Kadaise Kudirka rašė, kad lietuvių inteligentą pažinsi iš kinkų drebėjimo. Posovietinės Lietuvos inteligentą – iš požiūrio į feminizmą. Jis arba smerkiamas kaip „vyrų išnaikinimo“ projektas, arba ignoruojamas kaip primesta ideologija, neatitinkanti dabarties realijų. Abu požiūriai tėra savo šešėlio baimė. Ne to šešėlio, kuris seka paskui Sartre’ą Nidoje kaip nematoma šmėkla (į kadrą nepatekusi, tiksliau – nukirpta Simone de Beauvoir). Antrosios lyties ir moters kaip šešėlio viziją palikime antrosios bangos feministėms. Geriau ištraukime iš šešėlio šiuolaikinę feminizmo fobiją. Kur glūdi jos ištakos? Kodėl Nepriklausomybės pradžioje atviros visuomenės kūrėjai palaikė feministinius siekius, o naujas tūkstantmetis prasidėjo jų trynimu iš viešumos ir atminties? Ar tai reiškia, kad feminizmo tikslas – politinė, socialinė ir ekonominė lyčių lygybė – pasiektas? Kad dabar didesnei visuomenės daliai (moterys Lietuvoje sudaro daugiau nei pusę gyventojų –­ tai nėra jokia mažuma) jau deramai atstovaujama? Ar naivūs stereotipai, siejantys moteris su gamta, namais, reprodukcija, komfortu, kūniškumu, iracionalumu, gro­žiu ir atskiriantys nuo idėjų pasaulio, mąstymo ir sprendimų priėmimo, jau trūnija istorijos šiukšlyne?

Sugrįžkime į 10 dešimtmetį. Stiprų impulsą svarstyti lyčių klausimus suteikė į atsikuriančią Lietuvą atvykę užsienio lietuviai. Sunku pervertinti Vytauto Kavolio paskaitų ciklo „Moterys ir vyrai Lietuvos kultūroje“, skaityto Vilniaus universitete 1992 m., reikšmę. Auditorija lūžo nuo studentų ir kitų besidominčių antplūdžio. Pasitelkęs poeziją, mitologiją, folklorą profesorius analizavo „galvojimo apie vyrus ir moteris esminius turinius“ per filosofines, sociologines, psichologines ir lyčių teorijos prieigas. Pavyzdžiui, analizuodamas Degutytės ir Vaičiūnaitės poeziją Kavolis mėgino „rekonstruoti, kaip vyrų ir moterų elgesys, vyrų ir moterų kultūra tuo metu atrodė moterims Lietuvoje“. Jis atkreipė dėmesį į statistinę mitologinių literatūrinių personažų disproporciją Degutytės „Rolėse“ –­ penkios vyriškos ir trys moteriškos figūros. Tuomet palygino su to paties laikotarpio Marcinkevičiaus herojais ir rado minimus vien vyrus (Heraklitas, Kainas, Leninas, Mažvydas, Mindaugas ir Platonas). Kavolis pasidžiaugė, Vaičiūnaitės eilėraščių cikle „Keturi port­retai“ radęs vien moteriškus personažus: Kirkę, Kalipsę, Nausikają ir Penelopę, bet ir čia, pasak profesoriaus, moters santykis su kultūra remiasi vyrišku modeliu: „Visi keturi moterų portretai baigiasi tuo pačiu refrenu: „Aš myliu tave, Odisėjau.“ Vyras yra centrinė figūra: „Odisėjas visąlaik juda, keliauja, siekdamas savo tikslų, o moteris sėdi ten, kur ji pasodinta, nutupdyta, peri­feriška, ir tik tuo reikšminga, kad vyras, kaip orientalinis stebuklas, įsigijęs motociklą, leidžiasi būti jų visų iš eilės mylimas.“ Kavolio paskaitos tais pačiais metais buvo išleistos atskira knyga, kurią ir šiandien įdomu skaityti. Yra ten ir vienas taiklus pastebėjimas apie skirtingą lyčių problematikos suvokimą sovietinėje Lietuvoje ir išeivijoje. Pacitavęs „autoritetingus vyrus“, rašiusius apie „moteriško jausmingumo atsikratančią poeziją“ ir „į tuščią begalybę ir beribiškumo tuštumą besiveržiantį moterišką mąstymą“, profesorius konstatuoja: „Išeivijos sąmoningumo istorijoje yra įvykę proveržių, kurie tokiems teiginiams nepalieka vietos.“

