Mantas Balakauskas. Debesų pastoliai. Belgradas be jokio plano

Išleidęs pirmąją knygą ir šiek tiek apšilęs kojas nusprendžiau pasileisti laukais. 2016 m. buvo kupini keistų sprendimų ir noro kurti alternatyvas neturint jokio pagrindo po kojomis. Tikri debesų pastoliai. Pamenu, apėmė neįtikėtinas noras nešti savo kaulus kuo toliau nuo knygos ir nuo visko, kas ten parašyta ir patirta. O praėję buvo vos keli mėnesiai. Nusipirkau lėktuvo bilietą į Belgradą. Netikrinau jokios informacijos: nei kur yra oro uostas, nei kaip nusigausiu iki miesto. Nerezervavau jokio hostelio. Neatlikau jokių namų darbų. Iš esmės nusprendžiau atsidurti kažkur taip, kaip stoviu. Ir, žinoma, atsidūriau.

Belgrade nusileidau vidury nakties. Buvo šilta birželio naktis. Išėjau į lauką ir apsižvalgiau. Pilna taksistų ir autobusų. Užuodę pinigus taksi vairuotojai puolė laužyta anglų kalba siūlyti nuvežti ten, kur reikia. Nusprendžiau apsieiti be jų pagalbos. Kai pagalvoji, reikėjo sėsti ir susimokėti tuos kelis dinarus. Aplink tamsu, tik miestas švietė tolumoje. Aišku, nežinojau nei kur tas Belgradas, nei kiek iki jo reikėtų eiti. Bet nusprendžiau, kad galima jį pasiekti pėsčiomis. Paskui, žinoma, apskaičiavau, kad iki jo buvo apie 10–12 kilometrų. Gal net daugiau, jei miesto pakraštyje vaikštai zigzagais.

 

Ivano Radićiaus nuotrauka
Ivano Radićiaus nuotrauka

 

Priėjus miestą, iš visų pakampių ėmė lįsti krūvos laukinių šunų ir sekti iš paskos. Jei būčiau bent kiek domėjęsis, kur keliauju, būčiau tikrai žinojęs, kad Belgrade tai visiškai normalu ir jų pilnos pakampės. Į Belgrado miegamąjį rajoną įžengiau apsuptas laukinių šunų apie 3 valandą nakties. Keista, bet jaučiausi visiškai saugiai. Beveik kaip namie, o namai tuo metu buvo Krasnucha, kuri šią vietą labai priminė. Pilki ir liūdnai jaukūs pastatai, nešantys visą pasaulio miegą kartu su savimi. Užkandinėje paklausiau, kaip pasiekti centrą. Žinoma, atrodžiau kaip idiotas, bet man maloniai paaiškino, kad dar teks paėjėti. Paėjėjau. Maždaug 5 ryto buvau centre. Didžioji dalis užrašų – kirilica, niekas neaišku. Negana to, ėmė lyti. Kai nusibasčiau iki centro ir susiradau hostelių žemėlapį, ėmiau juos tikrinti vieną po kito. Ir mano nuostabai, kaip ir turi būti, – visi užimti. Nėra vietos. Nėra vietos. Nėra vietos. Galiausiai su vienu žmogumi susiderėjau nakvynę už maždaug 18 eurų. Belgrado kainomis, tai gan didelė suma. Bet tuo metu man neberūpėjo. Buvau leisgyvis.

Kai išėjau į kiemą ir nusprendžiau pasivaikščioti po miestą, supratau, kad čia orientuotis be išmaniojo telefono neįmanoma. Kirtęs porą gatvių, pamiršdavau, kur esu. Dažniausiai sukau ratais. Apsipirkau artimiausioje parduotuvėje ir niekaip negalėjau grįžti atgal. Taip praėjo pirmoji mano diena, o gal greičiau vakaras Belgrade.

