Rugsėjo 19 d. Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Lietuvos ir Lenkijos santykių dinamika", skirta 10-osioms Czesławo Miłoszo mirties metinėms.

Platūs konferencijos užmojai, temų modeliavimas, suprantama, atitinka Nobelio premijos laureato raštuose ir darbuose įprasmintą idėjų turinį bei sklaidą, taip pat neblėstantį jo siekimą, kad abi tautos, kurioms pats poetas priklausė (-o), turėtų kuo daugiau sugyvenimo taškų.

Toks erdvus, griežčiau nereglamentuotas tarptautinio renginio pavadinimas sugestijuoja ne itin patrauklią galimybę slysti nesusikertančiomis temų plotmėmis, kalbėti mažne apie viską –­ istoriją ir kultūrą, meną, politiką ir geopolitiką... Tiesa, pagrindinis konferencijos organizatorius – aktyviai plušantis VDU Adomo Mickevičiaus lenkų kalbos ir kultūros centras (vadovas Mindaugas Norkevičius) –­ gana apdairiai suskirstė medžiagą į sesijas: vieną, daugiau skirtą bendrumų paieškoms, – „Ryšiai tarp Lietuvos ir Lenkijos: literatūros paradigmos, socialiniai ir identiteto bend­rumai", ir kitą, skirtumų, – „Dvišaliai Lietuvos ir Lenkijos santykiai: užsienio politikos, tarptautinės teisės, energetinio saugumo ir ekonominio bendradarbiavimo vertinimai". Pranešimus skaitė lietuvių ir lenkų tyrėjai – ir jau nemaža nuveikę, ir dar tik pradedantys mokslo kelią (Maciejus Marszalas, Ingrida Eglė Žindžiuvienė, Tomas Kavaliauskas, Arturas Lawniczakas, Łukaszas Lewkowiczius, Pawelas Sobikas, Irena Miklaševič, Ieva Žindžiūtė, Antonis Urmanskis, Ieva Gajauskaitė, Magdalena Kozak, Wioleta Szlauzys ir kiti).

Renginio ašimi, mano akimis žiūrint, tapo ilga diskusija taikliu disputišku pavadinimu „Lietuva ir Lenkija: kaimynai, partneriai ir draugai?" Joje, regis, susitelkė svarbiausi konferencijoje ir apskritai dabar viešumoje gvildenami šios problematikos aspektai, neretai skambėję kaip naujausią patirtį akumuliuojančios išvados, aštrios pasirinkimų alternatyvos ar dilemos. Reikšminius akcentus sudėliojo kviestiniai svečiai – tarp kurių buvo Vytautas Landsbergis, Tomas Venclova (abu VDU daktarai honoris causa), taip pat Antanas Kulakauskas ir aš (diskusiją moderavo Politologijos katedros vedėjas Andžejus Pukšto). Pamėginsiu bent lakoniškai, gal kiek pabirai perteikti besiskleidusias mintis ir sukeltas refleksijas.

Sumaniai suregztoje šnekoje ir pla­čiuose atsakymuose T. Venclova varijavo jau senokai įvairiuose straipsniuose ir pasisakymuose nugludintas savo tezes apie būtinybę į lenkus žiūrėti kaip į nuoširdžius Lietuvos draugus. Tam tikra leitmotyvine nuostata poe­tas, literatūrologas rinkosi Aleksandro Gerceno principą, jog „negalima būti meilės savo tėvynei vergu". Pasak jo, nereikėtų kitiems nurodinėti daromų klaidų, nuodėmių bei priekaištauti dėl jų. Todėl lietuviai pirmiausia turėtų kalbėti apie save, o ne apie J. Pilsudskio, Armijos Krajovos padarytas skriaudas mūsų tautai (beje, pasak jo, L. Želigovskio antpuolį reikėtų vadinti ne okupacija, o aneksija). Nuo Liublino unijos vykusi Lietuvos polonizacija buvusi ne prievartinė, o savaiminė. Esą lietuviai, XX a. kurdami savo valstybę, pritrūkę įžvalgumo: užuot atstūmę lenkakalbę bajoriją („senlietuvius"), jie turėję pasistengti suvokti tos bendruomenės poreikius. Savo kalboje T. Venclova siekė įvardyti kontroversijų, lig šiol aitrinančių santykius tarp mūsų tautų, priežastis ir podirvį. Tai visų pirma dar prieškariu įdiegtas priešiškumas lenkams, sąmoningai ugdomas nepasitikėjimas, taip pat neteisingas Armijos Krajovos veiksmų interpretavimas.

