Antakalnio g. „Caffeine“. Fone rangosi nuobodus fankas, vis sušnypščia kavos aparatas ir, žinoma, užsakymai: šalta moka su avižų pienu, mačia su kokosų pienu, šilta latė be kofeino, bet su aviečių sirupu. Baroko renesansas ausiai! Lankytojai – vien studentai, nors prie lango sėdi ir pusamžis pudelio šeimininkas su skrybėle, Juano Griso „Vyras kavinėje“. Užsisakau dvigubą espreso kavos, barista nors kiek atsikvėps. Klesteliu į fotelį kampe prie plastikinio fikuso, pasiklausau svetimo pokalbio, nuotrupą cituoju: „Nupirko man bilietą į Barsą, važiuoti ar nevažiuoti?“, o guilty pleasure!, ir pasižymiu: darbinis pavadinimas „Rašytojai ir kavinės“.

Rašytoja Jurga Tumasonytė teigia, kad šiame „Caffeine“ lankosi dažnai. Pasak jos, čia nenutinka daug istorijų, todėl lengva susikaupti ir dirbti. Šiandien Jurgos nėra. Bet kitame kavinės kampe pasigirsta šaižus ir keistai motyvuojantis klaviatūros tarškėjimas. Kofeinas pradėjo savo juodus darbelius. Pradedu barškinti ir aš, tebūnie varžybos.

Rašymas – ne tik vienišas užsiėmimas. Dar ir neurotiškas. Reikia specifinės tylos arba specifinės muzikos, arba specifinio triukšmo, reikia itin specifinio lango su medžiais arba sienos, reikia specifinės kėdės, reikia, kad skrandis būtų nei tuščias, nei pilnas, geriausia, kai kas nors pamaitina, reikia kavos, bet ne per daug – viršijus tam tikrą kiekį, mintys atšimpa. Kitaip tariant, reikia, kad kūnas pasimirštų, – čia reikalingos tik sultingos smegenys, jų potencija. Ir visa tai – ledkalnio viršūnė. Dar reikia daug laiko, begalės laiko.

Jau vėluoju. Poetė ir vertėja Ieva Toleikytė, beje, taip pat sako „tokiems dalykams“, t. y. rašymui kavinėse, neturinti laiko. Išeidama dar išgirstu svetimo pokalbio pabaigą: „Aš suprantu, kad negerai darau, bet man jis patinka.“ Tą patį dabar galėčiau pasakyti apie dvigubą espresą. Dreba širdis, o labiausiai – rankos.

 

Kavinės „Literatų svetainė“ kėdės brėžinys (aut. Liucija Zaveckienė). Architektūros muziejaus dokumentų kolekcija

 

Poetui Tomui Petruliui irgi patinka pasiklausyti visokių pokalbių nuotrupų, patinka  šioks toks šurmuliukas. Nuogirdų tiesiogiai gal ir neperkelia į tekstus, bet pokalbių nuotaika ar emocija vienaip ar kitaip pakreipia mintį. Poetas mėgsta paprastus tinklinius kavos barus, migruoja. Šis paprastumo pomėgis kažkaip įdomiai dera su, mano akimis, ekscentriška tamsa, gaubiančia jo tekstus. Kur lankosi visokie rašytojai, T. Petrulis neina – būtų sunku susikaupti. Jam patinka būti nematomam, tarp nepažįstamų žmonių. O taip... Vadinasi, rašytojų pamėgtame knygyne-kavinėje „Mint Vinetu“ greičiausiai jo nesutiksiu. Tačiau poetas ir vertėjas Marius Burokas čia kartais ką nors verčia arba redaguoja, ne sykį teko užtikti ir poetą, vertėją Rimą Užgirį, taip pat – mintyse kažką rezgantį rašytoją ir vertėją Vidą Morkūną.

Šiandien čia žinomų rašytojų nė kvapo. Tik senų knygų kvapas. Prisidengusi kompiuteriu dairausi, nužiūrinėju įeinančiųjų aprangos detales. Beretė, ūsai, paltas. Juokauju! Visi skirtingi, visi lygūs. Galiausiai žvilgsnis užkliūva už reklamuojamos naujosios Monikos Baltrušaitytės knygos „10-01“. Galbūt dalis jos gimė kokioje nors kavinėje? Parašau jai žinutę ir beveik iškart gaunu atsakymą: „Niekada nesu rašiusi kavinėje.“ Rašytojas Narius Kairys taip pat sako kavinėje rašęs vos kartą ir išspaudęs tekstą „Yousseffo kilimas“, beje, kadaise publikuotą „Litmenyje“. Jam tekstai rašosi vaikštant. O poetas, vertėjas Tadas Zaronskis išvis nužudo dar net neužgimusį mano straipsnį teigdamas, kad rašyti kavinėje – per intymu, ir išvis – nėra Lietuvoje kavinių kultūros. „Mėgstu terasas, bet daugiausia jose sėdėjau ne Lietuvoje. Terasoje esi su kitais žmonėmis, net ir nekalbėdamas socializuojiesi. Galima skrolinti, skaityti laikraštį arba knygą, darytis kokius užrašus.“

