Markus Roduner: „Jei nesi svarbiose mugėse, iš esmės tavęs nėra“

Leipcigas, kovo mėnuo, lietuvių autorių ir Lietuvos kultūros instituto darbuotojų delegacija knygų mugėje, kita dalis – pačiame mieste, kultūrinėje erdvėje „naTo". Ir šveicaras, lietuvių komandos narys – Markus Roduneris, kone vienu metu abiejose vietose. Vos baigęs pristatinėti į vokiečių kalbą išverstą Dalios Staponkutės esė knygą „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja", pro minią japoniškų komiksų manga personažais virtusių jaunuolių bėga į taksi. Ten taksistui bando paaiškinti, kas ir kur yra „naTo". Vos atvykęs į vietą, koridoriuje prabėgomis latviškai pasišnekučiavęs su latvių poetais, bebėgdamas scenos link lietuviškai apsitaria su lietuviais, o sėdęs už stalo ir apsuptas báltų poetų, ima vokiškai pristatinėti juos ir jų kūrybą. Renginiui pasibaigus, keičiasi publika, keičiasi žmonės už stalo, lieka tik Markus, darsyk, tik jau kitiems, pasakosiantis apie Kipre gyvenančios lietuvių autorės teksto vertimo subtilybes.

Markus Roduneris. manipuliacija.lt nuotrauka

Viename interviu esate minėjęs, kad „eilinis vokietis ar šveicaras apie mus žino tiek pat, kiek „Klausimėlyje" atsakinėjantys žmonės". Kaip manote, ar ši situacija pamažu keičiasi, ar gali keistis?

Manau, pamažu tai keičiasi ir jau kiek pasikeitė. Kai šiandien sakai, kad esi iš Lietuvos, jau rečiau sulauki klausimo, kur tai yra. Kultūriniai mainai tikrai prisideda prie pažinimo. Tiesiog ne toks didelis žmonių segmentas tą kultūrą vartoja. Bet jei mūsų nežino visi, tai anaiptol nėra tragedija. Ką, tarkim, eilinis lietuvis žino apie Šveicariją? Turiu omenyje dabar realiai egzistuojančią, ne Maironio ar kieno kito mistifikuotą. Tiesiog šveicarai dažniausiai to neima į galvą.

Kaip šiandien apibūdintumėte lietuvių literatūros vertimų į vokiečių kalbą situaciją: ką galite pasakyti apie tokius faktorius kaip vertėjų skaičius ir jų darbo kokybė, leidėjų susidomėjimas lietuvių literatūra, lietuvių literatūros aktualumas vokiečiakalbiam skaitytojui?

Manau, kad padėtis nėra tokia jau bloga. Dabar publikuojamam vertimų skaičiui turbūt užtenka vertėjų, bet pageidautinam didesniam prireiks daugiau jų. Manau, svarbus būtų literatūrinių agentų atsiradimas ir Lietuvoje.

Sakėte, kad šiuo metu yra verčiama nemažai šlamšto, bulvarinės literatūros, tačiau Vokietijoje taip pat minėjote, kad Lietuvai trūksta „lengvesnės" literatūros: esą visi rašytojai nori būti aukštojo meno kūrėjais, niekam nebeįdomus skaitytojas ar „lengvesnės" literatūros rašymas?..

Manau, tai yra esminis dalykas. Lietuvoje dažnai vadinamąjį popsą, kuriam kai kas priskyrė, pavyzdžiui, ir J. Ivanauskaitės kūrybą, lengviau parduoti didelėms leidykloms. Jos prag­matiškai žiūri ir joms be didesnio tiražo neapsimoka investuoti į knygos rinkodarą. Tokios leidyklos investuoja nemažus pinigus ir nepalieka pardavimo savieigai. Be gero, bet gana lengvai paskaitomo teksto atkreipiamas dėmesys ir į autoriaus įvaizdį. Jis ar ji turėtų būti patrauklus ir įdomus žmogus.

Kaip reaguojate į D. Staponkutės, lietuvės, gyvenančios Kipre, patirtis, kuriomis ji dalijasi savo knygoje, turint omenyje ir jūsų kilmę bei geografinę buveinę?

Man jos knygoje aprašyta situacija pasirodė labai pažįstama. Nors mūsų kilmės ir dabartinės gyvenamosios šalys labai skirtingos, iš tiesų esama universalių svetur gyvenančio žmogaus santykio su gimtąja ir dabartine šalimi, su abiejų šalių kalbomis dėmenų.