Paakindamas intrigos lūkestį, T. Venc­lova įtaigiai iškėlė dabartinių įvykių kontekstą: be kita ko, L. Želigovskį ek­vilibristiškai sugretino su Donecko separatistų vadu I. Strelkovu (daugelio dalyvių sąmonėje arba jos potekstėje iškart įsižiebė palyginimas apie šių marionetinių veikėjų inspiratorius!). Klausantis T. Venclovos daug kam galėjo pasirodyti, kad nebėra rimtų Lenkijos ir Lietuvos tarpusavio supratimo problemų, o iškylančius nesutarimus (pvz., dėl pavardžių rašymo) galima niveliuoti pasitelkus tarptautinę praktiką ir geranoriškus sprendimus.

Tačiau problemų yra nemažai – tai parodė V. Landsbergis, savo pasisakyme pagrečiui analizavęs diskusijos pavadinime iškeltus sandus: kaimynai, partneriai ir draugai. Jis pabrėžė mūsų politikų neatsakingumą: dėl trumpalaikių tikslų prisižada, o paskui sunku tuos pažadus įvykdyti. Antai nereikalingos sumaišties kaimynų santykiuose kelia jau 10 metų vykstantys svarstymai ir ginčai dėl asmenvardžių ir vietovardžių (ypač griežtai pasisakė dėl iškraipomų vietovardžių, nes tai būtų Želigovskio įvykdytos okupacijos pripažinimas). Dėl okupacijos esmės – Lietuva niekada negali būti įsivaizduojama be Vilniaus, todėl net kalbėti apie kokius nors pateisinimus negalima, juo labiau įtvirtinti jos pasekmes.

Be to, nesena istorija, bandymai kurti autonomijas parodė, kad protus dažnai užkariauja sovietiniai lenkai, kurių tikslas formuoti savotiškas padniestrio zonas, paklūstančias Maskvos valdžiai. V. Landsbergis taip pat prisiminė prieš 10 metų įvykusią Draučių tragediją, per kurią nužudyti 8 žmonės: Lietuvos valdžia (kaip prisipažino, ir jis pats) tada stengėsi pernelyg neakcentuoti fakto, kad tragedija įvyko būtent Vasario 16-ąją ir kad išprotėjęs žudikas šūkavo nacionalistinius šūkius... Maskvos hibridinio karo akivaizdoje dabar visa tai jau atrodo kitaip, nes įmanomas net tokių patologiškų veiksmų provokavimas; tad galbūt nereikėję taip kuklintis, švelninti situacijos, nes nacionalistinė neapykantos propaganda gali kai kuriems užtemdyti protą. V. Landsbergis kategoriškai nesutiko su T. Venclovos pasiūlytu Armijos Krajovos, kaip garbingos organizacijos, traktavimu: vien dėl to, kad Armijos Krajovos tikslas buvo kova su fašizmu, negalima sutapatinti AK veiklos Lenkijoje ir Lietuvoje.

V. Landsbergis daug dėmesio skyrė Lietuvos lenkų tautinei ir pilietinei brandai, jų lietuviškajai savimonei. Jo nuomone, vis atsinaujinanti orientacija į Maskvą kelia daug nerimo. Gręždamasis į aktualijas profesorius piktinosi lenkų kortos turėtojais valdžioje, o V. Tomaševskio koloradinę veiklą aptarė iš darbo Europos Parlamente perspektyvos: niekada su niekuo iš Lietuvos jis nebendravęs, tik skundęs Lietuvą. Tokie veiksmai sutampa su rusakalbių „gynimo" taktika, siekimu parodyti, kad valdžia skriaudžia kitataučius. Jis taip pat nagrinėjo kresų sąvoką, ją kritiškai įvertino, aptarė tokio tipo organizacijų veiklą (tai paribys, o ne kresai, lenk. pakraščiai); taip pat, pasak profesoriaus, vietiniams lenkams apibūdinti turėtų būti dažniau vartojamas gražus vilniukų vardas.

