Ištrauka iš kelionių memuarų knygos „Kasant duobę iki Kinijos“ („Digging a Hole to China“)

 Kiekvieną rudenį mūsų vidurinės mokyklos vyresniųjų klasių moks­leiviai išvyksta į mokomąsias keliones kitame pasaulio krašte, kad savanoriaudami vietos bendruomenėse išsiugdytų vadovavimo įgūdžius, pasitikėjimą savo jėgomis ir mainais kažką naudinga atiduotų pasaulio bendruomenei. Moks­leiviai mokėsi prastai finansuojamose mokyklose Azijoje ir Indijoje, statė namus Kambodžoje ir Kinijos kaimuose, sodino bendruomenių sodus Afrikoje.

Šiemet mane kartu su kolega Alanu Lou paskyrė lydėti trisdešimt du paauglius į Pietų Afriką. Mūsų kelionės tikslas – maža nuskurusi mokyklėlė Šiaurės Rage: du barakėliai Kalahario dykumos pakrašty. Beveik nieko nežinojome, kur vykstame, tik iš vietinio vadovo gavome elektroninį laišką, taip sužinojom, kad didžioji dalis tos mokyklos vaikų valgyti gaudavo tik vieną dubenėlį ryžių per dieną – tai, ką gaudavo mokykloje per priešpiečius, ir kad vienas iš keturių tos mokyklos mokinių – ŽIV viruso nešiotojas. Mums taip pat pasakė, kad mokykla du mėnesius buvo uždaryta dėl streikų, kuriuos rengė tam, kad priverstų vyriausybę finansuoti kelio tiesimą per tą regioną. Nepaisant to, mokyklėlė neseniai atsidarė, ir mokiniai su mokytojais bandė įsivažiuoti į kasdienį mokyklinį ritmą. Mums reikės padėti mokiniams pasivyti Pietų Afrikos mokyklinę programą. Programa, sakė mums, bus įteikta, kai važiuosime autobusu iš Johanesburgo į Kurumaną Šiaurės Rage.

Ruoštis kelionei – vežti trisdešimt dviejų azijiečių ir indų paauglių grupę į Pietų Afriką – reikia nemažai drąsos. Šiandien dauguma vidurinės klasės pietų afrikiečių gyvena bendrijose, keliuose tikrinama, kas įvažiuoja ir išvažiuoja,­­ dėl didelio nusikalstamumo. Viena kolegė, kilusi iš Johanesburgo, moksleivius perspėjo nedėvėti į akis krintančių papuošalų ar firminių drabužių. Vienu žodžiu, ji leido mums suprasti: pasistenkit atrodyti skurdžiai. Nelabai lengva, kai tavo moksleiviai yra beveik iš pačių turtingiausių Honkongo šeimų ir neturi nė menkiausio supratimo, kaip atrodo skurdas.

Iki kelionės pradžios dar turėjom daug laiko, bet Alanas jau pradėjo panikuoti. Sėdėjom su juo mokytojų kambarėlyje gerdami kavą per vieną pertrauką, ir Alanas man prasitarė:

– Mes vis vien būsim masalas, kad ir namuose palikę firminius drabužius bei auksą.

– Kodėl? Mes toks pat masalas, kaip visi kiti.

– Kodėė? – Alanas mano amerikietišką „kodėl“ ištarė australietiškai nutęsdamas „ė“ ir prarydamas „l“.

– O gi todėė, kad mes – pilnas autobusas azijiečių, po šimts pypkių! Visi žino, kad kinai turtingi. Jie paims mus įkaitais.

Man prieš akis iškilo šiurpus vaizdas: mūsų autobusas įklimpsta Kalahario dykumos pakrašty, jį užpuola kaukėti vyrai, mus iškrato nuo galvos iki kojų ieškodami pinigų ir aukso, o paskui laiko įkaitais reikalaudami išpirkos. Arba blogiau: vidury nakties miegame nuošalioje aptvertoje Mofato misionierių stovykloje už Kurumano, stovyklą apsupa, mus apiplėšia ir paima įkaitais. Arba dar blogiau. Ką mes tada pasakysime moksleivių tėvams?

