Vitalij Binevič. Kas yra pornografija? (III)

 

Pornografija yra teorija, o išprievartavimas – praktika.

Feministė ir cenzūros šalininkė Robin Morgan

 

Viename italų tapytojo Alessandro Magnasco eskize užfiksuotas įdomus reginys. Grupelė vaikų būriuojasi ir laukia eilės prie camerae obscurae – primityvaus fotoaparato, atkuriančio tikrovės vaizdinius. Nematome, į ką žvelgia vaikai, tačiau nujaučiame, kad tai turėtų būti kažkas nešvankaus. Piešinys, nors visiškai neprimena kitų grandiozinių A. Magnasco kūrinių, geriausiai atskleidžia smalsios žmogiškosios akies polinkį į vojerizmą. Juk ir mes patys, žvelgdami į vaikus, žiūrime į žiūrinčiuosius. Štai kodėl atsiradus progai susigundžiau užsidėti virtualios realybės (VR) akinius ir žvilgtelėti pro juos į pornografinį filmą. Iškart pamiršau apie moterų objektifikavimą, žvilgsnio asimetriją ar visas kitas skopofilines dilemas. Kaip sakė mano draugas – tai tikroviškiau už pačią tikrovę.

 

Pornografija ir teorija

XX a. 7 dešimtmetyje susiformavusi pornografijos industrija masiškai ėmė štampuoti nešvankius filmus. Toks amoralių vaizdinių perteklius kėlė susirūpinimą politikams, todėl 1986 m. išleidžiamas Ronaldo Reigano inicijuotas „Meese’o raportas“, kuriame drąsiai postuluojamas neigiamas pornografijos poveikis žmogaus psichikai ir visuomenei. 2 000 puslapių dokumente pakartojama mintis, kad pornografija tiesiogiai atsakinga už prievartą prieš moteris ir išaugusį nusikalstamumą. Tačiau šiuos kaltinimus galima vertinti kaip tam tikrą baimės simptomą.

Vakarų mąstymo tradicijoje įsitvirtinusi pamatinė mimetinė prielaida, kuria remiantis, menas atkartoja arba kopijuoja tikrovę. Prisiminkime terminą „mimezis“, kilusį iš žodžių mimeisthai (sen. gr. imituoti) ir mimos (sen. gr. aktorius). Ši kategorija buvo aktualizuota Platono estetiniuose samprotavimuose, išdėstytuose „Valstybėje“. Čia filosofas bandė teoriškai suformuluoti tobulą miestą, iš kurio turėjo būti išvaryti visi polio ideologijos neatitinkantys poetai, o jų kūriniai uždrausti. Kuo menininkai taip prasikalto? Visa Platono filosofija plėtojama idėjų mokymo (sen. gr. eidos) kontekste, kur tikrovės pagrindu tampa ne fiziškai patiriamas materialusis pasaulis, o abstrakčios, universalios ir amžinosios idėjos. Pavyzdžiui, antroje „Valstybės“ dalyje Platonas Sokrato lūpomis kalba apie menininkų kuriamą iliuziją. Gamindamas lovą dailidė privalo remtis galvoje esančia abstrakčia lovos idėja, o kai lovą atvaizduoja menininkas, jis remiasi ne idėja, bet konkrečiu objektu, t. y. dailidės sukalta kopija1. Kalbant paprastai, filosofui menininkai yra trečiarūšiai padarai, kuriantys kopijų kopijas. Ir šios kopijos, pasak Platono, iliuziškumu gali užkerėti tobuliausio miesto gyventojus.

Nors mimetinė meno teorija yra gana sudėtinga ir abstrakti, padarė didžiulę įtaką visai vėlesnei mąstymo tradicijai. Beveik neįmanoma kalbėti apie vizualumą be įprastos tikrovės ir fikcijos perskyros ar jos atmetimo. Štai kodėl kasdienybės sferoje menas visada nusileis tikrovei ir kels nepasitikėjimą. Šią baimę sustiprino įsitvirtinusi krikščionybė, kurios vienas iš pilnų Dekalogo įsakymų skelbia: „Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme“ ( 20,4). Neatsitiktinai tokie ankstyvieji krikščioniškieji mąstytojai kaip Tertulijonas ar šv. Augustinas tiesiog nekentė teatro ir jo kuriamos iliuzijos. Ir tai tik kelios Vakarus kamuojančios vaizdinių baimės apraiškos. Veikale „Apie Gramatologiją“ filosofas Jacques’as Derrida parodė, jog Vakaruose įsitvirtinęs esencialistinis požiūris į tik­rovę ir būtį, atmetantis ir nepatikliai vertinantis viską, kas mąstymo ar idėjų atžvilgiu atlieka antraplanį vaidmenį – raštą, teatrą, paveikslus ar apskritai bet kokius kitus atvaizdus. Įdomu, kad šis įtarumas vėl paplito būtent XX a. 7 dešimtmetyje, kai vizualų tik­rovės registrą ėmė kritikuoti mąstytojai Susan Sontag ar Jea­nas Baudrillard’as ir kiti. „Spektaklio visuomenėje“ Guy Debord’as pranašiškai rašė: „Spektaklis yra visos vakarietiškos filosofinės minties silpnybės įpėdinis, minties, suprantamos kaip veikla, kurioje vyrauja regėjimo kategorijos“ (p. 47).

