Protėjas – graikų mitologijoje pavidalus keisti gebantis jūrų dievas, turėjęs gebėjimą spėti ateitį, tačiau vengęs atskleisti savo žinias. Menelajui pavyko jį sučiupti, nors Protėjas bandė pasiversti liūtu, gyvate, leopardu, kiaule, net vandeniu ar medžiu. Tada Protėjas ir atsakė į Menelajo klausimus.

 

 Denio Vėjo nuotrauka

 

Turizmo industrija neretai vaizduoja miestus kaip švelnučius ir jaukučius, bet tiesa kitokia. Miestai – baisūs žmogėdros, ir Vilnius anaiptol ne išimtis. Net jei jis iš pažiūros mažas, klaidus, chaotiškas, keistas ir atrodo tiesiog neįgalus kenkti, susidūrimas su juo visada fatališkas: Vilnius griebs ir sudoros jus nesidomėdamas nei tuo, kokio amžiaus ar odos spalvos esate, nei prie kurio stalelio sėdite bare. O jūs to, kaip ir stiprėjančio girtumo, dažniausiai nė nepastebėsite.

      Norėdami dalykiškai vertinti jums kylančias grėsmes, pirmiausia turite atsikratyti iliuzijos, neva Vilnių įmanoma kažkaip „suprasti“. Ne, neįmanoma. Veikiau jau kaip kunigaikštis Gediminas geležinį vilką jį susapnuosite arba netgi rasite pamestą, nei „suprasite“. Žinoma, galite nenuleisti rankų ir vis tiek ką nors daryti, tarkim, mėginti jį įminti, tačiau kažin ar jūsų pastangos pasiteisins, juk Vilnius – ne kokia mįslė, o didžiausias egzistencinis priešas, siekiąs iščiulpti jūsų gyvastį. Nenuvertinkite jo!

      Antra, visuomet išlikite budrūs ir neužmirškite, kad Vilnius jus gali užklupti iš bet kurios pusės ir bet kokiomis aplinkybėmis, ypač tada, kai nejaučiate grėsmės arba neturite jėgų priešintis. Jūsų situaciją komplikuoja ir tai, kad Vilnius neturi vieno aiškaus veido ar pavidalo, todėl, kaip jau minėjau, veikiausiai nė nesuprasite, kad esate puolamas ir ar užpuolikas – tikrai jis pats. Galbūt jus ryja jūsų stresas arba jukus naminis pitonas, ir jūs tik be reikalo verčiate kaltę Vilniui? Taip irgi gali būti. Vis dėlto tikimybės, kad jūsų skriaudikas – būtent Vilnius, niekada galutinai neatmeskite ir kritiškai vertinkite tai, kas su jumis vyksta. Į bokalą įropojo vapsva? Matyt, tai Vilnius nori išsiaiškinti, koks miklus esate ir ar išdrįsite išgraibyti ją riebaluotu šaukštu, kuriuo neseniai valgėte žirnius su spirgais. Vakare turėjo atvėsti ir... atvėso, o jūs kaip tyčia turite šiltą megztuką? Įsitikinkite, ar tai – ne triukas, skirtas sukurti jums, atleiskite, paiką iliuziją, kad viskas klojasi taip, kaip jūs sumanėte, ir neva jūs esate padėties valdovas.

      Net jei susidūrėte su Londonu, Stambulu ar, pavyzdžiui, atvykote į Sodomą ir Gomorą, visuomet įsitikinkite, ar tai nėra šiais miestais apsimetęs Vilnius. Gal kartais jį, slapčia įsmukusį į kuprinę, atsivežėte su savimi? Tokiu atveju, matyt, liktų tikėtis, kad jis turi savų, su jumis nesusijusių kėslų ir niekaip jums nepakenks (žinoma, jei nepradėsite garsiai klykauti, atseit, ką jūsų dailioje kuprinėje veikia kažkoks Vilnius).

      Apskritai turėtumėte priprasti prie minties, kad grėsmė – visur ir visada. Jeigu niekur aplink Vilniaus nematote, nereiškia, kad jis jūsų netyko. Galbūt jis patyliukais sėlina iš paskos arba apsimetęs šiukšle suka jums jausmingą piruetą? O gal ištuštėjus kavinei pastebėjote, kad ant stalo daugiau tuščių bokalų, nei būta sugėrovų? Nors tai nėra šimtaprocentinis įrodymas, visai gali būti, kad šalia jūsų sėdėjo ir jus tiriamai apžiūrinėjo būtent Vilnius. O jūs kaip visuomet jo nematėte.

