Karaliaus Mindaugo suvienyta Lietuvos karalystė gyvavo 10 metų. Vasario 16-osios Lietuvos Respublika – apie 20. Kovo 11-osios Lietuva gyvuoja jau dvidešimt antrus metus. Regis, mums sekasi vis geriau. Ir nors Mindaugo ir dabartinės Lietuvos radimosi aplinkybės gerokai skiriasi (Mindaugas Lietuvą suvienijo kalaviju, tada viską sprendė kunigaikščiai ir kunigaikštukai; dabartinė Lietuva radosi iš vieningai žmonių palaikomos idėjos, joje reikalus sprendžia visi, turintieji balso teisę), manęs neapleidžia jausmas, kad abiejų valstybių gyventojų dvasinė savijauta turi daug panašių bruožų. Dalies Mindaugo epochos žmonių nenorą krikštytis ir priimti tarptautinę to meto Europos teisę pakeitė dalies mūsų bendraamžių nenoras priimti globalizuoto pasaulio vertybių bei įsipareigojimų Europos Sąjungai. Abiejų valstybių žmonės jautė ir jaučia realių aplinkybių diktuojamos politikos pavojų – išorines ir vidines grėsmes. Valstybėje esame tokie pat susipriešinę, nepasitikintys vieni kitais, savo valdžia ar net valstybe, dezinformuojami, nepajėgiantys susigaudyti, akimis ieškantys geradarių valdovų, kurie mus apsaugotų nuo priešų ir užtikrintų gerą gyvenimą. Daliai gyventojų Lietuvos valstybės ir tada nereikėjo, ir dabar nereikia. Anuos saugojo kuris nors jų ponas, dabartinius – daugelyje šalių gerbiamos žmogaus teisės. Tačiau nė vienas, turintis bent kiek vaizduotės, manau, į Mindaugo laikus sugrįžti nenorėtų. Tad kas belieka? Švęsti Valstybės dieną.

O tiems, kuriems valstybė dar reikalinga, kurie mano, kad joje dar galima racionaliai susitarti, kad be jos iš viso nebūtų kam saugoti Lietuvos kultūros, kurią jie mano esant vertingą, kur kas vertingesnę už iškilius jų asmenis, lieka kas dieną dirbti savo mažesnius ar didesnius darbus, idant kiekviena jų diena taptų Valstybės diena.

Tačiau ar esama gerų žinių mūsų kasdienių raudų ir tarpusavio kaltinimų triukšme? Ar esama sprendimų, kurie tenkintų didžiąją visuomenės dalį? Manau – taip. Gal jie nenulems šalies ateities, bet yra ne mažiau reikšmingi.

Prieš išeidamas atostogauti Seimas pritarė Viešųjų pirkimų įstatymo pataisoms, kurias dar turi pasirašyti Prezidentė. Atsiprašau tų, kuriems tos mano kalbos įkyrėjo iki gyvo kaulo, tačiau viešieji pirkimai –­ svarbi mūsų gyvenimo dalis. Tai, kaip jie reglamentuojami, beje, paro­do ir mūsų požiūrį į savo valstybę: kokia ji turi būti –­ pasitikinti savo piliečiais ar siekianti (ir dažniausiai neįstengianti) kontroliuoti kiekvieną jų žingsnį. Džiugu, kad bemaž visi Seimo nariai, pasisakiusieji „už" ir „prieš" įstatymo pataisas, suprato, jog autoriniai darbai negali būti perkami pagal dabar galiojančias viešųjų pirkimų procedūras. Autorinio darbo vertę gali nustatyti tik ekspertai, kuriuos pasitelkia visi perkantieji. Žinoma, jie gali suklysti, bet kito mechanizmo nėra. Šios įstatymo pataisos –­­ tai ne išimtis menininkams, panaši į tą, kurią nusistatė politinės partijos, o tiesiog sveiko proto ir kitose Europos šalyse taikomos praktikos padiktuota nuostata.