– Nepaslėpsi kiniško veido – stačiai sako Alanas, nesmagiai rodydamas į savo marmūzę.

– Na, o aš – baltaodė, – sakau, nevykusiai norėdama jį paguosti. – Ir į mane kėsintųsi?

– Ne, – atremia Alanas. – Šiais laikais dauguma baltaodžių neturtingi. Tai iš kinų mes gaunam pinigus. Kur beeitume, mes – vaikščiojantys taikiniai.

– O dieve, Alanai, – išpyškinu baisiausiai susierzinusi, – tai ką tiems vaikams daryti? Užsimaukšlinti krepšius ant galvos?

– Aš tik noriu pasakyti, kad kelionė bus įtempta, – sako Alanas gurkšnodamas kavą. – Ir dar mums reikėtų nerimauti dėl ebolos.

– Ebola siaučia Vakarų Afrikoje, ne Pietų Afrikoje, – atkertu.

– Bet keleiviai skraido lėktuvais po Afriką skersai išilgai, – atsako Alanas. –­ Šiais laikais virusai šitaip keliauja. Aš gamtininkas, žinau.

Kaip paaiškėja, mūsų vargai prasideda dar mums neišvykus iš Honkongo oro uosto. Dar prieš mūsų kelionės pradžią, 2014 metų spalio pabaigoje Honkonge įsisiautėjo judėjimas „Užimk Centrinę“ ir

„Skėčių revoliucijos“ demonstracijos – policija žiauriai puolė ir talžė protestuojančiuosius, o protestuojantieji laikėsi savo pozicijų, atsisakė palikti stovyklavietes.

Išvykimo vakaras, po valandos turim išskristi, o Deivika, mūsų moksleivė indė dar neatvyko į oro uostą. Alanas ir aš skaičiuojame minutes ir svarstome, ar nereikėtų be jos pradėti leisti grupę pro oro uosto apsaugą ir migracinę tarnybą. Deivika galop atvyksta.

– Patekau į pačią riaušių sumaištį, –­ aiškina Deivika, jos gilios rudos akys dar paklaikusios iš siaubo. –

Mano autobusas įstrigo vienoj demonstracijų vietoj, kai policija įsiveržė į protestuojančiųjų gretas mušdama juos guminėmis lazdomis, užtverdama eismą. Pro autobuso langą mačiau, kaip mušė. Aplink minios. Važiavau pro miesto centrą –­ tai mano įprastas maršrutas į oro uostą. Nepagalvojau.

Nuo šių vaikų jau nenuslėpsi, kad jų saugus pasaulis – jaukus Honkongo pasaulėlis – braška per siūles.

Honkongas, kai jį kolonizavo britai, buvo niekam nežinomas žvejų kaimelis. Per 150 britų kolonizacijos metų Honkongas tapo unikaliu Azijos didmiesčiu, įvairių kultūrų kryžkele, kur susitiko Vakarai ir Rytai. Dabar Kinija ir Honkongas derasi dėl Honkongo ateities Kinijos sudėty. Honkongas kenčia stiprėjančius pokolonijinės visuomenės skausmus. (...)

Taigi po 14 valandų leisimės į visiškai svetimą pasaulį.

Man visada gaila to keleivio, kurio vieta tarp keliaujančių moksleivių grupės. Kai pernai skridom į Kambodžą, toks pusamžis vyrukas, įspraustas tarp dviejų kinių moksleiviukių, naudojosi proga paflirtuoti, o aš žaibavau akimis, kol jis galų gale liovėsi. Šiais metais prie lango, užspeistas energingų mūsų mokyklos paauglių, atsidūrė aukštas šviesiaplaukis, į penktą dešimtį įkopęs pietų afrikietis. Jis elgiasi nepaprastai gerai. Šis vyras visas 14 valandų kant­riai pasakoja Džiakiui, šalia jo sėdinčiam moksleiviui – geraširdžiam aštuoniolikmečiui iš Taivano, kurį ruošia perimti šeimos verslą, tačiau šis svajoja turėti savo Pietų Afrikos gražuolių šokių studiją – apie viską, ką matom ir ko nereikėtų praleisti. Skrisdami mes sužinome, kad jis iš Keiptauno, kad jo mamos proseneliai kilę iš Olandijos, tėvo proseneliai – anglai. Septynios jo šeimos kartos gyveno vienoje ir toje pat vietoje. Jie savo šeimos genealogiją Pietų Afrikoje gali atsekti nuo 1863 metų. Jis ir dabar tebegyvena savo šeimai priklausančioje žemėje.