Pornografijos kritikai dažniausiai remiasi šiomis mimetinėmis prielaidomis, implicitiškai paveldėtomis iš Vakarų mąstymo tradicijos. Šią diskusiją dar labiau apsunkina atsiradę virtualiosios realybės ar vis „tikroviškesnių“ pornografijos žanrai, kai kamera gali būti įdėta net į moters vaginą. Štai kodėl pornografijos klausimas visų pirma yra vizualumo laisvės ir cenzūros klausimas. Arba, anot literatūros kritikės Camille Paglios, bet kuris menas yra pornografinis.

 

Vitalij Binevič. Kas yra pornografija? (III)
Alessandro Magnasco piešinys.

 

Pornografija ir praktika

Cenzūros šalininkų šūkis „Pornografija yra teorija, o išprievartavimas – praktika“ leidžia suformuluoti aiškų kaltinimą šiai vizualaus malonumo mašinai. Problema kyla ne dėl aktorės, savanoriškai už pinigus prieš kamerą užsiiminėjančios seksu, ir ne dėl jaudinančių vaizdinių, nukreiptų į žiūrovo kūną. Didžiausias pornografijos pavojus, anot jos kritikų, kyla dėl moterų objektifikavimo ir smurto prieš moteris propagavimo. Nors šis teiginys taip pat remiasi filosofiškai abejotina subjekto ir objekto perskyra – mūsų išgyvenimui būtinas kitų žmonių objektifikavimas2, būtent šią populiariai įsitvirtinusią nuomonę privalome išnagrinėti.

Ar pornografija verčia vyrus smurtauti? 1987 m. Edwardas Donnersteinas, Danielis Linzas ir Stevenas Penrodas išleido knygą „Pornografijos klausimas“ („The Question of Pornography“), kurioje pateikė tyrinėjimų metanalizę apie pornografijos ir vyrų agresijos santykį. Autorių apibendrinimai leidžia teigti, kad pornografijos žiūrėjimas iš tiesų padidina agresijos lygį. Tačiau visi atlikti tyrimai turėjo dvi svarbias sąlygas. Pirma, eksperimento dalyviai prieš filmo peržiūrą buvo slapta suerzinti ir įaudrinti – dažniausiai juos apšaukdavo specialiai nusamdyta aktorė. Antra, dalyviams galėjo būti demonstruojama tiek smurtinė, tiek nesmurtinė pornografija, nes daugelis mokslininkų daro apriorinę prielaidą, kad skirtinga pornografija įvairius žiūrovus veikia skirtingai.

Nagrinėdami nesmurtinės pornografijos poveikį mokslininkai pabandė atsakyti į keletą pamatinių klausimų. Ar neigiamai moteris vertinantys vyrai po pornografinio filmo peržiūros elgsis agresyviau už vyrus, kurių nuomonė pozityvi arba neutrali? Tyrimų duomenimis, suerzintų ir pornografinį filmą pažiūrėjusių vyrų agresijos lygis kyla nepriklausomai nuo jų pačių išankstinio požiūrio į moteris. Įtariama, jog čia svarbų vaidmenį atlieka galimas visuomenės pasmerkimas – kai tyrėjas stebi dalyvį, šis tikrai nebus linkęs demonstruoti pačių blogiausių savybių. Tai leidžia teigti, jog į pornografijos žiūrėjimą įtraukiami socializacijos procesai, todėl turbūt ir nepriimtina viešai kalbėti apie mėgstamus nešvankius filmus. Kitas autorių iškeltas klausimas: ar nesmurtinė pornografija apskritai susijusi su neigiamu vyrų požiūriu į moteris? Keletas tyrimų parodė, kad po ilgalaikio nesmurtinės pornografijos žiūrėjimo (6 savaitės, kasdien po 1 filmą) vyrų požiūris į moteris tikrai suprastėjo. Bet atsiranda dar viena svarbi išlyga – identiškas poveikis pastebimas ir žiūrint meninius filmus, kuriuose niekinamos moterys. Šie rezultatai leidžia spekuliuoti: visi moterų objektifikavimą demonstruojantys kūriniai, t. y. labai didelė Vakarų meno dalis, gali neigiamai veikti žiūrovą.