Įstatymas taip pat atleidžia mažos vertės pirkimus (iki 100 000 Lt per metus tos pačios rūšies prekėms bei paslaugoms ir iki 500 000 Lt darbams, be PVM) nuo viešųjų pirkimų procedūrų, palikdamas prievolę deklaruoti juos, pasibaigus metams. Menininkai, siūlydami šias pataisas, siekė ne padaryti mažos vertės pirkimus neskaidrius, kaip savo išvadose teigia kontroliuojančios institucijos bei Seimo Audito komitetas, juo labiau, neieškojo sau kokių nors išimčių, o tiesiog norėjo išlaisvinti ne tik save, bet visus Lietuvos žmones nuo beprasmiško, neduodančio jokios naudos, tik milžiniškas sąnaudas, triūso. Įsivaizduokime, kiek valstybės tarnautojų gauna atlyginimus vykdydami šią visuomenei nenaudingą veiklą, kiek mažų nedidelių viešųjų įstaigų darbuotojų turi gaminti niekam nereikalingus popierius, užuot dirbę savo tiesioginius darbus, kuriems būna įsipareigoję gaudami projektinį valstybės finansavimą ir už kuriuos kruopščiai atsiskaito pagrįsdami kiekvieną išleistą litą. O pikčiausia tai, kad kartais pagal procedūras nuperkama brangiau, negu tai būtų padaryta tiesiogiai. Juk kiekviena biudžetinė įstaiga ar nevyriausybinė organizacija turi savo nelinkusią švaistyti lėšas vadovybę ir savo visada ribotą biudžetą. Kuri iš jų suinteresuota „plauti" mažos vertės pirkimams skirtus pinigus, net jeigu jų per visą šalį susidaro ir nemažai? Net jei šioje srityje pasitaikytų piktnaudžiavimų (kuriuos visi, kas norės, galės matyti ataskaitose), nuostoliai dėl jų bus dešimtis, o gal net šimtus kartų mažesni už dabar patiriamas sąnaudas. Malonu, kad mūsų argumentus išgirdo šias įstatymo pataisas parengę Ūkio ministerijos ir Viešųjų pirkimų tarnybos specialistai. Joms įsigaliojus, gal net politinėms partijoms nebereikėtų darytis išimčių, ir visiems įstatymai galėtų būti vienodai taikomi. O politikų prieš rinkimus dosniai penima žiniasklaida gal taip pat susimažintų apetitus?

Priėmusi šias įstatymo pataisas, Lietuva tikrai neišsiskiria iš Europos Sąjungos konteksto. Tie, kuriems teko vykdyti Europos Sąjungos projektus, žino, jog ten nereikalaujama jokių viešųjų pirkimų procedūrų, jei suma nesiekia 60 000 eurų, nors atsiskaityti už kiekvieną išleistą eurą reikia. Kitose ES šalyse nustatytos kitokios ribos. Šiomis pataisomis nekeičiama mūsų mažos vertės sąvoka maždaug atspindi protingą tokių ribų vidurkį.

Seime klausantis oratorių, raginančių ir toliau griežtai reglamentuoti mažos vertės pirkimus, argumentų (atseit bus paleistas iš butelio džinas), darėsi aišku, kad jie jokių pirkimų nėra vykdę ir nesupranta, kad iki šiol galiojusi tvarka neužtikrina jokio skaidrumo, o tik priverčia „teisingai" užpildyti popierius ir atlikti daug laiką ryjančių biurokratinių procedūrų. Mūsų valstybėje įprasta klausti, kokie interesai slypi už vienokios ar kitokios išsakomos nuomonės. Tikrai neįsivaizduoju. Juk niekas nesiimtų teigti, jog čia slepiasi firmelių, kurios moko pildyti popierius, interesai. Didelės vertės pirkimų tvarka (o ją permąstyti taip pat derėtų) šiuo įstatymu nekeičiama, tad joms darbo nepritrūks. Kontroliuojančių institucijų? Jos neįstengia apžioti net savo pirmaeilių darbų. Teisininkų? Nemanau, jog daug jų paslaugų prireikia vykdant mažos vertės pirkimus. Valstybės tarnautojų, bijančių prarasti neblogai apmokamus darbus? Nemanau, kad jie galėtų daryti įtaką Seimo nariams, be to, kiekvienoje organizacijoje trūksta rankų naudingiems darbams. Todėl drįstu manyti, kad šis prieš Valstybės dieną Seimo priimtas įstatymas – mažytė susikalbėjimo, sveiko proto ir pasitikėjimo piliečiais pergalė, teikianti vilties, kad ir ateityje bus naikinamos biurokratinės gyvenimo tėkmę ardančios ir piliečiams kraują gadinančios užtvaros, kurių mūsų valstybėje dar labai daug. Tad sveikinu visus Valstybės dienos proga!