Nusitrenkiau į Skadarlijos gatvę, ten, kur anksčiau gyveno serbų rašytojai ir menininkai. Bet jos įkūrėjai buvo romai. Nors šią vietą geriausiai apibūdina Zuko Džumhuro žodžiai: „Mano vardas Skadarlija... arba Skadarskos gatvė, vadink taip, kaip tau patinka. Aš nei bulvaras... nei aveniu... nei greitkelis. Aš paprasta, gili ir lenkta alėja viduryje Belgrado. Ir tai būtų viskas, viskas, ką galima apie mane pasakyti svarbaus, jei ne mano bohemiškoji istorija, mano griūvantys stogai, mano drebančios kėdės..“ Dabar šioje gatvėje iš abiejų pusių – barai ir restoranai. Naktimis nuolat sklinda muzika, visur galima pasivaišinti rakija, be kurios Belgrado suprasti neįmanoma.

 

Michaelo Pollacko nuotrauka
Michaelo Pollacko nuotrauka

 

Apsistojau hostelyje, ant kurio sienos didelėmis raidėmis parašyta „We dont talk about politics“. Praleidau ten dar 3 dienas, pamenu, didžioji dalis pokalbių su hostelio administratoriais buvo apie krepšinį ir grunge muziką. Vienas administratorius anksčiau stumdė aparatūrą per „Screaming Trees“ koncertus. Politika, net ir jauniems serbams labai slidus reikalas, tad jie mieliau renkasi kitas temas, jei tik įmanoma.

Belgradas atrodė kaip vienas didelis „pasidaryk pats“ miestas. Daug aptrupėjusių pastatų, bet visi pagražinti ir pritaikyti išgerti alaus, sudalyvauti vakarėlyje ar šiaip pasiklysti tarp kirilicos raidžių. Nenumaldomas noras kažkaip gyventi, o gal reikėtų vartoti žodį „prasisukti“.

Linksmiausia kelionės dalis vis dėl to buvo išvykimas. Diena pasitaikė beprotiškai karšta. 25–30 laipsnių karščio. Kaip tyčia neveikė nė vienas geriamo vandens fontanėlis. O man reikėjo pasiekti užmiestį. Administratorius pamokė, kad važiuoti galima ir be bilietėlio, nes dėl sumažinto finansavimo kontrolės beveik nebūna. O jei kas, tai kalbėk angliškai ir jie išsigandę pasitrauks. Paklausęs patarimo atsidūriau už miesto ir ėmiau tranzuoti. Iki Kroatijos sienos buvo apie 70 km, niekai. Zagrebas maždaug už 400 km, tai irgi neįspūdingas atstumas.

Pradėjau apie 14 valandą. Niekas nestojo arba paveždavo 10 km. Tris kartus pamėtėjo iki kokio nors mažo miestelio ir tris kartus nusprendžiau, kad reikia tranzuoti toliau. Galiausiai nebebuvo ir parduotuvių, kuriose galėčiau nusipirkti vandens. Troškulys tiesiog žudė. Paskutinius kilometrus iki sienos vos nušliaužiau ir ten mane kaip kokį nusikaltėlį tikrino 4 kartus. Aišku, panašiai ir atrodžiau. Klausinėjo, ar turiu kont­rabandos, bet buvau toks nusivaręs, kad nesupratau, ko manęs klausia. Paleido. Ir vos tik perėjus sieną mano ryžtas stumtis į priekį dingo. Buvo maždaug 22 valanda. Staigiai ėmė vėsti. Nebuvo jokio vandens, aplink nesimatė jokios degalinės. Juoda naktis. Nusprendžiau, kad reikia eiti ir nesustoti, nes be vandens vis tiek negalėsiu užmigti. Po kelių minučių pamačiau važiuojantį vilkiką. Iškėliau savo išdžiūvusį nykštį, jis sustojo. Vairavo turkas, kuris man suprantama kalba nekalbėjo, bet suprato, kad mano situacija bloga. Buvau išgelbėtas neįtikėtinos sėkmės, pagirdytas vandeniu ir galiausiai nuvežtas į Zagrebą.


Mantas Balakauskas gyvena Vilniuje. Gimė prieš 33 metus. Dalį jų praleido Panevėžyje. Jo manymu, tai visai neblogas amžius, kai galima ką nors parašyti.