      Todėl nenuilsdami tyrinėkite ir analizuokite aplinką. Kartais miestai, kaip chameleonai keisdami spalvas ar kvapus, prisigretina ir apmauna, padvelkdami mad­lenos pyragaičiu arba, pavyzdžiui, ima glaustytis apie kojas kaip sušalę kačiukai. Visai tikėtina, kad pajutęs aukos (t. y. jūsų) silpnumą Vilnius mikliai išsproginės priešais jus romantiškais saulėlydžiais, kuriuose tarsitės atpažįstą save būtyje, neturinčioje laiko, – tai senas miestų triukas, kuriuo anie palaužia aukų valią priešintis, ir šios kaip Ophiocordyceps unilateralis sporomis užkrėstos skruzdės pas savo skriaudikus ateina pačios.

      Kiek man žinoma, Vilnius mėgsta apsimesti spektakliais, knygomis, filmais arba, pavyzdžiui, kažkur labai toli nuo namų esančiais objektais, kuriuos įsivaizduojate matantys pirmą sykį. Juos priimate atvirai, nesisaugodami, o Vilniui, besitaikančiam, kaip jus iščiulpti arba praryti, to ir tereikia. Negana to, jis vilioja balsais, atspindžiais, šešėliais, tikru ir įsivaizduotu siausmu, begarsiu žvangesiu, kuris kyla ant grindinio žyrant vientisumo neišlaikiusiems lūkesčiams. Todėl kassyk apsižiūrėkite, ar vis dar esate gyvas. Galbūt jums nepastebint Vilnius jus jau iščiulpė (tokiu atveju, ko gi jums saugotis?) arba patys to nenuvokdami šiuo metu darote viską, kad papultumėte jam į nagus? Atsakyti į šį klausimą svarbu, nes daugelis Vilniaus aukų klaidingai įsivaizduoja, kad jos – ne aukos ir niekuomet jomis netaps, o jas su Vilniumi siejąs ryšys – simbiotinis arba romantinis. Tai kvailystė: nesate Vilniui kas nors daugiau nei energijos šaltinis, maždaug kaip proteino batonėlis ar elektrolitai sportininkui.

      Ypač atidžiai stebėkite savo atmintį. Dažnai Vilnius randa kelią į jūsų širdį būtent per ją, tad stenkitės ją kontroliuoti, o esant reikalui – slopinti. Jei tik galite, nieko neprisiminkite. Apribokite regą, klausą, uoslę ir lytėjimą. Tapkite neįveikiamas jausmų. Nepatirkite sentimentų ir gailesčio, nepastebėkite – o visų geriausia, ir nesupraskite – metaforų. Jūsų pastangos, nors ir nepadės išvengti tragiškos lemties, pasivysiančios jus, kad ir kur būtumėte, bent jau atitolins pabaigos akimirką. Betgi ir tai bus veiksminga tik tais atvejais, jei Vilnius pats neskubės jūsų iščiulpti arba praryti ir žais su jumis lėtą, kažkuo šokį primenantį katės ir pelės žaidimą. O taip būna anaiptol ne visada.

      Yra pasitaikę, kad žmonės susidurdavo su Vilniumi akis į akį tamsiame skersgatvyje. Jei taip nutiks, jūsų galimybės labai ribotos – pasistenkite bent jau nepanikuoti. Įmanoma, kad jūsų keliai susikirto atsitiktinai, t. y. Vilnius šįsyk galbūt ieško ne jūsų arba jį tedomina jūsų piniginės turinys ir mobilusis telefonas, kuriuos, jei tik anas pareikalaus, iškart atiduokite. Nejaugi rizikuosite gyvybe dėl niekingų žemiškųjų vertybių? Kad ir kaip būtų, nieku gyvu neapsimetinėkite drąsuoliu. Verčiau parodykite, kad gebate tvardytis, ir akylai jį stebėkite. Yra tikimybė, kad siekdamas sumažinti jūsų budrumą Vilnius pats vaizduos jūsų nė nepastebįs ir praeis pro šalį, o užkabins jus vėliau, tarkim, jums nusprendus nusišlapinti tarpuvartėje. („Atleiskite, – tuomet sakys, tarytum būtų atsitiktinis praeivis, pačią delikačiausią akimirką užsimanęs su jumis pasilabinti, – apsipažinau.“ Ir skubriu žingsniu, kad niekaip neįtartumėte jį tesant priedanga, pasitrauks kažką burblendamas po nosimi.)