– Neturiu kitų namų, – ilgesingai man sako pietų afrikietis, kai lipame iš lėktuvo. – Bet po apartheido baltiesiems gyventi Pietų Afrikoje pasidarė sunku.

– Kodėl? – klausiu.

– Įstatyme nustatyta, kad priimant į darbą pirmenybė turi būti juoda­odžiams, net jei jie ir mažiau kvalifikuoti. Tai reiškia, kad dažnai darbus turim nudirbti už juos.

Jis nutyla, o paskui karčiai priduria:

– Baltieji, kurie išėjo protestuoti už apartheidą, išvyko pirmieji. O mes pasilikome.

Ką galėjau jam atsakyti? Apie tai anksčiau nepagalvojau. Tai jo požiūris. Jo patirtis.

Pirmąsias valandas Pietų Afrikoje mes praleidžiame Apartheido muziejuje... Baltuosius į Pietų Afriką atginė gobšumas. 27 procentai pasaulio aukso buvo iškasama Pietų Afrikoje. Daug šimtmečių baltiesiems europiečiams priklausė aukso kasyklos, iš kurių lobo, o juodieji jose dirbo už minimalų atlyginimą. Būrų karas, kaip sužinau, iš esmės buvo okupacinis karas. (...)

Nors Honkongo ir Pietų Afrikos istorijos skirtingos, pokolonijinių tautų kova panaši visame pasaulyje.

Pradedame aštuonių valandų kelionę autobusu į Mofato misionierių stovyklą Kurumane, oazę dykumoje, žaliuojantį miestą su vandens versme. Nereikia nė minėti, kad baltieji kolonizatoriai išstūmė juodaodžius pietų afrikiečius iš Kurumano į Kalahario pakraštį.

Tuščias kraštovaizdis aplink Jobergą (taip vietiniai su meile vadina Johanesburgą) užleidžia vietą besidriekiantiems iš gofruotos skardos suręstiems lūšnynams. Kosmopolitiniai namai aplink didmiesčio centrą greitai dingsta iš akiračio. Vėlai vakare privažiuojame Mofato misionierių stovyklą, tyrinėtojo ir misionieriaus Roberto Mofato būstinę. Čia praleisime kelias dienas, važinėsime į Mokolokomengo mokyklą dykumoje, kur moksleiviai, mūsų instruktuojami, vietinius mokinius mokys aštuonias valandas per dieną. Tik išlipusius iš autobuso mus pasitiko su vakariene – vištienos troškiniu su špinatais ir ryžiais, kurį išvirė nuolat besišypsančios moterys, plušančios misionierių stovyklos virtuvėje.

Per vakarienę atsisėdau su Sjordu, jaunu specialiojo ugdymo mokytoju iš Nyderlandų, kuris mums vadovaus šią savaitę, su kolegomis Alanu ir Darenu bei Elijotu, vietiniu mūsų vairuotoju. Elijotas aukštas ir liesas, šiltų akių, greitas šypsotis. Mus žavėjo, kaip jis duobėtais keliais manevravo autobusą ir po tikrai varginančių aštuonių valandų prie vairo dar šypsojosi kiekvienam išlipančiam moksleiviui ir padėjo iškrauti kalnus lagaminų.

