Onos Pajedaitės nuotrauka iš LM archyvo 

 

Kolumbija yra viena tų šalių, kurioje dažnai dingsta žmonės. Kai kada jų palaikai surandami, neretai ištraukiami iš upių ir palaidojami kaip neatpažinti asmenys. Neatpažinti, nes jau neatpažįstami. Būna, dingusiųjų artimieji – įsivaizduokime, kad tai tėvai, – nusprendžia, jog štai čia palaidotas nepažįstamasis galėjo būti jų vaikas, čia yra jo ar jos kapas, ir ima rūpintis juo kaip savo. Simboliškai įsivaikina neatpažintąjį. 

Praėjusiame amžiuje, kai per abu pasaulinius karus žuvo arba dingo be žinios dešimtys milijonų žmonių, daugybei Europos ir kitų žemynų gyventojų teko nešti šią sunkiai pakeliamą nežinios naštą: kur jų artimųjų palaikai, kaip ir kur gedėti, kai nėra palaikų (šimtai tūkstančių žmonių žuvo per bombardavimus) arba kai jie užkasti masinėse kapavietėse, susiviję į mirties ryšulį.

Vienas būdų artikuliuoti išgyventą netektį buvo tokių smurto teritorijų transformavimas į atminimo vietas: pažymint jų ribas, pastatant paminklus, kartais kenotafus. Taip pat būta praktikų nežinant žūties vietų artimojo vardus ir galimus žūties metus įrašyti (pridėti) prie mirusių giminaičių vardų senuose šeimos antkapiuose, taip išlaikant šiuos asmenis šeimos atminties akiratyje.   

Pokariu Lietuvoje (ir kituose kraštuose, kuriuos tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliavo Sovietų Sąjunga) būta papildomos naštos: čia nebūta galimybių net ir kenotafais pagerbti nužudytų, žuvusių tūkstančių partizanų, kurių palaikai būdavo niekinami ir paslapčia užkasami, kur pakliūva, o Holokaustą išgyvenę žydai turėjo leistis į kompromisus – aukos turėjo tapti „tarybiniais piliečiais“ ar „tarybiniais žmonėmis“.

Nenuostabu: kai Lietuva išsikovojo nepriklausomybę, vienas pirmųjų aukų artimųjų (ir čia pat akyse besirandančios visuomenės) simbolinių veiksmų buvo atskleisti, kas nutylėta, pagerbti, kas paniekinta: atkasami ų užkasti paminklai (kaip žmonės!), parsivežami artimųjų palaikai iš Šiaurės ir Sibiro, statomi kryžiai tremties ir kalinimo vietose, atkasami ir palaidojami partizanų palaikai, tvarkomi Holokausto aukų kapai. 

Toks teisingumo atstatymo procesas vyko įvairiose šalyse. Panašiu metu pradėta ieškoti Ispanijos pilietinio karo aukų (respublikonų) palaikų, Argentinos ir Čilės chuntų aukų palaikų ir žymėti teroro vietas, po apart­heido – statyti atminimo ženklus Pietų Afrikoje. Taigi tai, kas buvo paniekinta blogio, turėjo vėl tapti rūpesčio objektu. Panašiai, kaip pradžioje minėtoje Kolumbijoje.

Paminklai gali rastis ne tik po blogio, bet ir blogiui vykstant. Štai pirmasis atminimo ženklas nacizmo aukoms buvo pastatytas 1943 m. Maidaneke. Čia kalėjęs lenkų menininkas Albinas Bonieckis pasiūlė SS administ­racijai stovyklos teritorijoje pastatyti skulptūrą (pretekstas – planuojamas Raudonojo Kryžiaus komisijos vizitas). Taip greta barakų atsirado skulptūrinė kompozicija „Trys paukščiai“, į kurios pamatus kaliniai slapta įmontavo urną su nužudytų ir sudegintų žmonių pelenais. 1942 m. svarstyta statyti paminklą ir Vilniaus gete.

Ir A. Bonieckio paminklas Maidaneke, ir politinių režimo aukų palaikų paieška įvairiose chuntų valdytose šalyse, ir paminklai po Holokausto ar Gulago, galų gale ir Nežinomo kareivio kapo idėja, atsiradusi po Pirmojo pasaulinio karo, liudija, kad trauminius įvykius išgyvenę ar išgyvenantys žmonės trokšta materialų objektų (pavadinkime juos šventais taškais žemėje), prie kurių galėtų ateiti, liestis, žiūrėti, kur būtų tikri ar įsivaizduojami artimojo ar tautiečio palaikai. 

Turkų kilmės amerikiečių psichiatras Vamikas Volkanas paminklus yra įvardinęs kaip psichologinę būtinybę. Jo žodžiais tariant, „paminklų statymas po drastiškų kolektyvinių netekčių užima ypatingą vietą visuomenės gedėjime; tokie veiksmai yra beveik psichologinė būtinybė. Iš akmens ar metalo pagamintos struktūros atlieka grupę jungiančių objektų funkciją. Dėl nesunaikinamumo šie objektai tampa psichologinėmis talpyklomis, kurios saugo ir riboja [valdo] emocijas“. 