D. Staponkutė Leipcige klausė jūsų apie „moters balso", moters rašytojos literatūros vertimo ypatybes. Esate vertęs ir J. Ivanauskaitės, kitų autorių tekstus – ar galite plačiau papasakoti, koks yra literatūrinis skirtumas tarp „vyriško" ir „moteriško" knygos tono, stilistikos?

Aš taip neabsoliutinčiau. Tačiau versdamas moterų rašytojų kūrinius bent aš dažniau verčiu ne galva, o širdim, jausmais. Į skaitytojos klausimą, kaip vyras gali versti „Raganą ir lietų", atsakiau, kad turėjau pradėti sapnuoti tas istorijas ir tuomet viskas klojosi gana lengvai. D. Staponkutės knygoje gal mažiau yra šios moteriškos stichijos ir daugiau filosofinės minties. Nežinau, nelabai mėgstu savęs ir savo vertimų nagrinėti, kiekvienas man yra visiškai naujas nuotykis.

Šiuo metu baigiate versti Alvydo Šlepiko romaną „Mano vardas – Marytė", kurį planuoja išleisti vokiečių leidėjas. Kuo, jūsų nuomone, ši knyga turėtų būti aktuali vokiečiakalbiams skaitytojams?

Ji pati savaime jiems bus įdomi, nes kūrinyje griebiančiai už širdies kalbama apie vokiečių vaikus Raudonosios armijos „išlaisvintuose" Rytprūsiuose, „išlaisvintojų" nusikaltimus ir vokiečių kovą dėl išlikimo.

Pats esate šveicaras, kilęs iš šalies, kurioje keturios valstybinės kalbos. Ar tai turėjo įtakos jūsų susidomėjimui skirtingomis kalbomis, ypač „mažųjų" šalių?

Manau, kad taip. Šveicarai, ypač italakalbiai ir dar labiau retoromanakalbiai, yra tarp tų tautų, kurios moka ne vieną svetimą kalbą – ne visos būna užsienio, pvz., prancūzų. Bet aš jau nuo jaunystės jaučiau didelę simpatiją mažoms tautoms ir tam tikrą atsargumą bendraudamas su vokiečiais, rusais ar prancūzais.

Vokietijoje moderavote poezijos skaitymo renginį, kurio metu laisvai kalbėjote ne tik vokiškai, bet ir, žinoma, lietuviškai bei latviškai, kurią kalbą išmokti iš šių dviejų baltiškųjų jums buvo lengviau?

Man lietuvių kalba buvo lengvesnė vien dėl to, kad čia praleisdavau daug laiko ir galiausiai apsigyvenau. Tuomet tas mokėjimas natūraliai ateina, jei nors kiek stengiesi. Latvių dar noriu geriau išmokti, turbūt reikėtų bent porą mėnesių ten pagyventi.

Kaip apibūdintumėte ryškiausius skirtumus tarp tendencijų lietuvių ir latvių literatūroje?

Nelabai norėčiau daryti išvadų... Daug kas atrodo panašiai. Tačiau bent man krenta į akis, kad latviai anksčiau pradėjo rašyti apie netolimą praeitį ar dabartį. Dabar matau ir Lietuvoje susidomėjimą gariūnmečiu ar panašiais laikais.

2017 m. Lietuva Leipcigo knygų mugėje prisistatys garbės viešnios teisėmis. Kaip manote, kokių pokyčių tai gali atnešti lietuvių literatūros sklaidai užsienyje?

Bent tuos dvejus metus prieš mugę smarkiai padidės vokiečiakalbių šalių leidėjų susidomėjimas lietuvių literatūra. Nereikia manyti, kad jis savaime neatslūgs po mugės, tačiau, jei pavyks optimaliai išnaudoti šį susidomėjimą, galėtų pagaliau atsirasti tam tikras tęstinumas vietoje dabartinio stichiškumo.

Kodėl apskritai svarbu prisistatyti tokio pobūdžio knygų mugėse? Kuo ypatinga knygų mugė Leipcige?

Šiuolaikiniame pasaulyje svarbiausia būti matomam. Jei nesi svarbiose mugėse, iš esmės tavęs nėra. Ir, žinoma, pažinčių užmezgimas (networking). Jis gal kartais ir daug vėliau atsimoka, bet grąža ateina. Leipcigo mugė, lyginant su Frankfurto, man atrodo draugiškesnė, daugiau orientuota į publiką, o ne į leidyklas.

Kalbėjosi Viktorija Ivanova