Diskusijoje buvo nesyk atkartojamas itin iškalbingas Cz. Miłoszo atvejis. Mano manymu, tai akivaizdus lenkybės ir lietuvybės simbiotinio modelio paliudijimas. Dabartiniams Lietuvos lenkams tai būtų sektinas pavyzdys ir siekiamybė, ypač kai kalbama apie jų tautinę savimonę. Diachroniniu aspektu lietuvių-lenkų identitetas yra patyręs labai reikšmingų transformacijų. XIX a. pradžioje susiformavęs tautų giminystės modelis (pagal A. Mickevičiaus „Litwo, ojczyzno moja...") ilgainiui kito, išsiplėtojo įvairiais variantais, o XX a. pabaigoje priartėjo iki kaimyniškos, partneriškos traktuotės – „Litwo, Oj­czyzno nie moja..." (pagal J. Widackio – pirmojo Lenkijos ambasadoriaus Lietuvoje po 1990 metų – knygos pavadinimą). Cz. Miłoszo vietą ir vaidmenį šioje tautinės tapatybės identifikavimo tąsoje bene išraiškingiausiai atspindi dvie­jų jo knygų turinys ir pavadinimai –­ „Gimtoji Europa" ir „Tėvynės ieškojimas". Jose poetas siekė asmeninio gyvenimo patirtis įpras­minti platesniuose egzistenciniuose ir istoriniuose kontekstuose, suradęs mažne nekolizinį būdą lietuvybę susieti su platesniais kultūriniais arealais (tiesa, prieš pat laidotuves poetas lenkų ultranacionalistų buvo apšauktas „prakeiktu lietuviu"...). Iš savo dvidešimties metų darbo VU Polonistikos katedroje (dabar Polonistikos centras) perspektyvos galiu patikinti, jog lietuvybės-lenkybės variantų ir dabar esama labai įvairių. Tačiau visus studentus, – kilusius tiek iš lenkų, tiek iš lietuvių, tiek iš mišrių šeimų, –­ sieja Lietuvos tėvynės vizija, gludinta A. Mickevičiaus ir Cz. Miłoszo kūryboje.

Nemaža reikšmingų akcentų, praplečiančių svarstymų erdvę, pateikė istorikas, politologas A. Kulakauskas, aptaręs švietimo, įstatymdavystės svarbą reglamentuojant santykius tarp Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų. Jis pabrėžė ir istorikų vaidmenį, jų požiūrių metamorfozes formuojant viešąją nuomonę. A. Valionis (buvęs Lietuvos ambasadorius Lenkijoje, buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras) priminė lenkų „Solidarumo" ir vėlesnį svarbų lenkų vyriausybės (ypač premjero Tadeuszo Mazowieckio, taip pat Bronisławo Geremeko, Jaceko Kuronio, Adamo Michniko) vaidmenį Lietuvai kovojant dėl nepriklausomybės įtvirtinimo.

Diskusija ir konferencija aiškiai parodė, kad kiekvienai kartai būdingas savas istorijos vertinimas. Dabar, praėjus beveik 100 metų nuo Vilniaus okupacijos, jaunajai kartai dažnai turbūt nesuprantamas toks angažuotumas, su kuriuo apie tai kalba senoji karta. Ir dar viena jaunųjų mąstymo ypatybė: nebuvo girdėti akcentuojamo skirtumo tarp Lietuvos ir Lenkijos lenkų. Kita vertus, Cz. Miłoszo išpažintos tautinės nuostatos, idėjos neabejotinai išlieka ir įtakingos, paveikios. Gaila, kad jų inspiracijos dažnai apsiriboja akademine bendruomene, inteligentija, atsimuša į politines manipuliacijas ir Lietuvos nedraugų suręstus mūrus.