Menininkas Hailji iš Pietų Korėjos apie Užupio Respubliką, tapybą ir kitą kelią

× Kornelijus Platelis.

 

Hailji (Rim Jong Joo) gimė 1955 metais Gjongdžu, Pietų Korėjoje, studijavo kūrybinį rašymą Seulo Chungango universitete, įgijo prancūzų literatūros magistro laipsnį Puatjė ir daktaro laipsnį Limožo universitetuose Prancūzijoje. Pirmasis jo romanas „Kelias į lenktynių žiedą“ 1990 m. sulaukė skaitytojų ir kritikų dėmesio. Paskui išleido dar 13 romanų, literatūros teorijos veikalą, 2 eilėraščių rinkinius (vienas anglų, kitas prancūzų kalba), kino scenarijų, dramą, apsakymų rinkinį. 2 jo romanai ekranizuoti, vienas pritaikytas teatro scenai. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla 2012 m. išleido jo romaną „Užupio respublika“ (Vertė Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas).

Beje, balandžio 1-ąją Užupio Respublika minėjo 23-ąsias Nepriklausomybės paskelbimo metines.

 

Kornelijus Platelis. Menininkas Hailji iš Pietų Korėjos apie Užupio Respubliką, tapybą ir kitą kelią
Hailji (Rim Jong Joo) ir Kornelijus Platelis Pietų Korėjoje (2018). Nuotrauka iš K. Platelio asmeninio archyvo.

 

Regis, šiame paveiksle vaizduojamas Vilniaus oro uostas. Susitikti su lietuvišku savo romano vertimu jame nusileidote 2012 metais. O kada pirmą kartą atsidūrėte šioje terra incognita, kuri įkvėpė parašyti knygą?

Tai buvo 2000 m. sausio 3-ioji. Tą kartą 5 dienas klajojau po jūsų šaltą, snieguotą šalį, ji man paliko didžiulį įspūdį ir įkvėpė parašyti romaną. Korėjoje jis išėjo 2009 metais.

 

Užupio Respublika. Renkantis kitą kelią.
Hailji. „Jorgita sningant“, drobė, akrilas, 2019.

 

Ir iš karto buvo išverstas į anglų kalbą? Pamenu, pirmiausiai ir perskaičiau jo angliško vertimo rankraštį.

Buvo išverstas, bet Jungtinėse Valstijose jis išėjo tik 2014 metais.

 

Užupio Respublika. Renkantis kitą kelią.
Hailji „Vilniaus istorija“, drobė, akrilas, 2020.

 

Užupio Respublika. Renkantis kitą kelią.
Hailji „Piligrimų sapnas“, drobė, akrilas, 2020.

 

Tuomet gerai – Lietuvai ir pritiko tapti pirmąja užsienio šalimi, kurioje ta knyga išleista. O kas tas vyras paveiksle su sieniniu laikrodžiu, tartum atskridęs kartu iš nežinia kur. Kaip jis čia atsirado?

Nežinau. Tai lyg koks magiškas ženklas, tarsi nurodantis duris į kitą tikrovę. Dažnai naudojuosi panašiais ženklais savo romanuose, kino filmuose, eilėraščiuose bei paveiksluose. Jie kelia susidomėjimą, kartais šypseną, kuria paslapties atmosferą, o svarbiausia – skatina suvokėją mąstyti patį, atkoduoti metaforas.

 

Užupio Respublika. Renkantis kitą kelią.
Hailji „Pavasariniai piligrimai“, drobė, akrilas, 2010.

 

Jūsų pirmasis eilėraščių rinkinys „Mėlynas laikrodžių apmąstymas“ („Blue Meditation of the Clocks“) parašytas viešint Amerikoje. Tai lyg ir kita jums svarbi tema, atsirandanti tapytoje Užupio istorijoje. Esate nutapęs nemažai paveikslų vien tik laikrodžių tema. Kai kuriuose jų laikrodžiai aiškiai kybo virš Vilniaus, žmogus su laikrodžiu neretai pasirodo „Užupio respublikos“ įvykius iliustruojančiuose paveiksluose. Tai perša mintį, kad Vilnius, Lietuva – jums emociškai svarbi vieta, kurioje susikerta dvi ryškios jūsų kūrybos linijos.

Gal ir taip. Po to pirmojo karto apsilankiau dar kokius 8, bet nedaug ką galėčiau šia tema pasakyti. Kalbėdamas apie tokius dalykus visada rizikuoji ko nors neįvertinti arba ką nors pervertinti. Tačiau Lietuva, Vilnius, Užupis man taip ir liko svarbi pasaulio vieta. Jos suvokimas, žinoma, geriau ją pažįstant keitėsi, bet emocinis ryšys išliko. Todėl natūralu, kad joje susikerta kelios patirties vaizdinių linijos. Galų gale tapydamas tuos paveikslus, ypač „Užupio respublikos“ seriją mintimis grįždavau į Lietuvą, susitikdavau su pasiilgtais draugais.

