Kartvelų filosofas Merabas Mamardašvili (1930–1990) Vilniuje 1981 m. skaitė paskaitas Filosofijos, kultūros ir teisės institute. Filosofas dėstė savo socialumo sampratą nagrinėdamas sudėtingus visuomenės struktūros, jos funkcionavimo ir mąstymo tarpusavio ryšius. Paskaitų pagrindu 2009 m. pasirodė knyga, kurią kitais metais leidykla „Hubris“ planuoja išleisti lietuviškai. Pateikiame pirmosios paskaitos ištrauką.

 

 Merabas Mamardašvili. Mamardašvili šeimos archyvo nuotr.

 

Galima prisiminti Albertą Einsteiną, talentais niekuo pernelyg nesiskyrusį nuo amžininkų fizikų, turbūt gabesnių už jį pagal biologinius ir psichologinius duomenis (žinoma, kad Einsteinas buvo sulėtėjusios raidos vaikas, prakalbęs gerokai vėliau nei įprasta), taigi, jeigu žmonių likimas priklausytų nuo intelekto testo rodmenų, Einsteinas būtų tiesiog išbrauktas iš kategorijos tų žmonių, kuriuos galima prileisti prie mokslo. Jis pats – jo mintys šia tema – leidžia mums pereiti arba sugrįžti atgal prie metafizinio elemento reikšmės mūsų gyvenime.

Kol kas savo mintį įtvirtinsiu taip: metafizika vadinama tai, kas neregima, antempiriška, kam negalima priskirti vaizdinės reikšmės, ko net apskritai neįmanu apibrėžti ir kam vis dėlto būdingas kažin koks „aukščiausias“ prasmingumas. Sykiu šis „aukščiausias“ yra mums artimiausias bei reikšmingiausias dalykas ir, svarbiausia, pasižymi regimomis pasekmėmis, kitaip sakant, aptariamu atveju regima pasekmė yra ta, kad Einsteinas – tai faktas „Einsteinas“, o šito nepasakysi apie kitus fizikus. Kažkas įvyko pasaulyje, tai yra moksle, dėl to elemento, kurio Einsteino atveju nebegalime išmatuoti.

Kartą pats Einsteinas labai įdomiai atsakė į klausimą apie mokslininkų motyvaciją ir apskritai apie mokslo, kaip mąstysenos, bruožus, ir jūs tą atsakymą, be abejo, žinote. Einsteinas atsakė, kad mokslą pasirenka mažiausiai trijų kategorijų žmonės. Pirmoji kategorija – apdovanotieji išskirtiniais intelekto gebėjimais, jie imasi mokslo su tokiu pačiu įkarščiu ir domesiu, kaip kiti imasi sporto. Mokslas jiems – savotiškas įdomus intelektinis žaidimas, dominantis juos būtent kaip žaidimas, uždavinių sprendimas, kur sėkmė išmatuojama lygiai taip pat, kaip ji matuojama sporte. „Ką gi, labai gera darbuotojų kategorija“, – kalbėjo Einsteinas. Antroji kategorija mokslininkų, taip pat intelektualiai talentingų, imasi mokslo taip, kaip galima imtis ko kito, teikiančio pragyvenimo lėšų ir pasitenkinimą darbu. Tokių nevalia išvaryti iš mokslo šventovės, jie būtini ir, ko gero, sudaro būtiną daugumą. Tačiau yra ir trečioji mokslininkų kategorija, šiuos į mokslą (tai yra į tam tikrą abstraktų samprotavimą arba pasaulėvaizdį, koks ir yra mokslas) stumia pojūtis, kokia varginanti nuobodybė yra įprastinis kasdienis gyvenimas, kokios beprasmiškos jo kartotės ir kokie tušti mūsų įprastiniai siekiai ar malonumai, niekada nepatiriantys galutinio pasitenkinimo, pakrikai keičiantys vienas kitą ir išsklaidantys mūsų gyvenimą į beprasmiškai ir atgrasiai besikartojančius dalykus. Jeigu žmogų apėmė šitoks beprasmybės pojūtis, kurio paskatintas jis ieško kažko kito, ieško užvaldytas jausmo, kad esama kažkokiõs kitos, „aukštesnės“ pasaulio tvarkos ir jo protingumo slėpinio, jis priklauso prie dar vienos mokslą sudarančių žmonių kategorijos (kuri taip pat būtina).

