Maro Douka: „Vaikystė yra tikroji mūsų tėvynė“

× Kristina Svarevičiūtė

 

Graikijai minint 200-ąsias nepriklausomybės metines (kovo 25 d.), Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, siekdama paskatinti skaitytojus ir leidėjus domėtis šios šalies literatūra ir ugdyti jaunus vertėjus, 2021-uosius paskelbė graikų literatūros metais. Lietuvoje taip pat minime gražų jubiliejų, susijusį su vienu reikšmingiausių Vakarų pasauliui graikišku kūriniu: prieš 100 metų išleista Homero „Odisėja“, Jeronimo Ralio išversta iš senosios graikų į lietuvių kalbą. Šiemet ir 110-osios kito iškilaus antikos literatūros vertėjo Antano Dambrausko gimimo metinės. 2021-aisiais LLVS, remiama Lietuvos kultūros tarybos ir bendradarbiaudama su Klasikų asociacija bei Lietuvos graikų draugija „Patrida“, žada naujų leidinių, publikacijų ir renginių.

Maro Duka (Maro Douka) – graikų rašytoja, gimusi 1947 m. Chanijoje, Kretoje. Studijuoti istorijos į sostinę atvyko diktatūros laikotarpiu. Pradėjusi rašyti apsakymus vėliau pamėgo romano žanrą, šiandien yra išleidusi 17 knygų, 10 iš jų – romanai. Nuo pat pirmojo romano pasirodymo tapo mėgstama skaitytojų, apdovanota įvairiomis premijomis, jos kūryba verčiama į užsienio kalbas. Jau įpusėjus versti M. Dukos romaną „Nekaltieji ir kaltininkai“ į lietuvių kalbą (netrukus išleis „Balto leidybos namai“) pasiekė žinia, kad rašytojai skirta Graikijos didžioji literatūros premija už viso gyvenimo kūrybą.

 

Maro Douka: „Vaikystė yra tikroji mūsų tėvynė“
Maro Douka Atėnų centre prie seno alyvmedžio iš Peloponeso. Antigonės Davaki nuotrauka

 

Gimėte Kretoje, būdama 18-os išvykote studijuoti į Atėnus. Pirmą romaną išleidote 1974-aisiais. Kokia buvo jūsų kūrybinio kelio pradžia?

Svarbiausia tai, kad diktatūros metais (1967–1974) suaugau, subrendau kaip žmogus, pradėjo formuotis mano požiūris į politiką, radau būdą įsitraukti į kovą prieš diktatūrą. 1967-ųjų vasarą mane sulaikė policija, kankino, buvau kalinama, nuteista ir paleista atidedant nuosprendžio vykdymą trejiems metams. Ir visa tai įvyko per 5 mėnesius. Beveik tuo pačiu metu leidausi į rašymo nuotykį, nes pajutau, kad privalau pareikšti nuomonę, nepritarimą, išsisakyti, pasirinkti ir prisiminti. Mano pirmosios knygos, ilgi ir trumpi apsakymai, novelės buvo būtent tokie – bandymas išreikšti savo požiūrį į tai, kas vyksta aplink, perteikti savus išgyvenimus, patyrimus. Man labai pasisekė, jog literatūrinio kelio pradžioje greta buvo dvi didžiosios mūsų literatūros asmenybės, poetas Janis Ricas ir romanistas Stratis Cirkas, jie dalinosi savo žiniomis, buvo griežti mokytojai, bet nepamiršdavo ir pagirti.

 

Su gimtuoju miestu nenutraukėte ryšių, skyrėte jam romaną.

Išvažiavau iš Chanijos į Atėnus studijuoti, tačiau, kita vertus, ir norėjau išvykti, nutolti nuo gimtinės. Dažniausiai baigiantis paauglystei ir pradedant bręsti atsiranda toks poreikis, norisi nutolti nuo gimtojo miesto. Tada maniau, kad į Chaniją nebegrįšiu. Tačiau bėgant metams jaučiau, kad savo vaikystę patikėjau miestui, kuriame gimiau ir užaugau. Kartu pradėjau manyti, jog vaikystė yra tikroji mūsų tėvynė, ir ilgainiui šis įsitikinimas vis tvirtėjo. Taip ir vėl atsidūriau Chanijoje ieškodama čia paliktų vaikystės metų, o šis miestas juos gerbė ir saugojo. Tuomet ir aš panorau jį užkariauti, įkrauti, įkūnyti literatūroje ir taip suteikti jam kitokią vietą.

 

Kokį būdą rinkotės, norėdama parodyti miesto istoriją?

