Mieli skaitytojai,
rengdama kiekvieną numerį svarstau, kas žurnalui nutiks patekus į jūsų rankas: galbūt kaip tik dabar pusryčiaujate ir ant jo pastatėte kavos puodelį, gulite vonioje ir netyčia įmerksite į muiliną vandenį? O gal skrendate į Briuselį ir jis pasimes svetimame mieste? O gal atsidurs spintelėje su įvyniotais lašiniais ar bare ant jo atsisės moteris, vilkinti ankštą blizgančią suknelę? O gal tiesiai į skaistyklą – makulatūros perdirbimo mašiną?
Rašydama šį pirmąjį savo vedamąjį perverčiu senus „Litmenius“ ir skaitau ilgamečio vyr. redaktoriaus Kornelijaus Platelio vedamuosius: kviečia balsuoti prezidento rinkimuose, net jei ir atrodo, kad vienas balsas nieko nepakeis, sveikina su šventėmis... Pamenu, tuos rinkimus laimėjo Rolandas Paksas. Verčiu puslapius, akis užkliūva už interviu – literatūros kritikas sako, kad Lietuvoje nėra stiprios prozos. Déjà vu.
Po 20 metų, gimstant šiam numeriui, mūsų akiratyje įvyko nemažai: kino režisierės Marijos Kavtaradzės filmas „Tu man nieko neprimeni“ („Slow“) JAV Sandanso kino festivalyje pelnė apdovanojimą už geriausią režisūrą; paaiškėjo, kad Nacionalinio dramos teatro meno vadovo darbų po Oskaro Koršunovo imasi trys jauni režisieriai Antanas Obcarskas, Kamilė Gudmonaitė ir Eglė Švedkauskaitė; Laima Vilimienė paskelbta naująja Nacionalinio operos ir baleto teatro vadove, ta proga surengtas performansas – teatro laidotuvės; sostinėje pajudėjo jubiliejinių renginių konvejeris; mirė prieglobsčio negavusi jauna migrantė iš Afrikos; Vilniuje, Žvėryne, išžaginta 15-metė.
Po dramaturgo ir režisieriaus Iwano Wyrypajewo spektaklio premjeros „Girti“ užsukau į vakarėlį teatro kavinėje. Prasidėjo tostai – Martynas Budraitis dėkojo I. Wyrypajewui, I. Wyrypajewas dėkojo teatrui, aktoriams ir kitiems. Viena moteris, dėkodama I. Wyrypajewui, liaupsino aukštą jo darbo etiką ir staiga pradėjo kritikuoti lietuvius. Vėl mes kažkuo prastesni, Marija Kavtaradze, gelbėk! Ir nors I. Wyrypajewas – disidentas, stiprus dramaturgas, „Girti“ ieško Dievo, personažai, ypač vyresni, kėlė nuoširdų juoką ir graudulį, tačiau man iki šiol kirba, kad kažkas tą vakarą padvelkė Rusija, ta girtąja. Galbūt tas moters tostas?
Neseniai pasirodžiusiame interviu režisierius Gintaras Varnas kritikuoja LNOBT repertuarą, o bandymus pritraukti auditoriją, populiarinti operą lygina su komunizmu: „Jei taip buvo Rusijoje po 1917 metų – nesistebiu. Vežti operą į liaudį – proletarinis bolševikinis mąstymas. Na, ir vežkit sau sunkvežimiais! Ir vaidinkit furose!“ Jaunųjų LNDT meno vadovų noras teatrą artinti prie šiuolaikinės visuomenės taip pat sulaukė kritikos – neva bandoma naikinti meno elitą, tikrąjį meną ir visa tai primena sovietmetį. O dabartinė LNOBT komanda bijo, kad naujoji vadovė sugrąžins teatrą į sovietmetį... Pozicijos skirtingos, bet leksika simptomiška: komunizmas, sovietmetis, sovietmečiui, sovietmetyje.
Beje, atėjusi į „Litmenį“, aš irgi kalbėjau apie meno elitą, sakiau, kad galbūt reikia rašyti paprasčiau, užuot aklai tikint, jog iš aukšto bokšto diktuojame turinį ir madas – madas diktuoja „New Yorker“. Ir omenyje turėjau tikrai ne pataikavimą liaudžiai ar intelekto naikinimą, o ryšį su esamu ir potencialiu skaitytoju. Déjà vu? Taip, šiandienių 30-mečių liga – visur ieškoti ryšio, jautrumo, atvirai kalbėti apie traumas ir priklausomybes, kurti empatijos revoliuciją. Be to, vairuojame prisisegę diržais, nemokame duoti kyšių.
Tame pačiame „Girtų“ vakarėlyje vienas didžiai gerbiamas intelektualas, komentuodamas esamą kultūros padėtį, pareiškė, kad demokratija gimdo infantilizmą. Nuskambėjo filosofiškai, intriguojančiai, bet pala, ką jis norėjo tuo pasakyti?
Tikiuosi, atsakymo šiame numeryje nerasite. Šįkart spausdiname pokalbį su naujaisiais LNDT meno vadovais, kelis pamintijimus apie pabėgėlius, Kęsto Kirtiklio „Terapijos visuomenę“, Patricijos Jurkšaitytės „Iliuzoriumo“ apžvalgą, įspūdžius iš trumpųjų filmų festivalio, du pasakojimus iš Japonijos, ištrauką iš Olivios Laing „Vienišo miesto“, visą sidabrinę Laimos Kreivytės ranką, Tomo Petrulio „Musių kolekciją“...
Mūsų laukia Valentino diena, Lietuvos valstybės atkūrimo diena, Nacionalinė emancipacijos diena, o vasario 24-ąją – jau metai aršaus karo. Todėl siūlau vieniems kitus mylėti ir palaikyti, nesame nei prastesni, nei geresni. Apie tai kalba ir Patricijos Jurkšaitytės „Natiurmortas“ ant viršelio – visi panašūs, bet skirtingi.
P. S. Vos nepamiršau, „Litmenis“ puikiai tinka Užgavėnių kaukei pasigaminti!
Lina Laura Švedaitė