolat keliaujant“, –­ taip rašė B. Chatwinas apie nomadus, prie kurių, žinoma, priskyrė ir save.

Mūsų vidinis nomadas vegetuoja oro uostų eilėse

Nuolatinis judėjimas? Neretas XXI a. žmogus tai išgirdęs turėtų sudejuoti. Būti kelyje nebėra privilegija, džiaugsmo suteikia tik retkarčiais, o dažniausiai tampa pareiga, kai kam – našta. Pasaulis sujudęs kaip niekad. Pasaulinės turizmo organizacijos duomenimis, 2016 m. keliautojų, kirtusių svetimų šalių sienas, buvo dvigubai daugiau nei 1999 m. Šiuo metu maždaug 250 mln. žmonių gyvena ne savo gimtosiose šalyse, tai 40 proc. daugiau nei šio amžiaus pradžioje.

Gal kiek persistengėme su mobilumu? Kai kas, planuodamas atostogas, savęs jau klausia: ar tikrai būtina keliauti panardyti Raudonojoje jūroje, jei darbo reikalais ir taip nuolat tenka skraidyti į Aziją? Kas daugsyk per metus ankštose sėdynėse, gresiant trombozei, kerta Atlantą, laisvalaikiu mieliau rinksis pasivaikščiojimą prie Reino. Mūsų vidinis nomadas vegetuoja oro uostų eilėse, kur jaučiasi labiau bandos kupranugaris, o ne piemuo. Tokiuose filmuose kaip „Viskas ore!“ arba „Tonis Erdmanas“ mobilumas vaizduojamas kaip priverstinė išnaudojamų žmonių-mašinų būsena. Jie vieniši pseudoprašmatniuose būstuose, įrengtuose pagal svetimą skonį. Tokie, paklausti apie laimę, tik akis išpūs: „Laimė? Labai jau didelės ambicijos.“

9 dešimtmetyje B. Chatwinas įkūnijo daugeliui dar nepasiekiamą svajonę keliauti. Tada didžioji pasaulio dalis buvo įkalinta skirtinguose politiniuose blokuose. 1989 m. B. Chatwinas mirė, tuo pačiu metu žlugo ir komunistiniai Rytai. Ši politinė sistema griuvo dar ir todėl, kad nors pamaitino savo žmones, bet apribojo jų laisvę judėti.

Šiandien vėl atsiranda ženklų, kad pasiilgstama sėslumo. Pirmiau suklestėjo ekologiškai tvarkingi vietiniai ridikai, o po jų – ir literatūra apie kaimo gyvenimą. Autoriai, kaip antai Saša Stanišićius, Katharina Hacker ar Julia Zeh, kaimo gyvenimui sukūrė meilės kupinus literatūrinius paminklus. Jų romanuose turintieji šaknis, nejudrieji, kad ir kokie keistuoliai būtų, vertinami labiau nei atsikėlusieji iš miesto. Pastarieji, bešakniai ir visų vėjų blaškomi, atrodo labiau apgailėtini. Ši tema skverbiasi ir į politiką: visos partijos, besiveržiančios į parlamentą, pabrėžia paramą kaimiškoms vietovėms. Šalies valdžia svarsto netgi apie „Tėvynės ministerijos“ („Heimatministerium“) įkūrimą.

Rašytojas Danielis Schreiberis, dėl kosmopolitiškų pažiūrų vadintinas moderniuoju Chatwinu, ilgai gyveno kaip šiuolaikinis nomadas. Naujausioje knygoje „Zuhause“ („Namuose“) jis aprašo psichologinę krizę, patirtą per kūrybinę viešnagę Londone, kuri buvo kruopščiai suplanuota ir turėjo būti labai smagi. Puikią pavasario dieną Hyde parke jis pajuto didžiulę vidinę tuštumą savo „sielos žemėlapyje“. Daug metų pragyvenęs kaip radikantas, galįs bet kur išleisti šaknis, sulaukęs beveik keturiasdešimties, suprato, kad „įsivaizdavimas, jog taip įmanoma gyventi nuolatos, tėra iliuzija“.