Apie 2000-uosius pradėjau galvoti apie Chanijai skirtą knygą. Nebuvau iš anksto dėl to apsisprendusi, bet nuo pirmųjų puslapių jaučiausi tikra, kad pasakojimas reikalauja ne tik tuo pačiu metu plėtoti veiksmą dabartyje ir praeityje, bet ir kalbėtis su visiškai skirtingais istorijos laikotarpiais, pažvelgti iš skirtingų žiūros taškų, suplakant praeitį ir dabartį pasakojime apie šiandieną ir vakar dieną. Kartu jutau, kad norėdama parodyti Chaniją laiko tėkmėje turiu apsiginkluoti ilgesiu ir kartu blaiviu požiūriu žmogaus, klaidžiojančio po savo protėvių gimtąjį miestą. Mylimą miestą, prarastą amžiams. Mane išgelbėjo tai, kad sugebėjau sukurti turko Arifo paveikslą, jo protėvius ir susieti jų gyvenimus, nepaisydama nei gero, nei blogo, su chaniečiais Panariu ir Eleonora Kriarais, kurių šeimos šaknys siekia Bizantijos laikus. Jų mamos mama Aiša Kaurzadė, Arifo tėvo sesuo, nevažiavo paskui savo išrautą šeimą ir nepaliko Kretos. Taip pasakojimo kamuolys pradėjo vyniotis šiai ir vakarykštei dienai bėgant greta, o kartais susisiejant „Tarp mito ir istorijos“, toks trilogijos pavadinimas... Mitas šiuo atveju reiškia realių įvykių jungtį su pramanu, kolektyvinės istorijos – su asmens istorija.

 

Maro Douka: „Vaikystė yra tikroji mūsų tėvynė“
Kreta, Chanija

 

Užsieniečius dažnai stebina stiprus graikų ryšys su savo kraštu. Ar jis išliko globalizacijos laikais, ekonominei krizei paskatinus graikų migraciją?

Tai, matyt, būdinga praeities kartoms. Jaunimas šiandien dėl ekonominių priežasčių ir socialinės aplinkos pasklido po visą pasaulį, įsikūrė įvairiuose kraštuose. Be ekonominių migrantų (savo šalyje gerai gyvenantys žmonės neemigruoja), kuriems visada svarbu laikytis gimtinės papročių ir tradicijų, turime ir didelę išsimokslinusių žmonių migracijos bangą. Jau kelis dešimtmečius Graikija ir pasaulį ištikusi finansų krizė veja jaunus mokslo žmones. Jie išvažiuoja į užsienio universitetus studijuoti magistrantūroje, doktorantūroje ir dažnai apsisprendžia ten pasilikti, dirbti kur nors Europoje, Amerikoje ar Dubajuje. Jie galbūt išlaiko kai kuriuos šeimos įpročius ir tradicijas, bet šis poreikis pamažu silpsta. Šiandien emigravę graikai, net ir aptardami savo kilmę, kalba apie sausas šaknis, kurios greičiau yra šaknys eksponatai. Galbūt jie ilgisi saulės ir jūros, Viduržemio virtuvės...

 

Esate rašiusi pabėgėlių tema, dažnai apie tai pasisakote įvairiuose renginiuose. Ką manote apie mūsų dienų pabėgėlius?

Nors ir galiu tai paaiškinti kaip reiškinį, suvokti jį, tačiau negaliu jo priimti ir už tai atleisti. Visada tikėjau ir šiandien tikiu dar labiau, kad dėl visų nelaimių Vidurio Rytuose, Afrikoje, taip pat neaprėpiamos Indijos regionuose (neminėsiu vadinamojo tikrovėje egzistavusio socializmo griūties ir viso to, kas vyko paskui) kalti ekonominiai interesai, nepaliaujamas tautinio, religinio ir teritorinio priešiškumo skatinimas. Karai, skurdas, fanatizmas, klimato kaita mūsų planetoje yra žmogaus godumo ir iškreipto, neekonomiško kapitalizmo pusiausvyros pasekmė. O auka visada tampa žmogus, dažniausiai vargšas žmogus. Bet kuriuo metu jis gali likti be namų, be tėvynės. Tai didžiulė žaizda ir mūsų laikų gėda.

 

Kūryboje atkreipėte dėmesį į ilgai nutylėtą Kretos pilietinį karą. Ar šiandien dar yra Graikijos istorinių tarpsnių, apie kuriuos visuomenė nelinkusi kalbėti?