Kas nutinka žiūrint smurtinę pornografiją? Tokia pornografija išties sukelia agresyvesnes reakcijas nei nesmurtinė pornografija. Tyrimų rezultatai parodė, kad vyrai, supykdyti moters prieš eksperimentą ir pažiūrėję filmą su išprievartavimo scena, reaguos gerokai agresyviau už vyrus, kurie pažiūrėjo nesmurtinės pornografijos arba paprastą meninį filmą. Svarų poveikį turi ir pats išprievartavimo demonstravimas – filmas, kuriame prievarta pateikiama pozityviai (ji slapta to norėjo) kels didesnį agresijos lygį nei filmas, kuriame prievarta pateikiama negatyviai (moteris iki galo priešinosi). Tačiau lemiamą vaidmenį čia atlieka jau minėta eksperimento sąlyga – vyrų išankstinis supykdymas. Pašalinus ją, rezultatai taip pat keičiasi. Jei nesupykęs vyras žiūrės pozityvaus išprievartavimo sceną, jo ir iš anksto supykdyto vyro agresijos lygiai bus panašūs. Tačiau jei nesupykęs vyras žiūrės neigiamą išprievartavimo sceną, jo agresijos lygis bus dvigubai mažesnis nei tokią pat sceną žiūrinčio supykusio vyro. Ką tai reiškia? Atsipalaidavęs ir ramioje aplinkoje smurtinę pornografiją žiūrintis vyras yra veikiamas visiškai kitaip nei būdamas įsiaudrinęs. Ir tokia deviacija galioja ne tik smurtinei, bet ir nesmurtinei pornografijai.

Kam reikalingi visi šie samprotavimai ir eksperimentai? Nevienodos reakcijos žiūrint smurtinę ir nesmurtinę pornografiją kelia svarbų klausimą: kokie vaizdiniai konkrečiai, pornografiniai ar smurto, kelia vyrų agresijos lygį? Pastebėta, kad panašų poveikį agresijos augimui turi ne tik smurto vaizdiniai, bet ir filmai, demonstruojantys pajuoką ar medicininę intervenciją. Pavyzdžiui, per vieną eksperimentą supykusiems vyrams parodyta akies operacija taip pat pakėlė agresijos lygį. Todėl bet kuris papildomas vizualus stimulas gali suaktyvinti agresiją. Ankstesnį teiginį, kad pornografija skatina vyrus smurtauti, reikia griežtai patikslinti – tik tam tikromis sąlygomis ir tam tikra pornografija skatina vyrų agresyvumą. Negana to, kai kurių tyrimų duomenimis, pornografija gali būti siejama ir su pozityviu poveikiu žiūrovams. Pavyzdžiui, po ilgalaikės šių filmų peržiūros kai kurie vyrai pradeda teigiamiau vertinti moterų ar seksualinių mažumų teises. Apibendrinus galima teigti, kad yra daugelis skirtingos vizualios pornografijos variantų, kurie paklūsta įvairioms filmavimo, platinimo, žiūrėjimo ir vertinimo praktikoms. Būdami atsakingi žiūrovai, mes patys renkamės, į ką žiūrėti, o nuo ko žvilgsnį nusukti. Ir taip pornografija leidžia mums rea­lizuoti savo laisvę.

 

Vietoje pabaigos

Vartydami Christopho Bangerto karinių fotografijų albumą „Karo pornografija“ („War Porn“, 2014) susidursime su tam tikru sunkumu. Dalis knygos puslapių liko nesupjaustyti, todėl norėdami žvilgtelėti į fotografijose užfiksuotus žiaurumus žiūrovai turės patys jėga puslapius perplėšti. Paprastas estetinis sprendimas puikiai atskleidžia, kad net iš pirmo žvilgsnio su pornografija nieko bendra neturintys atvaizdai taip pat kelia amoralumo, atsakomybės ir vizualumo pertekliaus klausimus. Kitaip tariant, jie taip pat gali būti vertinami kaip pornografija. Ar mes juos taip vertinsime, priklauso tik nuo mūsų pačių.

 

1 Vėlyvuosiuose kūriniuose Platonas šiek tiek pakeitė požiūrį į cenzūrą ir menininkus.

2 Priešingai nei teigė Immanuelis Kantas, kirpėjas mums negali tapti savaiminiu tikslu, o tik priemone naujai šukuosenai gauti.

Draugai