Istorikas Janas Assmannas savo ruožtu yra rašęs, kad rituališkas, simbolinis žmogaus elgesys (kultūra) apskritai susikūrė kaip atsakas į mirtį, o toji kultūra apima ir materialus objektus, kurie yra būtini žmogui, kaip juslinei būtybei, ir padeda išgyventi netektį, o psichiatras ir filosofas Thomas Fuchsas gebėjimą gedėti apibūdino kaip žmonijos kultūros pagrindą. Paminklai, jo akimis, – tai priemonė „atriboti gyvenimo sritį nuo mirties srities ir sykiu kaip priemonę simboliškai ją peržengti“. 

Mane visą laiką domino kaip ir kada užgimė toji paminklų kultūra, kada mums jų prireikė? Meskime žvilgsnį į ūkanotą praeitį. Seniausiems petroglifams (uolų raižiniams ir piešiniams) – 14 tūkst. metų. Megalitinių kapų kultūra Europoje buvo paplitusi prieš 6,5–3,5 tūkst. metų. Priminsiu, megalitai – tai akmens blokų statiniai, iš kurių į dabartinius paminklus panašiausi vertikalūs menhyrai. Dėl jų paskirties tebediskutuojama, bet, pagal vieną iš požiūrių, jie žymėjo mirusiųjų tikrų ar mitinių didvyrių vietas. Rytų Baltijos kraštuose seniausi šeimų kapai – pilkapiai – datuojami senuoju bronzos amžiumi (prieš 3600–3100 metų), runų akmenys Skandinavijoje statyti X–XII amžiais.

Tačiau, galima manyti, paminklų kultūra yra daug senesnis fenomenas, išsirutuliojęs vystantis socialiniams ryšiams, empatijai, kalbai, abstrakčiam mąstymui ir vaizduotei (taigi ir simbolių sistemoms). Galbūt tai atsitiko tada, kai Kromanjono žmonės, siejami Orinjako kultūra, gyvenę Europoje prieš 35–20 tūkst. metų užkasė (palaidojo) savo artimąjį, virš jo kapo sukrovė akmenų ar žemių pylimą: kaip apsaugą ir išskyrimą? Galbūt tai darė jau homo erectus, baigęs pasirodymą žemėje prieš 300 tūkst. metų? 

Tai, žinoma, svarstymai. Konkrečių duomenų apie pirmuosius paminklus Vakarų kultūroje ir jų radimosi aplinkybes rastume žydų ir krikščionių Šventraštyje, Pradžios knygoje (joje kalbama apie įvykius, nutikusius prieš 4 tūkst. metų). Paminklai čia žymi ketveriopas vietas: susitikimo su Dievu vietą, priesaikos vietą, ribą ir palaidojimo vietą. Kodėl akmuo? Nes tai tvari medžiaga, Viduržemio jūros regione – gausi, sykiu ir amžinybės simbolis; kiekvienai atrodytų banaliai uolienų nuolaužai – milijardai metų.

Žydų Šventraštyje paminklui apibūdinti vartojamas žodis matzevah. Šio žodžio šaknis yra kilusi iš veiksmažodžio „stovėti“, iš čia ir „stulpas“, o žodis „monumentas“ – iš graikų žodžio mnemosynon ir lotynų moneo, monere, kurie reiškia „priminti“, „patarti“, „įspėti“, „papasakoti“. O lietuviškas „paminėti“ nurodo į „manymą“, „galvojimą“. O kitas – „atminti“ – į atsigrįžimo judesį, tarsi pastangas sugrąžinti mintį atgal, kurių, metams bėgant, reikia vis daugiau. 

Pirmieji kuklių paminklų statytojai po Antrojo pasaulinio karo buvo aukų artimieji ar bendralikimiai. Amsterdamo žydų istorijos muziejaus Edukacijos skyriaus vadovas Ralfas Levie yra pasakęs: „Kartai, kurią vadiname pirmąja, užtenka ir akmens; ji turi savo prisiminimus, ir nėra reikalo daryti kažką daugiau.“ Tai – pridėčiau nuo savęs – rodo ir tam tikrą liudininkų kuklumą bei išmintį suprantant, kad jokia materiali forma, neperteiks patirto siaubo: pramoninio žmonių žudymo arba Holokausto sušaudant.  Tačiau, praėjus bent 20 metų, kai užauga nauja karta, pasak to paties R. Levie, „akmens jau nebeužtenka, jau reikia pasakoti, kodėl tas akmuo čia“. Šie sudėtingesni paminklai („akmenų komentarai“) – jau valstybinių institucijų veiklos sritis. Pirmieji paminklai labai paprasti, o vėlesnieji – jau tam tikros politinės programos arba politiniai objektai, signalizuojantys apie visuomenės arba politinio režimo palaikomas vertybes (Aušvicas, Treblinka, Buchenvaldas, IX fortas).

