Jaunojo tapytojo prizas 2016 (spalio 28 d., penktadienis, „Tsekh Gallery“, Vilnius).

„Nenustokit tapyt, nenustokit tapyt...“ Šio kasmetinio įvykio laukiu. Neturiu ko slėpti. Int­riguoja. Juoba kad iš jaunųjų visada gali (ir turi) tikėtis šviežio riksmo, pliūpsnio, atskiedžiančio seną raugą, energijos. Iš ko daugiau? Tiesa, ilgai dvejojau – rašyti apie tai ar nerašyti... Vis dėlto. Apdovanojimų vakare ir parodos atidaryme buvau kartu su 3 draugais. Penkiametis mano bičiulis iškart pasigedo „Garbanoto bosisto“, kuris pernykščiame vyksme padaręs labai stiprų įspūdį ir smagiai įsipaišęs į visą jaunatvišką tapybos šventę... „Nenustokit tapyt, nenustokit tapyt...“ –­ vis ataidėjo iš praėjusių metų. Šiemet šventės nebuvo – gal ir sąmoningai jos vengta – nors tuo abejoju, veikiau prasimušė neorganizuotumas ir atsainumas... Nesu švenčių ir fejerverkų adeptas, bet šiuo atveju, man regis, trūko gaivos. Jaunam žmogui tai svarbu. Įvertinimas, dėmesys – tai palaiko, emocinė paspirtis. Atidaryme grojęs „Chung Kran“ buvo ištremtas į šaltą prirūkytą prieangį... Sunkiai lankstėsi pastarojo pirštai, keliaudami nuo stygos ant stygos. „Nenustokit tapyt, nenustokit tapyt...“ Tapyti niekas nenustojo, bet gal vertėtų? Prisipažinsiu, jog eilinį sykį susierzinau, nors, matyt, bergždžiai... Glumina jaunųjų neturėjimas ką pasakyti, gal net nenorėjimas. Akivaizdus manieringumas, dizainiškas dekoratyvumas, muilinas autizmas. Primygtinis technikos demonstravimas... Kam tada visa tai? „Nu i čto, ...ui v palto“, – kadai yra pasakęs dvigalvis literatūros sanitaras Castoras ir Poluxas. Aišku, galima, o ir reikėtų kalbėti apie laiką, epochą, kartą... Bet tas nuobodulys, kuris verste vertėsi iš porėmių, diktuoja tik vangumą, abuojumą, prisitaikymą prie kažkokių žaidimo taisyklių. Ši tendencija (neturėjimo ką pasakyti) raiškiai matyti ir jauniausiųjų poetų / poečių, prozininkų piruetuose... Yra šis vektorius... Jei ką – galit į mane mesti akmenį. Kažkas negerai šioje karalystėje. „Nenustokit tapyt, nenustokit tapyt...“ Beje, tarp nepatekusiųjų į finalą darbų mačiau vertesnių dėmesio... Bet žaidimas yra žaidimas. Reikia jį žaisti. Tik šis turi akumuliuoti gyvybę. Pati idėja – jaunojo tapytojo prizo – yra gera ir sveikintina, tik noris, kad sveikatos būtų daugiau, o jaunat­viškas kraujo spaudimas taip kaltų per smegenus, kad nesinorėtų abejoti, jog geri vyną, o ne actą.

„Kronos“ kvarteto koncerte („Gaida“). Na, ką. Profesionalu, energinga, šviežia, valiūkiška, gyvybė (tai ne koks susireikšminusių frakuotų angelų rečitalis tarp gražių vazonų ir paauksuotų užuolaidų). Trys bisai. Ką čia daugiau bepasakysi. Ar ne? Trys. Būtų buvęs ir ketvirtas, bet sutikite – tai jau būtų nepadoru. ...Pamenu, kaip prieš 20 metų Kalvarijų turguje pas piratus radau dvigubą „Kronos Quartet“ MP3 kompaktą, kuriame buvo pagrindiniai (jei ne visi) kvarteto įrašai... Ar jaučiat jutūbo, feisbuko adeptai? Jaučiat? Tada maniau radęs aukso pinigą. Ir apskritai jei ne piratai, – teatleidžia man LATGA ir visi kiti autorių teisių šventieji, – kultūra (geri filmai, muzika etc. Originalius diskus galėjo įpirkti tik tie, kurie įpirko) būtų mus pasiekusi žymiai žymiai žymiai vėliau. Muzikanešiai. Filmanešiai...

Ir žinokite – dabar, kai skaitote šias eilutes, mano ausų sraiges ir būgnelius toje pačioje Kongresų salėje jau bus pamaloninęs ir pats Philipas Glassas. Puikus tas pižono gyvenimas.

Tautosakos rinkimo ekspedicijoje. Vilkas su ožiukais praeitą savaitę buvo išvykęs rinkti tautosakos, nes akmenus rinkti nuo laukų geriausia pavasarį – kai jų pakaušius žemės paviršiun išstumia įšalas. Į Trumpų kaimą Kauno rajone prie Navyngirės miško. Pirma ties varteliais į kiemą sutikta ir užkalbinta močiutė tik numojo ranka: „Kur trumpa – ten ir trūkstas“, ir nuėjo šutinti bulvių. Tokia tad navyna... Įrašyti į diktofonus tautosakininkai nespėjo, tad visą kelią iki Vilniaus –­ idant neužmirštų – Vilkas su ožiukais skandavo: „KUR TRUMPA, TEN IR TRŪKSTA... KUR TRUMPA, TEN IR TRŪKSTA...“ Aidėjo arimai bei kloniai.