Debiutas

Nemiegi. Tik vedžioji žvilgsnį senamadiškų tapetų rombais, nuzulinta, sovietmetį menančia sekcija, nuo kurios niekaip nenuvalomi mažų pirštų palikti įspaudai, ypač išryškėjantys saulei įspindus, dar neturi savivaizdžio, kad ir kiek veidrodžių aplinkui, –­­ tikra atspindžių karalystė! Net virtuvėje, kriauklės pašonėje, maždaug ties pilvu įtaisytas mažytis veidrodėlis – ant jo užtiškę riebalai tave erzina, trokšti švaros, čiumpi skudurą ir trini nešvarumus, renki dulkes, trauki į save, kol sugeri viską, o tada jau patenkinta puoli prie vonios veidrodžio, prisiglaudi įkaitusiais skruostais, atsitrauki, prisiartini, išpūti karštą orą ir stiklas užsikloja migla, paslepiančia įraudusį veidą. Rausti dažnai, bet tai ne gėdos raudonis, tik per didelio įkarščio, kuris ir gėdijimąsi paslepia.
Neklausinėji, tik stebi. Ir esi stebima –­ tai nepakenčiama, bet po antklode nepasislėpsi, net rūsyje ieškodama raugintų agurkų stiklainio netyčia nugirsti iš viršaus sklindantį tetos balsą, pamatai save jos akimis. Ji atskleidžia kažkam mažytę, čia pat pamirštą tavo paslaptį – kad ir kaip būtų, to, kas ištarta, jau nebeatšauksi, nebesugrąžinsi savasties dalelės. Tąkart supranti, kad reikia būti labai apdairiai ir rodyti tik tai, kas mažiausiai pažeidžiama. Kitą kartą dėdė randa tavo užrašus ir tyliai krizendamas perskaito tau slepiantis už durų staktos, kurios šaltas baltumas iki šiol vaidenasi sapnuose.
Nuo trejų iki šešerių gyveni vien saule, vėju ir dulkėmis. Porą kartų vos išvengi mirties. Bet tai ne visai tiesa, nes pirmąjį –­ tiesiog apmaudžiai apsirikta. Taip imti ir dingti, lyg burtų lazdele mostelėjus: tai buvo pirmoji kelionė, pirmasis įvykis. Išeini iš saulėtos – o gal drėgnos ir ūksmingos? – miško proskynos, eini taip, tarsi būtum pats Molojus, neaišku, ar tai galima pavadinti ėjimu, nes vaikščioti tik neseniai išmokai, o ir kur eiti nežinai. Vis dėlto eini eini eini, trys kilometrai virsta trim šimtais metų, kol, nepastebėjusi kaimo riboženklio, sutinki močiutę, ašarom pasruvusiom akim randi saugų uostą. Senut senutėlė su naščiais, sulig klubų krustelėjimais teliūskuojantis vanduo – bene vienintelis ryškus vaizdinys iš trimetės atsiminimų, visa kita – tik sentimentais atmiešti pasakojimai. Tuo metu siaurais kaimo keliukais motociklu lyg kregždė nardo tėvužių draugas, o jiedu sustingusiom kojom brenda ežeran, lyg toks staigus dingimas nebūtų paaiškinamas niekaip kitaip, tik vandens klasta.
O po poros metų iškreti išties nepaprastą išdaigą: alpinizmas medžiuose baigiasi ant šaligatvio krašto, siauro ruoželio, skiriančio plytas nuo žole apžėlusios žemės –­ nuo tada visuomet vaikštai riba, kurios negali įvardyti. Tą popietę tampi mirusia kiemo draugui, klykiančiam, paknopstom nešančiam šią žinią savo papilnėjusiai motinai, kuri mato siaubingą vaizdą – ant betono luito nejudri, nebyli, užsimerkusi guli būsima pirmokė, nėr jokio kraujo, nieko, tik smilkinys ant pilko grindinio. Paskui tris paras tavęs nėra, bet pabudus jau turi teisę sakyti: žinau, kaip atrodo niekas – niekaip.
Augi. Siurbi iš didžiųjų jėgas, parazitiškai kauliji dienpinigių, meilės, ieškai savo teisybės, apsimeti negyva, įkrenti į dilgėles, kniaubiesi į knygas, kad greičiau praeitų nuobodžios, kryžiukais kalendoriuje braukomos, vasaros ar rudens dienos kaime ir galėtum grįžti namo, į mielą betoninę karalystę, žaisti neteisėtus žaidimus. Vieną karštą vasaros dieną apima nuojauta, kad savo kūno peržengti neįmanoma, bet per jį gali persismelkt visas pasaulis – nuo tada viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Matai, kaip tėvai ima akyse mažėti, silpnėti, jų didybė išsenka kaip pavargusiojo apsimetinėti tuštybė, o kaltė ir nuovargis išsisklaido giedruose veiduose.
Dabar tenka iš naujo mokytis pastabumo. Neprisirišti prie baimių, įpročių, kasdienių trajektorijų, taisyklių ir valandų. Kasdien kyli ir leidiesi spiraliniais laiptais, bandydama išvengti grėsmingų lifto žiaunų. Kai iš penkto aukšto dirsteli žemyn, prisimeni maudynes vaikystės upėse ir ežerėliuose: stypsai ant medinio liepto, žvelgdama į kiaurymę po kojomis, kur permatomos miniatiūrinės žuvytės gainioja saulės spindulį, pirštais užspaudusi nosį, įtempusi nugarą, pasirengusi šokti, –­ tai akimirka, sujungianti viską, virpanti pašiurpusios odos plaukeliais, šviesos žaismo bangomis ir siautulingu žuvyčių plazdėjimu. Noris imtis kažko, kas ne tiek pateisintų buvimą, kiek leistų būti. Deja, mintis skiria pernelyg dideli tarpai, o jungia tik plonytis asociacijos siūlelis, tarsi per amžinybę nusidriekęs perplėšto voratinklio brizgas. Į tuos tarpus būtų galima įrašyti naujas istorijas, bet šios tada liktų neperskaitytos.