Tas proveržis buvo ilgalaikis ir stipriai veikė ne tik išeiviją, bet ir besi­formuojančią atviros Lietuvos kultūrą. Čia irgi kilo susidomėjimo feminizmu banga. 1992 m. Vilniaus universitete įkurtas Lyčių studijų centras, 1997 m. Atviros Lietuvos fonde įsteigta Moterų programa (veikė iki 2002 m.). Būtina paminėti ir Karlos Gruodis paskaitas bei jos 1995 m. sudarytą svarbiausių feministinės teorijos tekstų rinktinę „Feminizmo ekskursai: moters samprata nuo antikos iki postmodernizmo“ („Pradai“). Tais pat metais Karla dalyvavo ir pirmoje moterų kūrybą konceptualiai pristatančioje parodoje ŠMC „Joana Arkietė. Aštuoni komentarai“ (kuratorius Kęstutis Kuizinas). Visuomenė laisvėjo sparčiai ir su kūrybiniu polėkiu. Tuo metu daug Lietuvos studentų su Atviros visuomenės instituto (OSI) stipendijomis išvyko studijuoti į užsienio universitetus, kuriuose, be kitų dalykų, buvo dėstoma ir feministinė teorija. Studijos pakeitė požiūrį į lyčių padėtį visuomenėje ir feminizmą. Pasidalysiu savo patirtimi.

1999–2000 m. gavusi OSI stipendiją pasirinkau lyčių ir kultūros studijas G. Soroso įsteigtame Vidurio Europos universitete (CEU) Budapešte. Mums dėstė iš viso pasaulio atvykę žinomi filosofai, sociologai, istorikai, aktyviai dalyvaujantys tarptautiniuose debatuose, kuriantys ir plėtojantys aktualią teorinę mintį. Tarp jų nesutikau nė vieno, niekinamai žvelgiančio į feminizmą. Ir ne tik Lyčių studijų programoje. Beje, dėstytojų moterų CEU buvo gerokai daugiau nei Lietuvos universitetuose. Pagarbus, kolegiškas dėstytojų požiūris į studentes ir studentus kvietė įsijungti į diskusijas, užuot klausius vienavyrių monologų. Mokydamasi beveik įtikėjau, kad visi išsilavinę vyrai yra feministai, nes savo ir kitų laisvę gerbiantys žmonės negali pritarti jokiai pavergimo formai.

Tačiau tai, kas atviros visuomenės principais sukurtame universitete atrodė savaime suprantama, grįžus į Lietuvą tapo nesunešiojamom geležinėm klumpėm. Išeivijos ir Lietuvos feminisčių keltas lyčių klausimas netapo integralia nepriklausomos Lietuvos kultūros politikos dalimi. Vos prabilus apie lyčių skirtumus, socialinius vaidmenis, dalyvavimą visuomenės gyvenime for­muojant viešąją nuomonę, pagaliau vyrų ir moterų kūrybos vertinimą, pasišiaušdavo ne tik sovietmečiu brendusi kultūros vyrija, bet ir moterija. Nes naujo tūkstantmečio Lietuva –­­ demokratinė valstybė, lygios teisės užtikrintos įstatymais, moterys vairuoja automobilius ir rašo knygas – koks dar feminizmas? Tikrąją kiekvieno(s) vertę atskleidžia mintys ir darbai (nesvarbu, kad kai kurios mintys negirdimos, o darbai – nematomi). Tas (ne)sąmoningas problemos ignoravimas pakvipo senais laikais, kai, nepaisant akis badančių problemų, visi vaizdavo, jog viskas gerai ir bus dar geriau.