Sprendžiant iš to, kur link kreipė kalbą Einsteinas, jis pats priklausė šiam trečiajam tipui ir turbūt šitaip netiesiogiai aprašė save išsakydamas priežastis, kodėl ėmėsi mokslo. Jis ėmėsi abstraktaus mokslo dėl to, kad šis išgriebdavo jį iš gyvenimo apytakos, iš stichinio srauto, nutraukdavo jame, jo gyvenimo vyksme tam tikras priklausomybes, savaime atsikuriančias sampynas, – jis tarsi iškrisdavo iš stichinio srauto sampynų patirdamas atsivėrusį ir sykiu neperprantamą slėpinį viseto, gyvenančio pagal kitus dėsnius (beje, kaip tik tai Platonas kadaise vadino „antruoju plaukimu“), ir, svarbiausia, dalyvaudamas bei atgaivindamas dalyvavimą šiame slėpinyje.

Vėl noriu pasakyti, kad tai, ką dabar aprašiau, ir yra metafizika, yra jos gijos ir dėmenys, bet ji taip pat turi ir empiriškai matomų padarinių, šiuo atveju Ein­steino atradimus¹. Taip pat ir kalbant apie realius mums nutinkančius įvykius, socialinius ar psichologinius: kas nuo ko labiau priklauso? Juk intuityviai mums daug reikšmingesni ištikimybė arba išdavystė ir tokie dalykai kaip „koncentracija“ (tiek proto, tiek gyvenimo), gyvenimo „vientisumas“, „sutelktumas“ (arba „nesutelktumas“) nei empiriškai išmatuojami mūsų egzistavimo parametrai. Tačiau panorėję iš mokslo (psichologinio ar socialinio-istorinio) sužinoti, kaip mes gyvename, sužinosime kaip tik tas abstrakcijas, su kuriomis neįstengiame susieti savo gyvenimo; priešingai, socialinių-istorinių ir psichologinių teo­rijų abstrakcijas galime vartoti kaip tik tokiu mastu, kokiu užmirštame viską, ką žinome mūsų gyvenimo, intuicijos lygiu, žmogiškojo orumo, prasmės ir kitų reikalavimų, kuriuos pateikiame sau ir kitiems, lygiu.

Kalbu apie fizinę metafiziką. Kokia prasme? Mes šių dalykų nesuprantame, nematome dėl dviejų priežasčių. Pirmoji (ją iš tikrųjų jau paminėjau) – tai mūsų santykis su socialiniu mokslu ir egzistuojantis šio mokslo tipas. Pasitelkiant pavyzdį galima sakyti, kad šis tipas primena karo strategijos ir taktikos kaip mokslo santykį su praktiniais karo veiksmais. Man susidaro įspūdis, kad karo teorijos santykis su karo tikrove toks pat, kaip socialinių ir socialinių-istorinių teorijų su socialine-istorine tikrove. Norint suprasti, kas vadinama „karo teorija“, galima tiesiog prisiminti Levo Tolstojaus „Karą ir taiką“, kur jis aprašo karinę išmintį lygindamas ją su tuo, ką pats rašytojas laikė realia istorija. Karo teorijos kuriamos taikant jas visiškai dirbtinėms situacijoms ir išlieka nepaisant to, kad žmonės, besiremiantys šiomis teorijomis, patiria pralaimėjimų². O teoretikai mano, kad juo blogiau faktams, taigi yra nesąmoningi hegelininkai (juk Hegelis, kaip žinote, irgi manė: jei faktai nesiderina su jo teorija, juo blogiau faktams). Negana to, pati tikrovė teorijos požiūriu pasirodo esanti klaida, nukrypimas nuo teorijos, kitaip sakant, karo strategas patiria pralaimėjimą ne dėl to, kad teorija yra bloga (teorija visada gera), o dėl to, kad praktika nuklydo nuo teorijos; jeigu praktika būtų nenuklydusi nuo teorijos, ją būtų lydėjusi sėkmė. Tai esminis dalykas kalbant apie „chirurginių“ ir intelektinių-konstrukcinių visuomenės teo­rijų, pavyzdžiui, marksizmo, likimus. Kaip ir apie visą socialistinę tradiciją.

Vadinasi, metafizika dar ir konstruktyvi. (Konstruktyvizmas kaip Okamo skustuvas.)        

Galima padaryti vieną pastabą, kuri pareikalaus iš mūsų suvokti, kad patys mąstome remdamiesi turimu socialinių teorijų aparatu. Juk mūsų socialinis mąstymas labai dažnai iš esmės kuriamas pagal Tolstojaus išjuoktą taisyklę: realią socialinę būtį mes suvokiame kaip klaidingus arba nevykusius nukrypimus nuo idealios teorijos, kaip mūsų negebėjimą jos laikytis. Todėl visa, kas įvyksta gyvenime, yra nepakankamai gerai suprastos teorijos pasekmė, ir šiuo požiūriu faktas niekada nepaneigia teorijos. Vertinant tokios teorijos ir realių istorinio vyksmo dėsnių atitikimo laipsnį reikia pasakyti, kad teorija taip nutolusi nuo tikrovės, kaip vokiečių teoretikų karo teorijos XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje buvo nutolusios nuo realių karo veiksmų ir dėsnių.