Poetė Aušra Kaziliūnaitė šiuo klausimu nuosaikesnė, tačiau irgi kalba apie užsienio kavines: „Kavinėse turbūt dažniausiai rašau keliaudama. Gal dėl įspūdžių gausos, gal dėl to, kad tuo metu neturiu tikrų namų, į kuriuos galėčiau grįžti ir ten užsidariusi rašyti.“ Kai kurie jos knygos „Jūros nėra“ tekstai gimė skirtingose kavinėse, skirtinguose pasaulio kampeliuose – nuo milžiniškos Amsterdamo centrinės OBA bibliotekos viršutinio aukšto kavinės iki mažos jaukios arbatinės Honkonge. Gal tikrai jūros nėra? Gerai, kad M. Burokas dalį savo poezijos knygos „Švaraus buvimo“ parašė ŠMC kavinės terasoje  – „ten toks abstraktus žmonių triukšmas, labai gerai atjungia nuo visko“.

Ir visgi pjaustančių morkas, vaikštančių, stovinčių po dušu, bibliotekofilų, absoliučios tylos ir darbastalių išpažinėjų bei gamtininkų, kitaip tariant, nerašančiųjų kavinėse, sąrašas žaibiškai pildosi: poetas, vertėjas Antanas A. Jonynas paprastai rašo namie, dažnai naktimis; rašytojai Virginijai Kulvinskaitei reikia bekompromisės vienumos; rašytojas Mykolas Sauka, kiek pamena, būdamas kavinėje yra nebent kažką užsirašęs ant servetėlės; rašytoja Vaiva Grainytė – trumpas ir aiškus „ne“; rašytoja Ieva Marija Sokolovaitė turi romantišką alternatyvą – rašymą traukiniuose; poetė Giedrė Kazlauskaitė retkarčiais nueina į prasčiokiškas kavines, ir, nors visada aptinka ten personažų, beveik niekada jų nepanaudoja; rašytoja Akvilina Cicėnaitė kavinėse yra prirašiusi tik begalę laiškų.

Na, bet yra ir atsivertėlių. Rašytoja Lina Simutytė taip pat iš pradžių simpatizavo Virginios Woolf aprašytai „Savo kambario“ idėjai. Tačiau jai tokia erdvė – labiau emocinis, ne fizinis kambarys. Anksčiau, idealizuodama rašytojiškos vienatvės būtinybę, kiurksodavo namuose. Jei „nesirašydavo“, perstumdavo stalą, pridegiodavo smilkalų, šalia kompiuterio įsirengdavo „altorių“ iš svarbių daiktų, knygų ir panašiai. Deja, tokia technika retai pasiteisindavo. Dažniau tik trukdydavo. Yra bandžiusi rašyti ir tėvų rūsyje... Ilgainiui prisijaukino kavines ir barus, į kuriuos nesusitempsi nei nereikalingų daiktų, nei namuose vis iškylančių buitinių trukdžių. Rašytoja sako, kad Vilniaus centro baruose, kavinėse rašyti, aišku, neįmanoma. Ten būtinai sutiksi pažįstamų. Bet užtenka šiek tiek nutolti nuo centro, ir, pavyzdžiui, Žirmūnų „Caffeine“ arba „Alaus kolonėlėje“ (jei ne penktadienio vakaras) gali rašyti, kiek norisi. „Kartais patinka, kai rašydama esu apsupta žmonių, – tada nesijaučiu tokia nutolusi nuo pasaulio, apie kurį iš esmės ir rašau. Faina nugirsti jų pokalbius, istorijas, ginčus, į juos įsiterpiančius keiksmažodžius. Jei tai pradeda trukdyti, užsidedu ausines arba pakeičiu kavinę. Druskininkuose dažniausiai renkuosi „City Coffee“. Smagiausia čia žiemą: žmonių nedaug, o vitrininiai langai atveria vaizdą į apsnigtas pušis, bažnyčios bokštą, ledu apsitraukusį ežerą. Kai sninga, atrodo, kad viskas primena serialą „Fargo“. Nykoka, bet ta nykuma jauki, sava.“

„Coffee Spells“, „Caffeine“ prie Vilniaus senojo teatro, Sapiegų parko „Taste map“, Vokiečių g. „Hurracán Coffee“, „Strange Love“, „Kiras“ prie „Paviljono“ – išbandau intelektualų ir menininkų pamėgtas vietas, įninku į kavą, apie skonių skirtumus ir paruošimo būdus pradedu diskutuoti su kolega rašytoju Andriumi Jakučiūnu, nieko neparašau.