 

Užupio Respublika. Renkantis kitą kelią.
Hailji „Apleista valtis“, drobė, akrilas, 2018.

 

Užupio Respublika. Renkantis kitą kelią.
Hailji. „Rudeniniai lapai Sogumgange“, drobė, akrilas, 2018.

 

Kaip pradėjote tapyti? Žinau, kad prieš tai užsiiminėjote kaligrafija. Ar studijavote tapybą, lankėte kokius nors kursus?

Pats nesuprantu, kaip tai atsitiko. 2018 m. lapkričio 1-ąją nusprendžiau to imtis ir tiek. Vienas mano kolega meno profesorius Young-Jun Lee jau keletą metų ragino mane tai daryti. Kodėl? Gal todėl, kad kartą pamatęs nedidelį mano tapytą darbelį, pagalvojo, jog turiu tam gabumų. Nepatikėjau juo, nes man ir nesisapnavo, kad galėčiau pradėti ir užbaigti bent vieną paveikslą. Tačiau tas kolega nenustojo įkalbinėti. Tad ryžausi pabandyti. Ir pradėjau tapyti po vieną, du paveikslus per dieną. Tai atrodė neįtikėtina. O kaligrafiją jaunystėje 4 mėnesius studijavau pas garsų meistrą. Tačiau rezultatas tebuvo toks, kad ja nusivyliau – ji pasirodė man per sunki. Tačiau ta patirtis padėjo suvokti piešinio linijos reikšmę.

 

Užupio Respublika. Renkantis kitą kelią.
Hailji. „Medžio kančia“, drobė, akrilas, 2018.

 

Pradėjote nuo realistinių peizažų, tada užsikrėtėte laikrodžių magija, paskui perėjote prie atmintyje tebetūnančių „Užupio respublikos“ vaizdų. Ar tokia buvo seka?

Taip, pradėjau nuo realistinių gamtovaizdžių. Tuo laikotarpiu elgiausi kaip gerai išauklėtas diletantas. Tapyti sekėsi lengvai, dariau tai pramogaudamas. Bet labai greitai toks užsiėmimas nusibodo. Ėmiau klausti savęs, kodėl tai darau. Tuomet pradėjau tapyti gamtovaizdžius, atsispindinčius vandenyje. Toks buvo antrasis laikotarpis. Štai mano pora paveikslų iš jo. Tačiau tai irgi netruko ilgai. Norėjosi tapyti ką nors originalaus, tad mano darbai dar kartą pasikeitė.

 

Užupio Respublika. Renkantis kitą kelią.
Hailji. „Apmąstant Du Fu eilėraštį „Kopiant į kalnus“, drobė, akrilas, 2018.

 

Užupio Respublika. Renkantis kitą kelią.
Hailji. „Laiko pilis“, drobė, akrilas, 2019.

 

Pamenu dar keistus medžius ir akmenis. Ar tai buvo po to, ar dar vėliau?

Po to. Galima vadinti trečiuoju medžių ir akmenų laikotarpiu. Kasdien tapiau kenčiančius medžius, ir meno kritikai susidomėjo mano darbais. Surengiau porą parodų Seule, sulaukiau teigiamų atsiliepimų.

 

Užupio Respublika. Renkantis kitą kelią.
Hailji. „Taksistas Jonas“, drobė, akrilas, 2019.

 

Tačiau, atrodo, jūsų tapyba vėl pasikeitė?

Jaučiau poreikį keistis – kenčiantys medžiai mane patį vertė kentėti. Vėl grįžau prie gamtovaizdžių, kuriuos profesorius Young-Jun Lee pavadino Hailji’o gamtovaizdžiais. Tuo metu dažnai keliaudavau tapyti į gamtą. Žiemą tokios iškylos darėsi pavojingos, ir apskritai pradėjau abejoti, ar iš tiesų man verta tapyti gamtovaizdžius iš natūros.

 

Užupio Respublika. Renkantis kitą kelią.
Hailji. „Urbonas, ilgisi praeities“, drobė, akrilas, 2019.

 

Ir jūsų tapyba vėl pasikeitė?

Taip, pradėjau tapyti savo literatūrinius vaizdinius. Profesorius Lee tai pavadino mano penktuoju „Mėlyno laikrodžių apmąstymo“ laikotarpiu. Man visada trūko amato įgūdžių. O tapydamas įsivaizduotą pasaulį jaučiuosi laisvesnis, turintis neribotą objektų skaičių. Tačiau neketinu tapyti iki gyvenimo pabaigos. Po poros metų planuoju nutraukti šią veiklą sukūręs apie 300 darbų ir parašyti filosofinę knygą.