Elijoto mandagiai paklausiu, iš kur jis kilęs, o jo vingrus atsakymas primena man, kad ir paprastas klausimas Pietų Afrikoje virsta skausmingu pasakojimu. Dar vaikas būdamas, Elijotas tapo miestų regeneracijos ir perkėlimo programos auka. 5–8 dešimtmečiais juodaodžiai važinėjo į Jobergą ir kitus miestus dirbti, taupė pinigus ir pirko žemės sklypelius, kuriuose šeimos statėsi namus. Kai baltųjų miestų centrai išsiplėsdavo, baltaodžiai užimdavo juodaodžių sklypus, nugriaudavo jų namus ir ten pasistatydavo savo namus. Jokios kompensacijos už nusavintą žemę ar sugriautus namus. Atvažiuodavo su buldozeriais, dažnai naktį, ir juodaodžių namus sulygindavo su žeme. Namų savininkai prievarta būdavo iškeldinami į nepaklausiausius, negyvenamus šalies rajonus, tolimus dykumų pakraščius ir kitas niaurias vietas. Mokykloj, kurioj mes mokytojausime, mokėsi tokių, prieš dešimtmečius iš derlingesnių Pietų Afrikos vietų perkeltųjų palikuonys. Tokį žiaurų procesą grindė tuo, kad reikėjo išvalyti kaimynystėje esančius juodaodžių „lūšnynus“.

Elijotas, kuriam jau šiek tiek daugiau nei penkiasdešimt, aiškina, kad 1969 metais, kai jis dar buvo vaikas, vieną dieną jų kaimynystėje už Jobergo pasirodė baltieji ir pareikalavo tuoj pat susipakuoti savo mantą ir lipti į sunkvežimius, kuriuos atvarė jiems išvežti. Iš anksto jų neperspėjo. Tą pačią dieną Elijoto šeima ir kiti buvo išvežti į dykumą, kuri buvo prijungta prie Kougaro nacionalio safario rezervato. Čia juos be jokių ceremonijų išlaipino iš sunkvežimių ir paliko verstis, kaip išmano. Vyrai greitai čiupo kirvius ir pradėjo kirsti dygliuotus krūmus, statyti aptvarus, kad apsaugotų savo gyvulius. Šeimos nakčiai sugulė tuose pačiuose aptvaruose kartu su gyvuliais. Ryte pastebėjo, kad per naktį aplink jų aptvarus zujo, tvoras nagais draskė pumos, hienos ir kiti plėšrūnai, bandydami patekti vidun prie gyvulių.

– Kai kurioms kiaulėms pumos nuplėšė knysles, – pasakoja Elijotas.

– Kaip atkūrėte savo bendruomenę? –­ klausiu.

– Statėm iš to, ką susirankiojom, –­ atsako Elijotas.

– Ar žmonės labai pyko? – vėl klausiu.

– Ne, – sako Elijotas purtydamas galvą. – Tada taip buvo ir mes su tuo buvome susitaikę. (...)

Po kelių valandų, dar prieš saulei patekant, pabundu iš kieto miego nuo paukščių čiulbėjimo ulbėjimo už plonų miegamojo sienų. Paukščių balsai mane išvilioja į lauką: basakojė, įsisupusi į chalatą, stoviu ant šilto raudono smėlio, vėsus vėjelis braukia per skruostus, per platybes – tai Pietų Afrika. Stebiu milžinišką raudoną Afrikos saulę, lėtai kylančią virš išdžiūvusio kraštovaizdžio ir atveriančią giedrą žydrą dykumos dangų.

Prasideda diena, o su ja ir mūsų darbas.

Po pusryčių grįžtame į ilgą baltą pastatą susirinkti daiktų ir pasiruošti mišioms vietinėje bažnyčioje.

(...)

Vėluojame ir lėkte lekiame į autobusą, kad suspėtume į Pietų Afrikos sekmadienio ryto ritualą – mišias. Atvykus mus palydi į vidų ir nurodo sėstis į pirmuosius du laisvus klauptus bažnyčios priekyje – garbingą vietą, kuri rezervuota ypatingiems svečiams. Džiazo grupė įsitaisiusi priekyje ant pakylos.

Vyras per mikrofoną sako pamokslą. Dvi moterys stovi prie jo, pritariamai niūniuodamos.

– Šį rytą noriu pasveikinti mūsų ypatingus svečius iš Honkongo, – praneša žmogus parapijiečiams.

Iš visų pusių pasipila šypsenos ir sveikinimai. (...)

