„Negaliu jūsų vežti, atrodot kaip PKK (t. y. kurdų partizanai), visur patikros!“ – sušunka vilkiko vairuotojas ir švelniai spustelėjęs akseleratorių nuvažiuoja. Veža benziną. Būtų geras sprogimas, pagalvoju. Saulė jau rausta, tuoj pasislėps už sausų, dulkėtų kalnų ir šis siauras, romantiškas kelias į Dijarbakyrą, vietiniai kalba, taps PKK kovotojų keliu. Iš dangaus kris ne tik žvaigždės. O aš dar noriu pamatyti Iraną, grįžti į Lietuvą, apkabinti mamą ir nugyventi bent 50 metų.

Visai sutemus, įsėdame į lengvąjį automobilį su dviem vyrais. Kodėl jie mūsų nebijo? Gal patys partizanai? „Europa“, – pasakau dėl visa ko. Vienas kaip mat atsisuka ir įsistebeilija, mirksi, blakstienos ilgos, šypsosi. Vėliau trumpam sustojus degalinėje apkabina per pečius ir bando paliesti dešinę mano krūtį. Šiurkštūs pirštai. Net mano partneris sutrinka. Turime rinktis – arba likti tamsoje, iš kurios bet kada gali išnirti PKK ir mus tyčia ar netyčia nužudyti, arba važiuoti su „Europos“ išalkusiais vyrais. Važiuojame. Tas vyras, regis, šiek tiek įsižeidęs tyli, galiausiai vėl atsisuka ir, trindamas vieną smilių į kitą, lyg klausdamas žiūri. Nesuprantu, ar nori sužinoti mano šeiminį statusą, ar tiesiog siūlo čia pat sugulti. Ant bevardžio piršto mūviu plastmasinį žiedą – kad viešbučių ir nakvynės namų darbuotojai mums leistų išsinuomoti dvivietį kambarį. Parodau, bet čia žmonės auksą pažįsta geriau nei mes. Jis nusijuokia, kumšteli savo draugui ir paprašo sustabdyti automobilį.

 

 

Mus išmeta prie įvažiavimo į Dijarbakyrą, juosiamą STOP juostos. Taip atrodo, nes ta juosta driekiasi toli ir išnyksta tamsoje. Turkų kareiviai patikrina pasus, sako, sveiki atvykę, prieš porą valandų čia sprogo autobusas. Įšokame į taksi ir lekiame į pirmą pasitaikiusį viešbutį.

Kambarį tenka dalytis su turkų literatūros mokytoju, karštai įsitikinusiu, jog Orhanui Pamukui reikia nukirsti galvą, nes begėdiškai šmeižia turkų tautą dėl armėnų genocido. Mano dienoraštyje pastebėjęs žodį „Kurdistanas“ liepia tučtuojau jį ištrinti. Vis dėlto demonstratyviai nusisuka, kai vienmarškinė rengiuosi gultis į lovą. Nespėjus įmigti į duris pradeda baladotis turkų karininkai. Ieško prostitučių. Patikrinę pasą ir pamatę žiedą, konstatuoja, kad vis tiek esu labai panaši į prostitutę. Turkų mokytojas knarkia it velnias, įsivaizduoju, kaip nukertu jo galvą.

 

 

Kitą rytą jis mus pakviečia pasivaikščioti po Dijarbakyrą. Atsiduriame senamiestyje, prisėdame kavos, žmonės valgo, juokiasi, pravažiuoja tankas, vėliau antras. Prie mūsų prieina miela mergaitė, maždaug septynerių. Pardavinėja kramtomąją gumą. Nusiperkame, jos vardas – Yektanur. Turkų mokytojas užsako limonado ir prie stalo pritraukia dar vieną kėdę. Yektanur, pastebėjusi mūsų fotoaparatą, kuriuo, beje, dar nedrįsome čia pasinaudoti, paprašo, kad ją nufotografuotume, nufilmuotume. Įjungus fotokamerą uždainuoja vieną PKK dainų, garsiai ir drąsiai. „Žydėsim kaip kalnų rožė...“ ar kažin kaip panašiai. Mokytojas visas paraudonuoja, prašo nutraukti filmavimą, tačiau pamatęs liūdnas mergaitės akis atlyžta. „Ji – dar vaikas.“ Kurdistanas – 1, Turkija – 0.

Galiausiai Yektanur įsidrąsina ir paprašo išbandyti fotoaparatą. Geriau nesugalvosi. Mums belieka siauromis senamiesčio gatvelėmis sekti jai iš paskos. Nuotraukas autorei pažadame atspausdinti ir atsiųsti, bet Yektanur neprisimena savo namų adreso.

 

 

Tądien Dijarbakyre nesutikę nė vieno europiečio turisto ar kokio vagabundo, neužsibūname, tą patį vakarą nusiperkame autobuso bilietus. O ir važiavome čia nedaug žinodami, nes žiniasklaidoje, Ankaroje ir Stambule apie tai nekalbama. Ši istorija nutiko prieš 10 metų, Yektanur – jau beveik moteris. Tikiuosi, sveika, kaip jie sako.

Dijarbakyras neoficialiai laikomas Kurdistano sostine. Šiame regione aktyviai veikia įvairios kurdų pasipriešinimo grupuotės, ypač PKK – Kurdistano darbininkų partija. Neramus miestas. 2015 m. netoliese siaučiant karui, turkai, malšindami kurdų kovotojų pasipriešinimą, subombardavo dalį Suro – istorinio Dijarbakyro rajono ir kitus aplinkinius miestelius.

 

 

Šiandien žiūrėdama į Yektanur darytas nuotraukas, nematau nieko, kas bylotų apie kelionės metu tvyrojusią įtampą Dijarbakyre. Galbūt šitaip vaiko akimis atrodo pasaulis, net kai gatvėse tankai?

 

Dijarbakyras

 

 

 

 

7-metės Yektanur nuotraukos iš Dijarbakyro (2012 m.)