Kodėl panieką feminizmui ir lyčių lygybės diskursui sieju su sovietiniu palikimu? Juk sovietinė sistema oficialiai deklaravo lyčių lygybę, garantavo moterims teisę balsuoti ir dirbti, planuoti šeimą (tiesa, Stalino laikais abortai buvo uždrausti), statė darželius. Tačiau feminizmą traktavo kaip žalingą Vakarų importą, pavojingą tarybinio žmogaus moralei, nes kelia klausimą apie darbo pasidalijimą ne tik viešoje, bet ir privačioje sferoje: „Visų šalių proletarai, kas skalbia jūsų kojines?“ Šie oficialiai nepripažinti dvigubi sovietmečio standartai nusėdo brežnevinio sąstingio kartos pasąmonėje kaip nuodingos atliekos ir neleidžia naujai pažvelgti į pasikeitusią situaciją pasaulyje ir Lietuvoje.

Posovietiniams inteligentams atrodo, kad dabar lyčių klausimas aktualus tik kelioms valdžios ištroškusioms feministėms ir Europos lyčių lygybės institutui (beje, įsikūrusiam Vilniuje). „Normaliems žmonėms“ tokie klausimai net nekyla – nevarbu, kas kalba, rašo, kuria, svarbu – ką ir kaip. O gal geriau be „kaip“, nes dar įsipainios asmeninės patirtys, traumos, tiesiog gyvenimas ir sujauks universalaus belyčio kuriančio žmogaus paveikslą. Tačiau nustojus kelti klausimus, labai greitai „universalus žmogus“ iš „belyčio“ tampa vienalyčiu. Tiksliau – vienavyriu. Ir tokių ant vienų vyr(i)ų kabančių politinių ir socialinių konstruktų Lietuvoje tiek daug, jog tikrai tampame išskirtiniai Europos Sąjungoje.

Dabar galima būtų paklausti: „Visų šalių intelektualai, kas verda jums pietus (rūpinasi buitimi, augina vaikus, redaguoja knygas etc.)?“ Kelias feminizmo bangas išgyvenusioms Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos visuomenėms toks klausimas vis mažiau aktualus, ypač jaunesnei kartai, kur įprasta dalytis profesiniam tobulėjimui ir namų ruošai skirtą laiką. Tačiau Lietuvoje „nematomas“ moters darbas ne tik namuose, bet ir kultūros, intelektualinėje sferoje toks įprastas, kad nuostabą sukelia ne pat­riarchalinis viešo diskurso pobūdis, o tai, kad vieša „paslaptis“ iš viso pastebima ir analizuojama.

Lyčių klausimo ignoravimas būdingas net ir demokratiškai nusiteikusiai šviesuomenei. 2015 m. gruodžio 3 d. Nacionalinėje dailės galerijoje vyko Atviros Lietuvos fondo (ALF) 25-mečiui skirtas forumas „Atkurta Lietuva – atvirėjanti, uždarėjanti?“. Irenos Veisaitės ir Dianos Vilytės pakviesti apie atviros visuomenės problemas ir perspektyvas diskutavo Egidijus Aleksandravičius, Leonidas Donskis, Alvydas Jokubaitis, Darius Kuolys, Gintautas Mažeikis ir Arūnas Sverdiolas. Paskelbus pokalbio įrašą, spaudoje ir socialiniuose tinkluose pasirodė reakcijų ir svarstymų, ką toks viešos diskusijos formatas reiškia ir kodėl jis vis dar įmanomas. Ar tuos 25 metus Lietuva atvirėjo tik vyrams?