Pigūs skrydžiai ir „Skype“: lengviau bendrauti, bet sunkiau prigyti

Galima pastebėti, kad trys pagrindinės mobilumo formos vis labiau susilieja. Pirmiausia, tai turizmas, skait­meninių pasiūlymų vienalaikiškumo epochoje neišvengiamai virtęs masiniu. Antra, darbinis mobilumas, susipinantis su turizmu. Jauni, gerai uždirbantys miestiečiai forumuose seniai skundžiasi, kad atostogoms yra priversti rinktis savo CV naudingus tikslus. Komandiruotės derinamos su ekskursijomis po miestus, tuomet apsilankymas muziejuje tampa panašus į suplanuotą susitikimą. Rytoj gali tapti turistu šalyje, kurioje šiandien dar gyveni. Tai įtikinamai vaizduoja vokiečių ir portugalų autorius Miguelis Szymanskis, dėl finansinės krizės pasitraukęs į Heidenheimą Vokietijoje, kur užsidirba pragyvenimui, o į gimtinę parvažiuoja atostogų. Tai jį verčia rimtai susimąstyti apie savo tapatybę.

Pigūs skrydžiai ir „Skype“ palengvina bendravimą su pasilikusiaisiais namuose. Vis dėlto daugybei darbo emig­rantų gyvenimas, kertant šalių ir kultūrų sienas, sukelia daugiau rūpesčių, negu jie drįstų tai pripažinti. Kas į Pie­tų Ameriką 1990 m. vyko vieneriems metams, galėjo tikėtis trijų keturių oro paštu gaunamų laiškų, o ne kasminutinių „Watsapps“ žinučių iš namų. Ir tai galbūt net palengvino įsigyvenimą. Nereikėjo viena koja stovėt gimtoje šalyje, kita – naujojoje, psichologiškai taip buvo netgi lengviau.

Prie pirmųjų dviejų keliavimo formų, savanoriškų, prisišlieja ir trečioji, stipriai sukrėtusi gerovės salą Europą. Tai priverstinė migracija. Praėjusiais metais daugiau kaip 65 mln. žmonių bėgo nuo karo ir skurdo. Geresnio gyvenimo ieškantis migrantas labiausiai primena B. Chatwino nomadus, tačiau kartu demaskuoja rašytojo sukurtą romantišką paveikslėlį.

Ar mes tikrai galime pasirinkti namus?

Skirtingi pasauliai susimaišo, pavyzdžiui, kai lėktuve iš Bavarijos į Malagą greta „viskas įskaičiuota“ vokiečių turistų sėdi jauni ispanai, Vokietijon pasitraukę nuo užklupusios krizės. Arba dar skaudžiau: kai poilsiautojai, atvykę į Egėjo jūros salas, pakrantėje pirmiausia pamato laivus, plaukiančius gelbėti skęstančių pabėgėlių. Ar mes, norėdami būti padorūs keliautojai, neturėtume savęs paklausti, ar moralu keliauti savo malonumui, kai daugybė žmonių migruoja priverstinai? Gal bent jau reikėtų vengti šalių, kurių autokratinis režimas nulemia migraciją?

Tiesą sakant, keliautojas niekada nesuko sau galvos dėl politikos, nebent kilus grėsmei jo paties saugumui. Masinio turizmo „išradėjas“ buvo ispanų diktatorius Francisco Franco. 7 dešimt­metyje jis suprato, kad turizmas gali atpumpuoti pinigų į nuskurdintą šalį. Anuomet saulės ištroškę poilsiautojai nesidomėjo, kad Franco prieš tris dešimtmečius nuvertė teisėtą valdžią ir sukėlė pilietinį karą. Galima teigti, kad turizmas netiesiogiai nulėmė ir diktatūros baigtį: pakilusi gerovė keitė papročius, klerikalinių normų suformuotai visuomenei pavyko peršokti į moderną. Šiandien jau nekyla abejonių, kad kai kurios Amazonijos miškų vietovės, kai kurios orangutangų populiacijos Indonezijoje ar baroko fasadai Bavarijoje išliko tik todėl, kad juos nori pamatyti turistai. Tad diskutuotinas tampa Hanso Magnuso Enzensbergerio teiginys, kad „turistas sunaikina tai, ko ieško, kai atranda“.