Deja, visos pasaulio tautos nutyli tam tikrus istorijos momentus. Nereikia pamiršti: oficialią tautos istoriją rašo nugalėtojai, o pralaimėjusi pusė, turinti savo tiesą, savo pasakojimą, išlaiko ir nešiojasi paslaptingą savojo pasaulio tėkmę... Mūsų padėtis šiandien tokia: kartkartėmis – tai dažniausiai susiję su tarptautiniais įvykiais – vis iš naujo atgyja amžinos graikų ir turkų bėdos. Šiuose santykiuose – sakau nedvejodama – mes patys jau prieš daug metų prisiskyrėme gerųjų ir nuskriaustųjų vaidmenį. Reikia paminėti, kad mes, graikai, ne tik nevengiame apie tai kalbėti, bet peržengdami oficialią liniją kalbame daug ir apie viską, dažnai painiodami dingstis su priežastimis.

 

Maro Douka: „Vaikystė yra tikroji mūsų tėvynė“
Kreta, Chanija. Audriaus Morkūno nuotraukos

 

2020-ųjų vasarą verčiant jūsų romaną sukosi mintis, koks aktualus ir sudėtingas yra paminklų klausimas, kaip įvairiose šalyse jis sprendžiamas prieštaringų pokario asmenybių atveju. O kur dar kultūrinio paveldo sritis. Jūsų herojaus nuomone, „nėra šventesnės akimirkos nei ta, kai susitinka kultūrų sluoksniai, vienas virš kito, vienas kitame“. Ką apie tai manote?

Tai, kas šiandien vyksta pas jus, yra kitokios emocinės ir ideologinio pobūdžio problemos. Be to, praėjo per mažai laiko, nepaleidžia gyva, kankinanti atmintis. Nedaug metų prabėgo po Antrojo pasaulinio karo ir visai mažai po Sovietų Sąjungos griūties, kai buvo atkurta Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių nepriklausomybė. Tačiau visada ateina laikas, kai skirtingi kultūriniai sluoksniai susitinka. Ir tas laikas gali būti tik geras. O dėl mūsų reikalų: Konstantinopolio Šv. Sofijos katedra yra išskirtinis, nepakartojamas kūrinys, Bizantijos paminklas. Jis atiteko turkams Osmanams 1453 m. ir iki 1934 m. veikė kaip musulmonų maldos namai. Paskui tapo muziejumi. 2020-aisiais ir vėl virto musulmonų maldos namais. Kaskart susiduriama su politiniais, tautiniais, religiniais žaidimais... su Turkijos prezidentu, jo užsienio politika ir su mumis, tauta, kurios neapleidžia jausmas, kad yra skriaudžiama.

 

Užsieniečiai dažnai Graikiją tapatina su puikiu oru ir gražia gamta. Tačiau pastaraisiais metais girdime, kad ir Graikijoje gamta baudžia žmogų, ekologijos tema garsiai suskambo graikų literatūroje. Turizmo plėtra dažnai neina drauge su gamtosauga, kaip esate rašiusi. Kaip į aplinkosaugą graikai žiūri šiandien?

Manyčiau, pastaraisiais metais žmonės šiek tiek pradėjo domėtis ekologija, mokyklose vykdomi įvairūs mokomieji projektai: kaip išlaikyti švarią jūrą, prižiūrėti savo rajoną, miestą, gatves. Tačiau visa tai daroma labai padrikai, gal net be sistemos, deja, daugumai žmonių trūksta gilesnio švietimo, auklėjimo, ekologinės savimonės. Žinoma, paskutinį žodį visada taria finansiniai interesai, miestų planavimo ir kitos valdžios institucijos, kurios neprisiima atsakomybės, be sistemos įteisindamos įvairius palengvinimus statyboms ir leidžiančios statinius, darkančius pajūrio ir paupių zonas.

 

Esate sukūrusi daug įdomių veikėjų moterų. Papasakokite trumpai apie jas.

Visose mano knygose veikėjos atstovauja savo laikų moteriai, kiekviena savitai ir su sava energija, jos visada žiūri į ateitį. Kaskart vis kitaip, atsižvelgiant į moters dvasinį pasaulį ir pasirinkimą, nagrinėjama, kaip moteris gali aktyviai ir nuosekliai veikti androkratiškoje visuomenėje, kuri pastaruoju metu jau pradėjo keistis. Šios moterys charakteriai, kiekviena su savo apsėdimais, aistromis ir patyrimais, perteikia bent jau dalį nusivylimo ir nerimo, nepritarimo ir pasidavimo nuotaikų, būdingų epochai su tuo metu vyraujančiais politiniais papročiais, kad ir kokie jie būtų, bet drauge nepasiduoda, nebijo susidūrimų ir bando išsikovoti savo vietą, kaip būdinga paskutiniams XX a. ir pirmiesiems XXI a. dešimtmečiams.

Draugai