Svarstant šį klausimą (ALF diskusija yra tik vienas iš daugelio viešų renginių), svarbu analizuoti giliai įsišaknijusią ir plačiai paplitusią problemą, o ne ieškoti „kaltų“. Niekas neabejoja nei organizatorių, nei dalyvių kompetencija ir profesionalumu. Daugumą šių žmonių pažįstu, gerbiu, skaitau tekstus –­ tad susidomėjusi išklausiau diskusiją. Problema ta, kad diskutuojant niekam nekilo klausimas, ką apie Lietuvos visuomenės atvirėjimą ar uždarėjimą galvoja ALF dirbusios ir projektus rengusios moterys, kaip visuomenės pokyčius analizuoja įvairių sričių profesionalės. Moters nematomumas viešoje erdvėje toks įprastas, kad net nepastebimas. Pasigirsta aiškinimų, jog reikia žvelgti į esmę, žiūrėti į diskutuojančius vyrus ne kaip į lyties atstovus, o kaip į mąstytojus, kad diskriminuojančios situacijos kritiką reikia pradėti nuo savikritikos. Tai labai primena politikų aiškinimus sufražistėms – kam joms balsuoti, juk joms puikiai atstovauja jų tėvai, vyrai, broliai. Apmaudu, kad Kavolio iškelta mąstymo paradigma apie moteris ir vyrus kaip skirtingus, bet svarbius kultūros formuotojus vėl liko nematoma. Nors sprendžiant iš kilusių diskusijų, šiandien ji aktuali kaip niekad.

Man Atviros Lietuvos fondas ir ten dirbantys žmonės buvo laisvo pasaulio ir demokratijos sinonimas. Ten mačiau tai, ko nebuvo sovietinėje ir posovietinėje visuomenėje: gilinimąsi į skirtingas kultūros apraiškas, filosofines tradicijas, pagaliau – atsakingas pareigas užimančias ir programoms vadovaujančias moteris. Giedrė Kadžiulytė (Leidybos programa), Elona Bundzaitė-Bajorinienė (Atlikėjų menų programa), Virginija Aleksejūnaitė (Moterų programa) ir daugybė kitų profesionalių atliko didelį darbą ne tik fonde, bet ir vėliau jo įsteigtose institucijose: Šiuolaikinės dailės informacijos centre (Lolita Jablonskienė), Studijų užsienyje informacijos centre (Žaneta Savickienė) ir kt. ALF žmonės ir leidžiamos knygos (iki šiol studentų naudojama antologija „Feminizmo ekskursai“, 1995; Simone de Beauvoir „Antroji lytis“, 1996) įkvėpė ne vieną jaunų mokslininkių ir mokslininkų kartą. Todėl keista, kad po 25 Nepriklausomybės atgavimo metų požiūris, siekiantis vyrų ir moterų lygybės, vis dar ignoruojamas arba kelia pasipiktinimą.

Feminizmo tikslas nėra moterų vienvaldystė ar vienos lyties iškėlimas. Lyčių lygybė (ne lygiava ar suvienodinimas) yra sunkiai įgyvendinamas projektas, nes reikalauja kitokio mąstymo ir matymo. Pirmiausia matymo – juk ko nematai, to ir nėra. Tokia stručio logika, kartu su galva smėlyje „paslepiant“ pusę visuomenės šiais laikais nebeveikia. Daugybė žmonių mato ne stebuklingas stručio vizijas, o tiesiog strutį, kuriam „pasislėpus“ nuo kitų, tie kiti (ir kitos!) neišnyksta. Gal pasikasus po smėliu ir galima įsivaizduoti, kad pasaulyje esi vienas, bet išlindus į šviesą monochrominė realybė staiga nušvinta vaivorykštės spalvom. Ir tai turėtų džiuginti. To nuoširdžiai linkiu atvirėjančiai Lietuvos visuomenei.