      Vis dėlto didesnė tikimybė, kad Vilnius prisėlins prie jūsų apsimetęs, tarkim, atsitiktiniu rudens šviesos blyksniu tarp medžių kamienų arba ilgesingai skimbtelės kaip bokalas kokioje nors aludėje. Galbūt netgi išvysite jo sudėtinę, iš kasdienybės atplaišų, iliuzijų ir baimės sulydytą akį, primenančią dailų peizažą. Tai ženklas, kad Vilniui jūs įdomus ir jis jus tiria, ieškodamas labiausiai pažeidžiamos vietos. Padidinkite savo budrumo laipsnį, tačiau vėlgi nepanikuokite! Ši keista būklė, kai esate, galima sakyt, miesto naguose, bet dar galutinai neatsidūrėte jo skrandyje, kaip ir malonus apsvaigimas nuo alkoholio gali tęstis be galo ilgai.

      Tačiau neužsiliūliuokite! Išėjęs į gatvę įsitikinkite, kad priešais save matote medį, o ne medį tik iš pažiūros primenančią bei pasikartojančiais atspindžiais tolybėn nutįstančią galimybių ir lūkesčių aibę, kuri, kad jus pasmeigtų, netinkamiausiu metu atsikiša savo aštriuoju galu. Ar taksi, kurį išsikvietėte, veža namo, ir ar išties veža? Galbūt jūs ir daugybė tokių kaip jūs, nors ir nenorite to pripažinti, tiesiog plūstate miesto arterijomis, o tai reiškia, kad jūs – nebe jūs, o tik, pavyzdžiui, mineralas, sustiprinsiantis Vilniaus kaulus, jei jau tarsime jį tokius turint?

      Kad ir kaip būtų, patyrę, kad įkliuvote, nesipriešinkite, nes kovodami veikiausiai prarasite daugiau nei pasidavę. Pagaliau juk Vilniaus kūne cirkuliavote ir iki jam jus praryjant, taigi „savimi“ iš esmės niekad ir nebuvote. Ir tame (nors jums, įpratusiems save laikyti šiuo tuo, taip galbūt ir neatrodys, – bent iš pradžių) nėra nieko atgrasaus ar fatališko. Būti suvirškintam Vilniaus, išsisklaidyti jo arterijose – gana gera, komfortiška gyvenimo pabaiga, panaši į jo tęsinį. Kaip jaunystėje rašė lietuvių poetas Tomas S. Butkus, „išliksite spalvų atspalviuose, yrančiose betono plokštėse“. Susitaikykite su tuo!

      Trumpai tariant, būti atidžiam, įtariam, gebėti tvardytis – tai viskas, ko jums reikia, kad pralaimėtumėte savo „partiją“, – nors iš tikrųjų jūs nežaidžiate, „žaidžia“ jumis, – oriai ir nesijaustumėte lemiamu metu išskydęs ar apmulkintas. (Įsikalkite į galvą: Vilnius niekada nieko nemulkina, tai jūs save nuolat kvailinate savo lūkesčiais.) Juo labiau kad kartais, labai retai, įmanomas ir visai kitoks scenarijus. Tarkim, jūs įkaušęs sunkiai atsirakinate namų duris ir be jokių išankstinių kėslų svirtelėdamas užtvėręs praėjimą užspeičiate jus atsekusį Vilnių į kampą. Neplanavote, o ir nežinojote jį ten esant, bet štai ėmė ir pavyko. Net neįsivaizduojate, kaip jums pasisekė! Dabar jūs – stipresnioji pusė, ir kol Vilnius nesugalvos, kaip vėl jus prispausti arba apsukti jums galvą, privalote tuo pasinaudoti. Ženkite žingsnį link jo. Gali būti, kad jis išblykš kaip prieš pat aušrą ir prisispaus prie sienos, tarsi bandytų įsitrinti į senus, bene dar sovietmetį menančius tapetus (įsigykite pagaliau naujų – gėda!). Arba, nesugalvojęs, ko griebtis, pradės desperatiškai mainyti pavidalus bandydamas apsimesti, kuo nesąs, ir jums apraibs akyse, o kambarys, grindims slystant iš po kojų, ims griuvinėti į kairę arba dešinę.

