„Looking at the Stars“ – 2015 m. Toronte įkurta labdaros organizacija, dovanojanti interaktyvius klasikinės muzikos renginius neįprastoms klausytojų auditorijoms: kaliniams, senjorams, pabėgėliams ir kt. Idėjos autorius, rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus sūnus Dmitrijus Kanovičius pasakoja, kad jaunystėje buvo patekęs į avariją ir baisiai sužalotas. Gydytojai nieko gero nežadėjo, žmona ir draugai apleido, vilties suteikė tik tėvai ir muzika, konkrečiau, Piotro Čaikovskio kūriniai – tai buvo visa keičianti patirtis.

Su Dmitrijumi susitikome prie Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos. Kartu su juo pianistai Darius Mažintas ir Tony Yangas, kuris, beje, yra Harvardo studentas ir į Lietuvą atvyko tik dėl šio koncerto. Kalėjimo darbuotojas vėliau pajuokavo, kad Lietuva šiam jaunuoliui turėtų palikti puikų įspūdį.

Praeiname patikrą, panašią į oro uostų patikras, ir atsiduriame šalyje, kurioje žiūrėti į žvaigždes yra grynuolė metafora. Toliau – potyriai po fortepijono koncerto.

 

Kęstučio Vanago nuotrauka

 

„Stovėdamas prieš juos matau suglumimą, nustebimą, jie netiki manimi. Prieš koncertą daug kam paspaudžiu ranką, kitaip tariant, išmatuoju auditorijos temperatūrą. Gal tik keletas ją išties paspaudžia. Visų kitų rankos – negyvos, šlapios. Labai retas pasižiūri į akis. Mane išties siutina, kad čia gyvena tiek daug sugniuždytų, pasidavusių. Ir tai yra kalėjimų sistemos problema, kalbu apie visą pasaulį. Ji laužo, o ne gydo.

Šiandien prieš koncertą, kai paprašiau, kad salėje būtų tyla, pora kalinių įsižeidė ir išėjo. Neatlaikė provokacijos. Galbūt kitą kartą atlaikys. Labai tikiuosi.

Daug kas sako, kad jei nori kažką pakeisti, reikia pradėti nuo savęs. O aš tikiu, kad galima pakeisti ir kitą. Esu optimistas.“

Dmitrijus Kanovičius

/ / /

„Esu Vladas Beleckas, nuteistas iki gyvos galvos už kunigą Ričardą Mikutavičių. Kadaise pažinojau Balio Dvariono žmoną. Būdamas laisvėje lankydavausi klasikinės muzikos koncertuose filharmonijose, muzikiniame teatre. Tikiu, kad muzika gelbėja sielas. Ir čia gelbėja. Nuramina, mažina agresiją. Šis koncertas mane labai palietė. Juk ir Biblijoje pasakyta: išgelbėta viena siela – išgelbėtas visas pasaulis. Klausydamasis mintimis nukeliavau į vaikystę, prisiminiau savo tėvelius, artimuosius. Stebėjau pianisto Dariaus Mažinto rankas. Matėsi, kaip jis išgyveno kiekvieną natą. Nuostabu.

Žinoma, yra kietaširdžių, kuriems sunkiau atsiverti, kai kurie į koncertą atėjo dėl retos progos susiburti, pasimatyti su bičiuliais, tačiau žinau, kad ši muzika palietė ne tik mane, – va, pavyzdžiui, tas vyrukas su balta kurtke buvo nuteistas iki gyvos galvos, vėliau perteistas, dar 7 metai ir išeis, jau ieškosi žmonos, jis, beje, čia mokėsi groti Chopiną. Pas mus – stipri muzikinė pakraipa. (Šypsosi.)

Vakar manęs vienas paklausė: „Beleckai, kaip tu per 24 metus nesužvėrėjai? Kiti juk praranda sveiką nuovoką. O va su tavimi net ir pajuokauti galima.“ Tai va.“

Nuteistasis

/ / /

„Smagu prasiblaškyti. Pagrindinė šio koncerto žinutė, kaip suprantu, buvo: jeigu užsimanysiu žudyti, reikia pasiklausyti Čaikovskio?“ (Šypsosi.)

