2025 m. gegužės 22 d.

Jų daug, labai daug, jie susibūrę į šimtus centrų ir susiskirstę į įvairias sroves. „Tačiau tai ne mada. Ir ne prozelitizmas“, – taip jie sakė prieš savo šventę, kurioje dalyvavo nemažai žvaigždžių.

Nespėji išeiti iš metro ir jau pamatai tris skustagalvius vyšninės ir gintarinės spalvų drabužiais – kasajomis. Jie yra vienuoliai, svečiuojasi „Ghe Pel Ling“ centre, gražioje viloje, stovinčioje gatvelėje, į kurią atsiremia Moncos alėja, pačiame Milano pakraštyje. Kai Bažnyčia išrenka popiežių misionierių, jie netampa prozelitais, nes tokia tradicinio budizmo taisyklė. „Ateinančiųjų skaičius labai išaugo, ypač jaunimo, – sako pirmininkė Gemma Randelli, kai prisėdame per porą metrų nuo didelės Dalai Lamos nuotraukos svetainėje, kuri skirta ir meditacijai, maldai, susitikimams, studijoms. – Manau, priežastis dvejopa: pirmiausia budizmas atsako į klausimus, kurių nelabai kas nori girdėti, be to, jis yra suderinamas su šiuolaikinio pasaulio mokslais, nuo fizikos iki psichologijos.“

 

 Basile Morin, „Wikipedia Commons“ nuotr.

 

Tai vienas iš daugelio galimų paaiškinimų – kaip ir daugybė tradicijų šioje religijoje, kurią, „Censis“ (Socialinių investicijų studijų centro) duomenimis, Italijoje išpažįsta 242 tūkstančiai žmonių, beveik visi italai, susibūrę į centrus, kurių daugiau šalies viduryje ir šiaurėje nei pietuose. Italijos budistų sąjunga („Ubi“) apima 68 centrus, budistų institutas „Soka Gakkai“ – jo istorija šiek tiek kitokia – jų turi 18, instituto centruose susibūrę beveik trečdalis tikinčiųjų. Abi šios organizacijos valstybės pripažintos religiniais subjektais. Gal nederėtų kalbėti apie konkurenciją, tačiau tradiciniai budistai ir Ničireno sekėjai eina skirtingais keliais, tarpusavyje jie mažai bendrauja, nebent per tarpreliginius susitikimus, kai susėda prie CEI (Italijos vyskupų konferencijos) stalo.

Bet šiandien budistų sąjungoje „Ubi“ bus įvykis: pirmoji iš trijų Vesako – Budos atminimo šventės – dienų. Atviresnę šventę būtų sunku įsivaizduoti: į Milaną atvyksta rašytojas Alessandro Baricco, komikas Alessandro Bergonzoni, teologas Vito Mancuso, nors jie ir nėra budistai; vėliau budistų renginiai susipins su festivalio „Piano City“ renginiais, o sekmadienį vakare visi susirinks į kino teatrą susitikti su aktoriumi Richardu Gere’u, kuris drauge su Dalai Lamos seserimi Jetsun Pema yra šios šventės garbės svečias.

Žvaigždžių pasirodymas – tai ne grynasis budizmas, bet „interesų laukas“, kuris plečiasi, ieško ir randa sąlyčio taškų, sąsajų, noro kalbėtis naudodamasis bendrais prasmės paieškos ženklais. Taip parašyta ir reklamoje: „Mums simpatiški ir mūsų simpatikai“. Joje „Ubi“ prašo palaikančiųjų skirti jai 0,8 procentus pajamų mokesčio ir siekia pritraukti ne tik griežtai praktikuojančius narius. Toks ir yra pagrindinis bruožas tikėjimo, kurį galima interpretuoti ir kaip gyvenimo filosofiją, nedogminę religiją ar mąstyseną, kuri neturi ją sukūrusios dievybės, konkuruojančios su kitomis dievybėmis, be to, yra neįtikėtinai lanksti,  nors kitos religijos griežtai žiūri į homoseksualumą, lytinę moralę ir taip toliau. Bet tai daugiau nei „mada“; budizmas, regis, natūraliau nei kitos religijos prisitaiko prie laiko dvasios, tapdamas atsakymu technologinio pagreičio automatizmams ir beveik alternatyva nykstančioms dvidešimto amžiaus institucijoms.

2022 m. atliktas „Ubi“ vienijamų centrų tyrimas skelbia, kad jų nariai yra pažangiai mąstantys žmonės, tad peršasi mintis, jog vienas iš pagrindinių budizmo principų – negali būti laimingas, jei ir kiti nėra laimingi – yra lyg iš Giorgio Gabero eilėraščio „Kažkas buvo komunistas“ („Qualcuno era comunista“). Nežinau, tokia mano prielaida.

