Tąkart mano vaikystės parke ant žolės daug visko vyko, bet svarbiausia buvo meška. Jos storas kailiniuotas užpakalis ropštėsi mažučiais besisūpuojančiais kubeliais aukštyn, ir viskas aplinkui siūbavo. Man, vaikui, buvo labai gražu, o kartu ir truputį nejauku.

Dresuotojas atidžiai stebėjo mešką, aš stebėjau jį. Fotografo nesimatė.

Tiesą sakant, ir dabar, žiūrėdama į nuotrauką, fotografo nerandu. Ieškau jo kūrybinio stiliaus ar kitų fotografinės išraiškos ypatybių, – dar ir dar kartą apžiūriu juodą mešką, baltą namą, aukštą žolę, senus gluosnius, tačiau aiškiai suvokiu, kad čia nufotografuoti ne jie, o kažkokia nematoma, švelni ironija, paslaptingas žvilgsnis į nugaras, įsitempusi dresuotojo šypsena.

Taip, toje Algirdo Šeškaus fotografijoje iš knygos „Meilės lyrika" gyvena meška, tačiau ir ne ji čia svarbiausia. Kaskart atsivertusi stebiuosi, kaip mažučiame fotografo objektyve, kvadratiniame degtuko dydžio negatyve sutilpo visa mano vaikystė ir visas mano susižavėjimas meška. „O dar tie žmonės fotografijoje, ta jauna šeima – tokia panaši į manąją. Nežinau, ar tie naujutėlaičiai tėčio marškiniai, ar mano mamos jaunatviškas putlumas... O gal tiesiog visos tarybinės šeimos atrodė panašiai, ir jų poreikiai, kasdienybė, šventės buvo labai panašūs?" – mąstau aš.

Anksčiau mešką buvau mačiusi cirke ir per televizorių. Cirkas buvo vienintelė pramoga, aukščiausias pilotažas, jeigu neminėsime indų filmų, kurie man patikdavo kaip ir cirkas. Kai prasidedant cirko vaidinimui pakildavo raudono aksomo užuo­laidos ir užgrodavo varinės triūbos, mano širdis nusirisdavo į kulnus. Daugiau nieko ir nereikėdavo, nes pradžia tokia iškilminga...

Ir staiga cirko meška – ta pati, kuri tąsyk ant raudono kilimo smagino publiką su muzika – dabar tyliai pūškuoja parke, po gluosniais. Meška fotografijoje taip arti, kad galiu ranka ją paliesti. Apžiūrinėju kiekvieną jos kailio plaukelį. Net pirmoj eilėj sėdėdama cirke tiek daug nepamatyčiau.

Tiesa, cirko žvėrių pasirodymai niekada nebuvo patys mėgstamiausi. Didelio susižavėjimo nekėlė liūto demonstruojama jėga, katės meilumas ar šuns paklusnumas. Labiau patiko oro akrobatai ir artistės ant lyno.

Lopšelio-darželio piešiniuose tai netgi buvo mano ateities profesija.

Draugystė su žvėrimis prasidėjo, kai baigėsi indų filmai. O baigėsi jie labai netikėtai... Kartą, gal kokioje šeštoje klasėje, klasės auklėtoja, visiems girdint ir, žinoma, nieko nenutuokdama apie mano aistrą indų filmams, pasakė, kad jie skirti melžėjoms. Taip, taip, melžėjoms. Mane, rodos, ištiko kultūrinis šokas, ilgainiui suaktyvinęs intelekto raidą. Nuo to laiko retkartėm indų filmus stebėjau tik akies krašteliu ir niekam apie tai nepasakojau. Paskui jau ir pasakoti nebebuvo ko.

Gluosniai fotografijoje susvyravo.

Keisti tai medžiai ir keistų asociacijų kelia. Auga jie lyg prie vandens, lyg ten, kur liūdna, kur melancholiškai paslaptinga. Jie labai lankstūs –­­ nors, tiesa, tuo lankstumu aš tiesiog tikiu, niekada nesu patikrinusi. Dabar niekur jų nebematau. Gal jie auga tik vaikystėje?

Iš tiesų toji Šeškaus fotografija veikia mane kaip kokia daugiaprasmė, daugiasluoksnė ir labai tiksli vizualinė sistema – kurią užvedu kaskart atvertusi 201-ąjį knygos puslapį, tarsi mašinos raktelį pasukusi. Tokia raketa, tokia laiko mašina, toks vienas „op" ir aš jau vaikystėje, ir aš jau cirke, ir dar nežinia kur, visai nepriklausomai nuo fotografo sumanymų ir ketinimų, visai nepriklausomai nuo to, ką jis tą rytą valgė, kur ir kokiomis mintimis ėjo ar važiavo, ką fotografavo ir ką nufotografavo. Labai savotiška mašina.

Saugu, kai yra tvarka, kai yra taisyklės, kai yra normos, papročiai ir tradicijos. Tada ir maištauti gali –­ laisvės skrydžiui sparnus kedenti. Dar kartą pažiūriu į tą meškos fotografiją numeris 541 82 201. Saugu į ją žiūrėti.

Greičiausiai ir ją sukūrusiam fotografui buvo saugu. Kitaip juk nebūtų užkodavęs to saugumo, nebūtų man jo perdavęs. O gal jis pats to saugumo niekur neturėjo ir visur jo ieškojo, ir ką saugaus pamatęs, būtinai fotografavo, kad pats pasibūtų, su savim pasiimtų.

Gal todėl jo visos fotografijos be pavadinimų, gal todėl jis nuolat teigia, kad ne vaizdas jo fotografijoje, o ir apskritai meno kūrinyje, svarbiausia.

Smagu jam buvo visus iš šalies stebėti ir pačiam nematomam likti. Daugiau nei plika akimi matosi, kad fotografuodamas tą kažką, jis neužstojo įvykių savimi, ir todėl aš dabar, po 30 metų, šioje nuotraukoje galiu įžiūrėti save ir savo vaikystę.

Groja muzika.