Nuteistasis

/ / /

„Klausydamasis muzikos dairiausi aplinkui ir vieną akimirką supratau, kad staiga pasikeitė mūsų vaidmenys – nebebuvo nuteistųjų ir prižiūrėtojų, atsirado pia­nistas ir klausytojai.“

Nuteistasis

/ / /

„Šis koncertas privertė mane pasijusti esant ypatingą.“

Nuteistasis

/ / /

„Klausydamas muzikos užsimerkiau ir pamačiau fėją. Ji mane aplankė. Dar buvau kalnuose.“ (Šypsosi.)

Nuteistasis

/ / /

„Eina nachui. Sugadino visą dieną.“

Nuteistasis

/ / /

„Mane patraukė smalsumas. Smalsu pamatyti, ką gali ir ko negali klasikinė muzika. Matau, kad kai kurie yra mano amžiaus, man 24-eri. Ir jie nuteisti, tarkime, 8 metams. Už ką? Žiūriu į jų rankas ir svarstau, ką jos padarė. Žiūriu į jų galvas ir taip smalsu, ką jos galvoja. Ar tikrai muzika gali pažadinti gėrį?“

Pianistas

/ / /

„Skirtumas tarp koncertų salės ir šios yra tas, kad reikia labai tiksliai pajausti, ko auditorijai reikia, – galbūt esu pasiruošęs sugroti vieną programą, bet jiems reikia kitko, ir tada turėsiu groti kitką.“

Pianistas

/ / /

„Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje yra renginių salė. Primena įprastą valstybinės mokyklos aktų salę: sceną dengia ryškios, raudonos užuolaidos, o virš jos kabo didelės popierinės rožės ir ramunės, kai kuriuos žiedlapius puošia popierinės boružės. Atsisėdu ant kėdės – beje, ant tokių sėdėdavau mokykloje – ir svarstau: kas padarė tas gėles? Logiška būtų manyti, kad nuteistieji. Salėje pradeda rinktis įvairaus amžiaus vyrai, dauguma vilki treningais, o ir iš raumenų matyti, kad reguliariai sportuoja, tik Vladas Beleckas pasipuošęs melsvu švarku. Visi ant kaklo turi pasikabinę po kortelę, panašias nešioja ir konferencijų dalyviai. Kartkartėmis iš prižiūrėtojų racijų pasigirsta pranešimai, situacija akylai kontroliuojama. Vyrai atsisėdę žvalgosi, kažką tariasi, vienas delne gniaužo kamuoliuką. Šalia, tarpe palikęs vieną kėdę laisvą atsisėda maždaug mano amžiaus blondinas. Koncertui įpusėjus prisipažįsta, kad muzika jį migdo. Dar pajuokauja, kad čia negalima miegoti, nes apvogs. Iš kitos pusės sėdintis vyras taip pat knapsi. Vadinasi, muzika ramina. O aš negaliu atitraukti akių nuo priekyje sėdinčio jaunuolio – jis galbūt įvykdė sunkų nusikaltimą, o dabar gamina popierines ramunes ir boružes?

Pianistas, prieš skambindamas Schumanną, sako, kad muzika – tai laisvė ir kelionė, pasiūlo klausytojams užsimerkti, prisiminti vaikystę – aš užsimerkiu ir netikėtai prisimenu, kaip su pusbroliais kaitrią vasaros dieną iš liaunų pagaliukų pasigaminome po durklą ir ėjome į pievas žudyti rupūžių. O po valandos valgėme baltą duoną su „Nutella“ ir močiutė mus vadino angeliukais.“

Klausytoja

Lina Laura Švedaitė domisi žmonėmis ir jų problemomis, ieško nuotykių ir jų randa, skaito, rašo, verčia, redaguoja tekstus.