Metafizika ką tik minėtąja prasme turi fizinių pasekmių, tad socialinės minties srityje turime mokytis pro regimus reiškinius matyti tai, kas nėra regima, – tada mums taps suprantamiau (ir patys kitaip suprasime) tai, ką regime. Galima tvirtinti, kad be atodairos į empiriškai neapčiuopiamą elementą nesuprantame dalykų, svarbiausių ir mūsų gyvenime, ir visuomenės gyvenime bei istorijoje.

Antras aspektas, kuriuo noriu paaiškinti tai, ką kalbėjau, kuris bus nenutrūkstama tolesnių samprotavimų gija ir atskleis, kokia prasme buvo pavartota sąvoka „metafizika“, yra toks: visa, kas jau pasakyta, sunku suprasti tol, kol metafiziką suvokiame kaip tam tikrą pasaulio paveikslą, – esą yra kažkokia metafizika, ir ji taip vadinama dėl to, kad, kitaip nei mokslai, aprašantys empiriškai stebimą pasaulį ir intelekto požiūriu reikalaujantys skaitytis tik su tuo, ką gali parodyti pats patyrimas, metafizika yra paveikslas arba atvaizdas tam tikro antjuslinio, antpatyriminio pasaulio. Bet mes, be abejo, žinome, kad jokio antjuslinio pasaulio nėra, vadinasi, absurdiška, nesuprantama, kokią teisę turiu apskritai vartoti „metafizikos“ terminą racionalioje filosofijoje (o filosofija yra racionali pagal apibrėžimą, iracionalios filosofijos nebūna). Tai gali būti nesuprantama tol, kol suvokiame metafiziką kaip vaizduojančią, tai yra tariame, kad metafizika aprašanti dar kažin kokį pasaulį. Kartoju, mes suvokiame metafiziką kaip paveikslą arba vaizdinį, vaizdinių sistemą, taigi kažką vaizduojančią, ir tas „kažkas“ yra tam tikras daiktas. Pamėginkime į metafiziką pažvelgti kitaip. Mes suprasime viską, kas pasakyta, ir atrasime kokį nors kelią, įžvelgę konstruktyvią metafizikos pusę, būtent konstruktyvią žmogaus fenomeno atžvilgiu, taigi supratę, kad per tą neregimą elementą, kuris yra metafizikos objektas, per jo atskleidimą ir samprotavimą apie jį atsiranda tam tikri konstituciniai paties žmogaus fenomeno efektai, kitaip sakant, kad pats žmogus tarsi kuriasi per tokio pobūdžio vaizdinius. Šie vaizdiniai nevaizduoja. Pavyzdžiui, „sąžinė“ nevaizduoja daikto, pavadinto „sąžine“, jo negalima parodyti, „sąžinė“ apskritai yra visų konkrečių mūsų dorovės reiškinių eteris arba elementas (paties etinio patyrimo kaip tokio sąlyga ir įgijimo būdas)³. Sąžinė skyrium, atskirai nuo jos apraiškų,  neapčiuopiama; mūsų dorovė, mūsų atskiros moralinės savybės gyvena „sąžinės“ elemente („elementas“ – senąja žodžio prasme), o jis pats yra begalinis ir neaprėpiamas (ir nekintantis). Tačiau vaizdinys, žodis juk egzistuoja mūsų kalboje, todėl geriau pažvelgti į tokio pobūdžio žodžius ir apskritai į vaizdinį apie kokio nors „kito gyvenimo“ egzistavimą kaip į konstitucinį šitaip pasaulin žvelgiančio žmogaus atžvilgiu. Jeigu nebūtų tokio žvilgsnio, kažko nebūtų žmoguje kaip realioje būtybėje⁴.

 

1      Kūryba, naujos formos. (Rusiškojo leidimo redaktorės pastaba: čia ir toliau kaip išnašos pateikiamos autoriaus pastabos, užrašytos iššifruotų paskaitų teksto paraštėse. Jos gana sąlygiškai priskiriamos vienam ar kitam žodžiui, sakiniui.)

2      Kuriamos nepriklausomai nuo interpretacijų.

3      Šeštojo jausmo „organas“.

4      Kiti jausmai, kitos galimos mintys, kiti sugebėjimai.

 

Iš rusų kalbos vertė Austėja Merkevičiūtė