Tai kompleksiškos struktūros, atliekančios įvairias funkcijas: ir nacionalinių kenotafų kaip Atminimo salė Jad Vašeme (1961) arba Memorialinis komp­leksas armėnų genocido aukoms atminti Cicernakaberdas (1967), ir politines, ir didaktines. Kitaip nei pirmosios kartos statyti paminklai, jie jau bando atsakyti į klausimą „Kodėl [visa tai įvyko]?“ ir naudoja pačias įvairiausias poveikio priemones: nuo specifinės atminties institucijų pastatų ir memorialų architektūros iki kruopščiai apgalvotų ekspozicijų.

Pirmosios kartos paminklai yra kuklūs objektai gedului, o kompleksiškos atminties vietos (pvz., masinių žudynių vietos), pasak itin sistemingai mąstančio vokiečių istoriko Jörno Rüseno, atlieka net 5 funkcijas (dokumentacijos, interpretacijos ir paaiškinimo, politinio ir moralinio kreipimosi, mokymo galimybės ir estetinės reprezentacijos), šios funkcijos, J. Rüseno žodžiais tariant, apima svarbiausias istorijos kultūros dimensijas: pažintinę, politinę-moralinę ir estetinę. 

Šios funkcijos svarbiausiuose Antrojo pasaulinio karo atminties centruose pildomos įspūdingai. Sakyčiau, per pastaruosius 40 metų daugeliui Vakarų šalių pavyko sukurti kompleksiškas šio karo atminimo kultūras ir, atrodo, padaryta kone viskas, kad „tai nepasikartotų“. Tačiau čia pat kyla klausimas (jį užduodu sau dažnai), ar šioji prevencija suveikė, turint galvoje, kad „tai“ pasikartojo ne kartą; ar nėra taip, kad šios atminties vietos buvo (yra) tik siauro veikimo spektro antibiotikas?

Taip pat norėtųsi klausti, ar šiandienos atminties institucijų architektūros ir memorialų rafinuotumas, ekspozicijų išmanumas, nesignalizuoja apie pamažu menkstantį tikėjimą (ir baimę), kad TAI – Aušvicas ir Babyn Jaras – iš tikrųjų buvo, todėl dėmesiui išlaikyti ir reikia vis intensyvesnio dirginimo? Ar nekyla pavojus joms tapti savotiškai malonaus laisvalaikio praleidimo erdvėmis, „pasisiaubinimu“, nepaliekančiu gilesnių pėdsakų kolektyvinėje istorinėje vaizduotėje? 

Klausimas „Ką gali paminklai?..“ – sudėtingas. Akivaizdu, daug gali vadinamieji spontaniškieji memorialai (grassroots memorialisation), kurių atsiranda iškart po kokių nors tragiškų įvykių (teroristinių aktų, gamtos katastrofų). Juos įvykių vietose kuria sukrėstos bendruomenės. Tai ir pagarba aukoms, ir jų artimųjų palaikymas, ir pozicijos deklaravimas, ir pačios bendruomenės rekolekcija. Šie paminklai žmonėms iš tikrųjų svarbūs, nes sukurti jų pačių.

Visų kitų, pavadinkime, nuolatinių memorialų ir rutininių atminties ceremonijų poveikiu (turiu galvoje poveikį visuomenių istorinei vaizduotei, politinių elitų sprendimams, kurie galėtų užkirsti kelią masinėms žudynėms ir genocidui) mes tiesiog tikime. Bet kokiu atveju tai yra titaniška Vakarų pasaulio visuomenių pastanga išlaikyti dėmesį tam, kas įvyko ir vertybinius atskaitos taškus. Svarstyčiau, jei ne ši 80-metė atminties kultūra, galbūt ir Vakarų šalių parama Ukrainai būtų menkesnė? 

Galima žvelgti ir kitaip: turint galvoje Holokausto patirtį, jos primygtinį kreipimąsi bei 80-metę rafinuotą atminties kultūrą ir atsakomybę aukoms, galbūt sprendimai galėjo būti ne tokie kompromisiški ir iki to apskritai nebūtų prieita. 2023 m. sausio 27 d. Aušvico-Birkenau muziejaus direktorius Piotras Cywińskis sakė: „Esame čia su jumis, išgyvenusieji, ir šis mūsų buvimas sunkesnis nei anksčiau. Šiandien mūsų atmintis vėl yra bandoma. Ir tik joje galima rasti raktą į pasirinkimus, kuriuos esame kviečiami daryti.“ 

Vietoj apibendrinimo. Visi paminklai ir elgesys prie jų yra atsakas į mirtį: iš pradžių erdvė išgyvenusiųjų sielvartui, o vėliau – atminties ir atminties bendruomenės kūrimo erdvės bei visuomenės savivokos įrankis (totalitarinėse visuomenėse – indoktrinacijos). Šie materialūs ženklai nuo amžių glūdumos buvo būdas išlaikyti ryšį su mirusiais, nes jei šių ženklų nėra, nelieka atskaitos taškų, mūsų akys ima klaidžioti, vaizdiniai blanksta, vaikai netenka paveldo ir visa tai, kas įvyko, pamažu tampa nerealybe. 

 

Tekstas parengtas pagal kultūros forume „Šiaurės vasara“skaitytą pranešimą.

 

 

Zigmas Vitkus – istorikas, sustojantis prie bene visų atminimo lentelių, kurias tik pamato.