Šiuolaikinė antropologija pritaria bet kokioms keliavimo formoms, nes taip griaunamos išankstinės sustabarėjusios nuostatos. Sąvoka „mentalitetas“ XXI a. antropologijoje vertinama kaip vakarykštė – tai beveik rasizmo priešslenkstis. Argumentuojama, kad globalizacija leidžia mums jaustis lygiems su kitais ir įveikti kultūrinius skirtumus. Bet ar tikrai? Ispanų filosofas ir aistringas keliautojas Manuelis Ariasas Maldonado vertina kiek kitaip. Studijos apie kosmopolitizmą rodo, kad globali tapatybė labai menkai pasireiškia ir menkai paveikia žmonių savimonę. „Mes vis dar tebesame stipriai susieti su tam tikra vieta ir tauta.“

Tėvynės sąvoka tebelieka istoriškai atgrasi, ypač jauniems vokiečiams, nors būtent jie itin dažnai yra kilę iš kaimiškų vietovių (Tėvynė vokiečių siejama su nacizmo ideologija, spekuliavusia nacionalizmo idėjomis, – vert. past.). Daugiau kaip pusė vokiečių užaugo mažuose miesteliuose ir kaimuose. Visuomenėje, kuriai mobilumas yra tapęs vertybe, laikoma geru tonu išsižadėti gimtų namų ir ieškotis naujų. Bet ar tikrai galime pasirinkti namus? O gal Tėvynės jausmas susiformuoja dar vaikystėje per pripratimą ir saugumą? Vis sudėtingesnis darosi gyvenimas pasirinktuose didmiesčiuose – milijonierių salose kaip Paryžius ar Londonas arba turistų teminiuose parkuose kaip Madridas ar Barselona. Pasirinkimo galimybės darosi ribotos. Jei tikėtume rašytoja Julia Zeh, gyvenimas metropolyje greitai taps labiau uniformuotas nei kaime.

Tad atgal į kaimą? Ne visada paprasta. „Tai, ką tu palieki, palieka ir ta­ve“, –­ dainuoja amerikiečių kantri atlikėjas Willy Vlautinas. Visiškai nuo ištakų atsiribojusiam žmogui sugrįžti bus sunku, nes tuomet tektų išsižadėti savo atsiribojimo, kartu ir savęs. Vėl gyventi sėsliai galime tik tada, kai per keliones įgytos tapatybės susilieja ir mes vis dar galime atpažinti save. Kam tai pavyksta ir kas pajunta ryšį su tam tikra vieta, tam paskui netgi lengviau vėl iškeliauti.

Į klausimą, kurie stipresni: tie, kurie išeina, ar tie, kurie pasilieka, vieno atsakymo nėra. Rašytojas Jörnas Klare knygoje „Nach Hause gehen“ („Eiti namo“) aprašo savo parėjimą iš Berlyno į Hohenlimburgą, iš kur jis kilęs. Jis netikėtai suvokia, kad, norint gyventi kaime, reikia turėti tvirtesnį stuburą negu mieste. Ne kiekvienas gali prisiimti įsipareigojimą savo tėviškei. Kartais toks poelgis gali tapti politiniu manifestu, kaip nutiko JAV rašytojui J. D. Vance’ui: jis viešai pareiškė iš San Francisko grįžtąs į Ohajų, kad padėtų prikelti apleistą tėviškę. Vėliausiai tuomet, kai pasensta mūsų tėvai, grįžimas tampa nebeišvengiama atsakomybe. Kai kurie, apsiėmę juos karšinti, atkuria ryšį ne tik su gimdytojais, bet ir su savo praeitimi.

Kai kada sugrįžimas namo padeda susitaikyti su savimi

Senstančioje visuomenėje ne be pagrindo labai populiari tapo Didier Eribono knyga „Rückkehr nach Reims“ („Grįžimas į Reimsą“). Pasak prancūzų filosofo ir sociologo, grįžtančiajam tenka pripažinti, jog viskas, nuo ko įsiutęs bėgo, tebegyvena jame toliau. Eribonas turėjo rimtą pagrindą pasitraukti iš Reimso: jaunystėje patyrė patyčias dėl savo homoseksualumo. Vis dėlto jis priverstas susitaikyti su tuo, jog provincija yra neatsiejama jo asmenybės dalis. Sugrįžimas į tėviškę, susitikimas su mama tapo įmanomas tik po tirono tėvo mirties ir padeda jam susitaikyti su pačiu savimi.

B. Chatwinui susitaikyti nepavyko. Visą gyvenimą jis buvo vejamas sugrįžimo ir pabėgimo prieštaros. Britų rašytojas keliavo „nuolat siekdamas nesutikti savęs“, – rašė Rogeris Willemsenas. B. Chatwinas buvo per jaunas apsispręsti, kur norėtų pasilikti. Jis mirė 48-erių, taip ir nestabtelėjęs pailsėti.

 

Iš vokiečių kalbos vertė Vilma Mosteikienė

„Süddeutsche Zeitung“, Nr. 71, 2017-03-25