Jokio new age

„Stereotipai yra didelis priešas, – sako „Ubi“ prezidentas Filippo Scianna. – Pagrindinis iš jų – sieti budizmą su new age praktikomis, improvizuotais rytietiškais kultais, guruizmo formomis ir panašiai. Absoliučiai teisinga suvokti mus kaip laisvės religiją, bet visiškai neteisinga manyti, kad būti budistu reiškia daryti, kas tau patinka, ar tikėti, kuo tau patinka. Priešingai, budizmas turi daug nurodymų, instrumentų, praktikų, atliekamų pagal tikslias taisykles.“

Lygiai taip pat klaidingas įsivaizdavimas apie budizmą praktikuojantį asketą, kuris medituoja užsidaręs savo kambarėlyje: „Tokį įvaizdį paneigia socialinės paramos ir bendradarbiavimo pastangos, ypač globos ir ekologijos srityse, apskritai visa studijų centro veikla, susijusi su šiais sudėtingais laikais. Taip veikė ir senieji Tibeto vienuolynai – jie buvo studijų, globos, patarimų centrai, o ne nuo pasaulio atsiribojusių mistikų atsiskyrėliško gyvenimo vietos.“

Neįmanoma suminėti visų pakraipų, tradicijų, srovių, kurios mus atvedė čia nuo pirmojo istorinio Budos Sidhartos Gautamos laikų. Tačiau apie spartų vyšninės ir gintarinės spalvų protrūkį labiau byloja jo paklausa, o ne pasiūla: „Budizmas plinta, nes auga dvasingumo poreikis, išbandantis mus kaip žmones tokio civilizacijos modelio akivaizdoje, kur nauda, materializmas ir susvetimėjimas tampa norma.“  

Šiuo klausimu budistas rašytojas Paolo Cognetti nevynioja žodžių į vatą ir „Ubi“ internetinėje svetainėje „Gate“ rašo apie „smurtingą epochą, kurioje jauti augantį žmonių pyktį“. Romano „Aštuoni kalnai“ autoriui, pastaruoju metu turėjusiam rūpesčių dėl savo vidinio nerimo, budizmas yra lyg tikroji anarchija: „Gali jį taikyti kasdien, nesiviešindamas, kasdieniame gyvenime.“

Taip elgiasi reperis Massimo Pericolo (Didžiausias Pavojus – tokiu pseudonimu prisistato Alessandro Vanetti), kuris nušvito kelyje į Šaolino vienuolyną Kinijoje, o šiandien medituoja ir uoliai skaito budistų tekstus, nors ir nevadina savęs budistu siaurąja prasme. F. Scianna paaiškina: „Buvo toks mokytojas Christianas Morsi, teigęs, kad pirmoji smurto forma yra pačiam save įvardyti.“

Vis dėlto praktikuojantys budistai mielai įvardija savo mokytoją. Kiekvienas centras, norėdamas tapti „Ubi“ nariu, privalo tokį turėti, ir čia slypi antra pastarųjų metų sėkmės paslaptis. „Autoritetų krizė stumia žmones ieškoti gairių, pavyzdžių. Žmogaus prigimtinė kultūra nėra svarbi. Jei katalikas ar musulmonas gali pasimokyti iš mokytojo budisto, nėra priežasčių to nedaryti. Be abejo, budizmas nėra sukūręs ir užpatentavęs laimės receptų, jis yra kelias, atliepiantis mūsų, kaip jaučiančių būtybių, visuotinai rūpimas kančias.“ Visi esame broliai, įskaitant ir gyvūnus.

Kulto objektai

„Soka Gakkai“ išpažįstama budizmo srovė su šimtu tūkstančių narių – garsiausias tarp jų yra futbolininkas Roberto Baggio – atėjo iš Japonijos, ji veikia per institutą tokiu pačiu pavadinimu ir eina lygiagrečiai su kitomis sąsajomis, naujesnėmis tradicijomis ir didesniu  „pasaulietiškumu“, palyginti su tradiciniu budizmu. Tiesa, prezidentas Alberto Aprea ironiškai atmeta tokią šios budizmo srovės interpretaciją: „Ne, mes nesame tie, kurie kartoja nam mioho renge kio, kad miesto centre rastų vietą automobiliui pasistatyti, priešingai, mūsų veikloje yra daug vidinio darbo siekiant asmeninių pokyčių, to, ką vadiname žmogiškąja revoliucija.“

Skirtingai nuo kitų budistų, „Soka“ nariai turi kulto objektą Gohonzoną ir kitokį požiūrį į tikėjimo sklaidą. Tradiciniai budistai draudžia prozelitizmą, „Soka Gakkai“ – ne. „Bet nevadinčiau to prozelitizmu, – sako A. Aprea, – man labiau patinka žodis dalinimasis. Jei tikėjimo praktika yra naudinga, tuomet teisinga ja dalintis, kad ir kiti turėtų progą tai patirti.“

Verčiau nesigilinti į doktrinos klausimus, šiaip ar taip, visada grįžtama prie to paties: pasirenkantieji budizmą siekia egzistencinės gerovės, kurios ieško žiūrėdami į mokytoją, vadovą, bet visų pirma savyje. „Kai tapau budistu, svajojau išmokti verkti iš džiaugsmo vien dėl to, kad gyvenu“, – priduria A. Aprea.

„Tiesa, budizmas plinta, bet nereikia užmiršti proporcijų, – patikslina Massimo Introvigne, „Cesnur“ (Naujųjų religijų centro) direktorius. – Italijoje religinės mažumos sudaro 4,3 proc., iš jų budistų yra vos 0,4 proc. Bet kuriuo atveju, jei labai supaprastintume, žmones traukia mintis, kad krikščionybėje atlygis pažadėtas kitapus, o budizmas atsako į klausimus dar šiame gyvenime.“

M. Introvigne nemato eksponentinio budizmo augimo: „Yra tokia tendencija, bet ji stabilizuosis. Italų, norinčių tapti nekrikščioniškos religijos atstovais, visada bus mažuma.“ Tačiau toji mažuma labiau už kitas moka skelbti apie save, įsilieti, įsipinti. Ir atrodyti gerokai daugiau nei mažuma.

 

Vertė Inga Tuliševskaitė