Vokiečių g., kavinė „Italala“. Čia J. Tumasonytė parašė bent pusę savo romano „Remontas“. Gal ir man ši kavinė padės baigti straipsnį? Visi staliukai užimti, skruzdėlynas, neįmanoma net svetimų pokalbių normaliai pasiklausyti. Išmaukusi kavą persikraustau į savo automobilį ir gaunu poetės Gretos Ambrazaitės atsakymą: „Dažniausiai užsirašinėju arba rašau į telefoną, šitaip rašyti pasitaiko daug kur – troleibuse, einant gatve ar užsukus, pvz., į kavinę. O išėjus į miestą su kompu kavinės yra praktiškas, o ne romantiškas pasirinkimas – už nedidelę kavos puodelio kainą gauni sąlyginai ramią darbo vietą po stogu. Nors dažniau nei kavines renkuosi bibliotekas. Dar prisimenu, kad buvusiam „Café de Paris“ parašiau eilėraštį „Apkasai“ (iš pirmos knygos) vienu prisėdimu, pasisekė, dabar taip beveik nebebūna.“ Cituoju iš „Apkasų“:

 

kaip išvengt mūšio lauko,

kuriame devyni tūkstančiai abstrakcijų rengiasi pulti –

o dabar prieš jas aš viena

Cafe de Paris, kur ramybė,

aplink mane tirštas oras ir trapūs daiktai,

kuriuos greitai pamiršiu

 

„Café de Paris“ minima ir poeto Nojaus Saulyčio tekstuose. Kaip šiandien prisimenu šios vietos tualetus – karštas taškas, juodos ir baltos plytelės iš filmo „Kava ir cigaretės“, patikėčiau, jei ten būtų apsireiškęs ir koks šventasis. Vilniaus žemėlapyje jos nebėra, kaip trapus daiktas dyla iš miesto atminties. Gaila ir „Literatų svetainės“, ir legendinio „Suokalbio“, gentrifikuotosios „Neringos“... Kaip nors kartelį išvengti mūšio lauko ir abstrakcijomis neužmušti tradicijos? Retorinis.

Galiausiai tampa smalsu: kaip kavinėse jaučiasi dramų karalienės – pjesių ir filmų scenarijų autoriai? Birutė Kapustinskaitė sako kavinėse dažniau rašanti pjeses, o filmų scenarijams renkasi tylesnes erdves. „Kavinės savaime talpina daug gyvenimo: žmonės kalba, pasakoja vieni kitiems istorijas. Kartais čia susitinki seniai matytus žmones, kurie pasidalina netikėta istorija, ir ši staiga tampa įkvėpimu ar raktu naujai scenai. Kartais tokią sceną regi prieš savo akis.“ Kavinėse autorė parašė ne vieną kūrinį: „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ gimė Seulo lauko kavinėje, „Sibiro haiku“ adaptacija – „Strange Love“. B. Kapustinskaitė priduria, kad kavinė kartu yra ta vieta, kur susitinka su draugais ir kolegomis aptarti savo rašomų ir išgyvenamų istorijų, vadinasi, „pokalbis – irgi labai didelė ir svarbi rašymo dalis“. Nenuostabu, o gal net įtartina, kad pokalbį kūryboje įdarbina dialogų ir monologų meistrė.        

Lyrinis nukrypimas. Antakalnio „Baras“. Iškart prisistato personažas ir pradeda pasakoti. Pats kaltas, lengvas grobis. „Mano pavardė Rusas. Gimiau Rūdninkų gatvėje, priešais Visų Šventųjų bažnyčią. Nepatikėsite, man buvo vienuolika metų, bažnyčią remontavo, visur pastoliai, užlipdavome į bokštą, ir iš ten aš pirmą kartą gyvenime pamačiau moters krūtis. Iš bažnyčios bokšto. Klasiokas sako: „Žiūrėk.“ Prisimenu, karšta, vasara, langai atidaryti, ir stovi Liudmila, mano kaimynė. Baltos kelnaitės ir krūtys. Prisirpusios kaip antaniniai obuoliai. Nuostabios. O mes – vaikai. Šitas prisiminimas liko visam gyvenimui. Ne krūtys, o baltos kelnaitės, sniego baltumo.“ Viva Italia! Tegyvuoja alkoholis, atrišantis liežuvius! Dovanoju, imkite, darykite, ką norite – poe­ziją, prozą, pjesę, man nereikia!

Namai, specifinis krėslas. Galvoje sukasi neapklaustų rašytojų karuselė, jų daug... Todėl kavinėse visgi siūlau elgtis apdairiai, jeigu nenorite netikėtai pavirsti į tekstą.

P. S. Ir nors rašytojo Marijaus Gailiaus recenzijos turėtų būti pažymėtos „Caffeine“ emblema, o Čiurlionio–Kudirkos g. „Caffeine“ jis net turi savo stalelį, šis tekstas nėra reklama!