Šios kongregacijos nariai yra iš Setsvanos genties. Žodis „setsvana“, kaip sužinojau, reiškia tautą, kurią sudaro tokie pat draugėn susirinkę žmonės.

Paskui brolis, vadovavęs pamaldoms, kviečia moksleivius ir mus, mokytojus, į kambarį atsigerti arbatos. Jis prisistato esąs J. J. Molelė. Maloniu balsu, mandagiai, ponas Molelė mums tvirtina, kad yra vidurinės mokyklos matematikos mokytojas. Ponas Molelė vilki tamsiai mėlynu kostiumu, aukštas, liesas vyras, jo veido oda – kavos su grietinėle spalvos. (...) Klausiu pono Molelės, iš kur jis. Kaip ir Elijotas, mūsų vairuotojas, į šį klausimą atsakinėjo ilgai ir išsamiai, o tai atskleidė dar vieną tremties istoriją.

– Mane perkėlė prieš 45 metus, –­ pradeda ponas Molelė. – Atvažiuoja sunkvežimiai. Duoda valandą susirinkti daiktus. Daug vaikų taip pasimetė. Jiems nerūpėjo, kam koks vaikas priklauso. Jie paprasčiausiai sukrovė vaikus į sunkvežimius, kartais atskirdami juos nuo šeimų. Niekas nežinojo, kur sunkvežimiai turėjo važiuoti, kartais jie važiuodavo skirtingomis kryptimis. Taip anais laikais daug vaikų buvo atskirti nuo savo šeimų ir užaugo kitose. (...)

– Kaip jūs žiūrit į Nelsoną Mandelą? –­ klausiu.

– Jis buvo didis žmogus, – rimtai sako ponas Molelė. – Didžiausias dalykas, ką jis padarė, – atkakliai reikalavo susitaikyti. Kai baigėsi apartheidas, žmonės troško keršto. Mandela buvo griežtai nusistatęs prieš kerštą. Šalis nebegalėjo vėl būti padalyta. Žmonės privalo susitaikyti ir dirbti kartu. Liūdna, bet apie 50 procentų pietų afrikiečių nesuprato Mandelos. Dažniausiai tai buvo jauni žmonės.

– Ką jūs turit omeny?

– Kai demokratija atėjo į Pietų Afriką, išnyko žodis „atsakomybė“, – maloniu mokytojišku balsu aiškina ponas Molelė. – Įgytos teisės, kurios atėjo kartu su laisve, veikė ir teigiamai, ir nei­giamai. Teisės nebuvo susietos su atsakomybe. Žmonės manė, laisvė – vadinasi, jie dabar viską gaus už dyką. Žmonės prarado bet kokį atsakomybės jausmą. Staiga visur atsirado daug šiukš­lių. Žmonės elgėsi tiesiog neatsakingai. Labai pašoko nesantuokinių nėštumų skaičius. Moks­leiviai prarado norą rimtai mokytis. Protestuodami prieš apartheidą, žmonės pajuto, kad vienas asmuo neturi svorio. Todėl išsivystė kažkoks gaujos mentalitetas. Jei žmonės kažko užsigeidžia, – net ir pernelyg daug, – jaučia, kad reikalaudami kaip minia, jie tai gaus. Ir gauna. Žmonės tiki, kad ką nors neteisinga gali daryti tol, kol tai daro kartu, bandoje. Pajuto –­ jėga daugumoje, ir ta jėga piktnaudžiauja. Mes ir šiandien vis vargstam su tokia demokratijos samprata.

Pono Molelės žodžiai man primena iš Sovietų valdžios išsivadavusių tautų vargus pirmaisiais nepriklausomybės metais. Ir Lietuvoje buvo tam tikra visuomenės dalis, maniusi, kad laisvė – tai „laisvė daryti tai, ką aš noriu“. Toks mąstymas privedė prie nusikaltimų ir mafijos. Išmokti gyventi kaip atsakinga demokratinė visuomenė yra ilgas procesas. Pietų Afrika šį procesą vis dar išgyvena.

Iš anglų kalbos vertė Dalia Smelstoriūtė