 

Užupio Respublika. Renkantis kitą kelią.
Hailji. „Marija, mažoji gėlininkė“, drobė, akrilas, 2020.

 

Mano paveikslai taip pat negali būti realistiški, tradicine prasme. Kaip minėjau, man trūksta tapybos amato įgūdžių. Bet manau, kaip tik todėl jie neblogai dera su romano pasakojimu.
Hailji. „Nepalik manęs, Rimai“, drobė, akrilas, 2019.

 

Labai griežti ir tikslūs planai. Bet grįžkime į Vilniaus oro uostą 2000-ųjų sausio 3-iąją. Sėdote į taksi ir paprašėte nuvežti į Kerry’o (Vilniuje gyvenantis poetas Kerry Shownas Keysas, – red. past.) butą Žemaitijos gatvėje. Taip prasideda ir „Užupio respublikos“ pasakojimas, plėtojamas, sakyčiau, magiškojo realizmo stiliumi. Tokiu pat stiliumi nutapyti ir šio romano scenas vaizduojantys paveikslai. Tad kita kelionė tuo pačiu stiliumi?

Taip. Nors šiaip jau kasdienybę dažnai vaizduodavau realistiškai, ypač pirmajame romane „Kelias į lenktynių žiedą“. O „Užupio respublika“ – šiek tiek stebuklinga, magiška šalis. Pagaliau realus Vilnius, dar tebesitęsiant virsmui pamatytas kitos kultūros žmogaus, negalėjo jam atrodyti taip jau visiškai realus. O mano skaitytojai nustebo. Kas tai? Jie nebuvo regėję tokio išraiškos būdo. Taip aš skatinau juos iš naujo išvysti ir apmąstyti savo gyvenimus. Mano paveikslai taip pat negali būti realistiški, tradicine prasme. Kaip minėjau, man trūksta tapybos amato įgūdžių. Bet, manau, kaip tik todėl jie neblogai dera su romano pasakojimu.

 

Užupio Respublika. Renkantis kitą kelią.
Hailji. „Tomas, Ministras Pirmininkas“, drobė, akrilas, 2019.

 

Jūsų paveiksluose galima atpažinti kai kuriuos žmones, įskaitant jus patį. Daugelis pastebi, kad akademinio išsilavinimo neturintys dailininkai mėgsta save vaizduoti darbuose. Tačiau čia turbūt kitas atvejis – romano autorius tapo savo vaizduotės scenas, tad neišvengiamai turi pavaizduoti ir save. Rašytiniame tekste prototipų vardai būna pakeisti. Jūsų nutapytos romano scenos tartum išduoda paslaptis, praveria langelį į personažų prototipus, o tai šiaip jau literatūroje retai pasitaiko. Tekstų iliustracijose panašumų dažniausiai taip pat vengiama. Šiuo požiūriu aptariama paveikslų serija labai įdomi. Dar juose įžvelgiu primityvizmo estetikos pėdsakų.

Tiesa, neįgijau akademinio dailės išsilavinimo, todėl mano paveikslai gali atrodyti absurdiški. Vis dėlto kaip tik todėl jie saviti ir atspindi tam tikrus visos mano kūrybos bruožus. Jūs pats pradėjote kalbėti apie kitą kelią tuo pačiu stiliumi. Stilių sąšaukos turbūt nėra savaime blogas dalykas?

 

Užupio Respublika. Renkantis kitą kelią.
Hailji. „Žilagalvis Vladimiras“, drobė, akrilas, 2019.

 

Užupio Respublika. Renkantis kitą kelią.
Hailji. „Vilmos meilė“, drobė, akrilas, 2019.

 

Jūsų darbai gana nuosekliai iliustruoja „Užupio respublikos“ siužetą. Ar svarstote perleisti romaną su šiais paveikslais?

Norėčiau... Bet tai jau ne mano reikalas, tai leidėjo darbas. Jei romanas ir paveikslai šio to verti, kas nors būtinai tai padarys. Dabar esu giliai pasinėręs į tapybą. 300 darbų per porą metų. Niekada nebuvau taip užimtas.

 

Užupio Respublika. Renkantis kitą kelią.
Hailji. „Jorgita Adutiškyje“, drobė, akrilas, 2019.

 

Užupio Respublika. Renkantis kitą kelią.
Hailji. „Kregždės stalčiuje“, drobė, akrilas, 2020.

 

Daugiau Hailji darbų ČIA

Draugai