      Laikykitės ir į ką nors pasiremkite, kad nepargriūtumėte! Tai jūsų didysis šansas, mat šiomis delikačiomis aplinkybėmis, į kurias miestai papuola itin retai, jis gali jums suteikti vertingos informacijos. Tačiau valdykite savo nekantrą ir nekiškite prie jo nagų įsivaizduodami, kad tai paskatins jį prabilti. Tokiu atveju viską tik sugadinsite. Pavyzdžiui, Vilnius gali pradėti skalyti kaip kaimynų šuva ir pažadinti namiškius. Arba, jei panaudosite jėgą, jis išsprūs iš rankų ir dunkstelėjęs į grindis išsibarstys, o jūs suprasite, kad tai, ką ruošėtės sulaikyti (arba, neduok Dieve, pakeisti – šito miestai užvis labiausiai negali pakęsti), buvo visai ne Vilnius, bet kičinis iš gintarėlių sudėliotas Senamiesčio vaizdelis, šioje vietoje kabojęs visą jūsų gyvenimą. Tokiu atveju nieko nesužinosite ir tik gausite patvirtinimą, kad jūs – netašytas mulkis, nepasinaudojęs likimo siųstomis galimybėmis. Ar tikrai to norite?

      Užuot kibę Vilniui, kad ir į ką tuo metu jis būtų atvirtęs, į atlapus, verčiau įsitikinkite, kad jis nekanda, neduria, nedilgina, nėra nuodingas, kad tai, pavyzdžiui, ne Palanga, kurioje neseniai atostogavote ir kuri teoriškai taip pat galėjo sumanyti jus pasekti. Užuoskite jį, netgi, įtardami klastą, pilna krūtine juo pakvėpuokite; žinoma, Vilnius – ne jūra, veikiau jau drumzlina bala, iš kurios iškilo, pavyzdžiui, šuns lavonas, bet, kita vertus, kas jūs toks, kad leistumėt sau spręsti, kas drumzlina bala, o kas – jūra?

      Užstojęs laukujes duris atsargiai nusiveskite jį į virtuvę ir pasodinkite prie stalo, apdengto sutrūkinėjusia klijuote ir aplipusio užvakarykščių pietų artefaktais. Truputį gėda šitaip priimti tokį svarbų svečią, tiesa? Na, bet dabar jau nieko nepakeisite. Išvirkite jam ir sau po pusryčių kiaušinį, užkaiskite arbatos. Tada patogiai įsitaisykite priešais ir stebėkite, kaip vangiai, tačiau be paliovos kruta jo dantys, kaip jis rutiniškai papūsdamas srebia gėrimą, ir kalkitės į galvą: kada nors, galbūt net kitą dieną, Vilnius taip pat romiai ir abejingai, tarytum nepastebėdamas už lango ūmėjančios aušros, kramsnos arba siurbs jus. Tai daugmaž ir viskas, ką jums galima, o ir verta žinoti apie Vilnių, pasaulį ir save. Todėl pernelyg nesikrimskite, be reikalo nesinervinkite ir, žinoma, nebandykite sulaikyti Vilniaus, kai šis atsistojęs tars rūgštų „ačiū“ ir išgaruos pro orlaidę, virsdamas gaudesiu, mažyčiais sprogtelėjimais pasklindančiu viršum įsisiautėjančio rudens. Milijonai žmonių pražuvo anksčiau laiko per tai, kad bandė laikyti, kas nesulaikoma. Todėl, užuot kėsinęsis į Vilnių, verčiau suimkite į kumštį save – nebestoviniuokite naktį tamsiame prieškambaryje, neuodinėkite vilties kvapų nuotrupose, suaukite pagaliau.

      Na, o tuomet kaip tik bus atėjęs laikas miegoti, jūs privalote pailsėti ir atsigauti – Vilnius mėgsta šviežieną, šitai irgi visad pravartu turėti galvoje!

 

Šis tekstas sukurtas projektui „ULISAS Europos Odisėja“ (ulysseseurope.eu), kuris vyko 2022–2024 m. ir buvo skirtas 100-osioms Jameso Joyce’o romano publikavimo metinėms. Projekte dalyvavo kultūros organizacijos iš 18 Europos šalių, o Lietuvoje jį kuravo Vilniaus muziejus (vilniausmuziejus.lt). Projektą  finansavo ES programa „Creative Europe“, Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos kultūros institutas.