Pokalbis su Gedimino kalnu, arba Gediminas sapnuoja savo sapnus, o mes savo

2017-ųjų „Šūdvabalio premija“ redakcijos sprendimu skirta GEDIMINO KALNUI už nesibaigiantį meninį veiksmą, performansą – slankiojimą, atkaklumą, bruzdėjimą, gyvybingumą, neramybę, spiriančius visuomenę mąstyti, būdrauti. Gedimino kalnas, beje, su mažesnėmis ar didesnėmis pertraukomis judantis nuo pat XIX a., šiemet „atidavė“ 1863 metų sukilimui prieš carinę Rusiją vadovavusių Zigmanto Sierakausko ir Konstantino Kalinausko palaikus; sukėlė ažiotažą tiek valdžios struktūrose, tiek medijose, tiek žmonių galvose vis primindamas apie žmogaus tuštybę gamtos akivaizdoje, priversdamas iš naujo apmąstyti paties Gedimino kalno mitą.

Esame įsitikinę, kad Gedimino kalnui išties nesvetimas ir subtilus humoro jausmas, kuris, deja, labai retas mūsuose: literatūroje, medijose, viešajame gyvenime. Šį rudenį kalnas ant šiaurinio šlaito užaugino istorijoje dar neregėtą, itin gausų kelmučių derlių... Kas tai, jei ne subtili saviironija? Gebėjimas pasijuokti iš savęs – neabejotinai – stiprybės ir gyvybingumo ženklas.

„Šūdvabalio premiją“ 2016 m. savaitraštis „Literatūra ir menas“ įsteigė minėdamas savo 70 metų sukaktį. Pirmuoju laureatu išrinktas vertėjas, rašytojas, visuomenės veikėjas Darius Pocevičius.

Premijos nuostatai

manipuliacija.lt nuotraukos

 

Kalne, kalne, ką tu nori mums pasakyti?

(Tada suošė nukirstų medžių viršūnės, suvirpėjo nudžiūvusios šaknys.) Plikas plikas kalnas, plika plika Lietuva... Žmoneliai šūdvabalėliai jau ritena ritena ir suritena naują kalną, naują Lietuvą...

Kodėl sugriuvai?

Buvau turistinis objektas, nejudantis vėliavos postamentas. Dabar tapau gyvu simboliu ir prabilau. Skaitykite ir permanykite.

Ar tau niežti šonus? Gal liga kokia? Neriesi iš odos? Ar keisi nauja?

Vis Lietuvai stadiono nepastato... Žolės dangos gal stinga – tai aš savąją galiu atiduoti. Atiduodu. Siūlau. Jei ne žmogus eina pas kalną, tai kalnas – pas žmogų.

O ar regi Lukiškių aikštę?..

Kiek pasistiebti reikia. Tada matau akies krašteliu. Kur mūsų kūrybinė energija? Toks depresijos išsiliejimas. Bet gal dar nevėlu. Vienais metais ją rugiais, kitais – rugiagėlėm, aguonom, dar kitais –­ rapsais užsėčiau... Regėtų vaikai. Ir būtų gražu. Eitų kūliais. Būtų gražu – nejuokauju, o ir sėjomaina. O iš pateiktų penkių pamink­lo projektų pirmenybę turbūt teikčiau giminaitei, žemės sesei – kalvai...

Kas tau kelia nerimą?

Aš ramus. Bet kur jūsų, žmogeliai, ramybė? Vis zirziat, nelaimingi. Štai šiemet atidaviau Z. Sierakauską, K. Kalinauską. Mums reikia tikrų herojų, reikia naujo pasakojimo. Tad kurkit. Ar neturite į ką atsiremti? Prašau. Yra iš ko mokytis. Juolab didžiuotis. O neramu dėl marginalų, įvairių forumėlių, patrijų ir fratrijų... Šitie ir manim vis dangstosi, baigia privatizuoti visą patriotizmą, simbolius, o ir vytį pasišovę nujodyti. It tanką į Lukiškių aikštę. Tokia jau toji TRUMPʼėjanti Europa... Bet palikim tą geopolitiką. Vis tiek pasveiksim ir pailgėsim. Surasim savo mažų herojų. Tik kažin kokia kaina?

Šiauriniame tavo šlaite besibaigiant spaliui buvo pastebėta itin gausi ir iki tol neregėta kelmučių populiacija. Kas tai?

Juokas. Kad turėtumėt apie ką šnekėti, kad žurnalistai turėtų darbo, juk mėgstate pilstyti iš tuščio į kiaurą, pjauti grybą.

Ar galėtum įvertinti save šiandienos kontekste – jautiesi esąs centrinė figūra, kultūrinis tėvas, o gal nykstanti nacionalinė vertybė?

Esu, kas esu. Vienas rašytojas kartą apie mane pasakė, kad simbolizuoju mūsų visų impotenciją ar kažką panašaus. Neįsižeidžiau, anaiptol. Negalėti taip pat svarbu, o gal net svarbiau, nei galėti. Nebegaliu stovėti, todėl norėčiau gulėti. Arba bent atsisėsti. Autentiška būtis, kaip sakė J.-P. Sart­re’as, – tai laisva valia kristi, ir aš su tuo labiau sutinku, negu nesutinku. Ar kas nors pasikeistų, jei turėčiau profesionalių asistentų, pagalbininkų, apželdintojų ir genėtojų komandą? Apie tai negalvoju, nors, kai vis dėlto pagalvoju, atrodo, kad jei ir pasikeistų, tai... Esu ant ribos, ir man tai patinka.

Kas tave įkvepia?

Koks banalus klausimas... O kodėl neklausi, kas mane iškvepia?

Atsiprašau. Kas tave iškvepia?

Jūs visi, nepaisant to, norite ar ne. Jaučiu jūsų žvilgsnius ir abejones, dejones ir dvejones: ak, gal jau šiandien, gal ryt pagaliau jis nusileis iš savo aukštumų, pravers savo vidurius... Tai žinokite: jei ir nusileisiu, tai ne dėl jūsų, o todėl, kad taip nuspręsiu pats. Netikiu lemtimi – žvaigždės iš tamsių gilių vandenų mano gyvenimo nevaldo.

O tikiu... Tiek to, pasakysiu. Duosiu užuominą. Netikėtai įsigijau ištikimą draugą anapus tekančio vandens. Jūs jį ir giriate, ir šmeižiate. Mudu su juo turime bendrą užduotį. Gediminiškos svarbos! Kol kas tiek. Daug žinosit, greit pasensit.

 

Pasaulis apie Geotrupes stercorarius

„Vakare išgirstu per radiją, kad „Literatūra ir menas“ įsteigė Šūdvabalio premiją. Todėl susirandu entomologinę Broniaus Šablevičiaus knygelę apie vabalus ir skaitau, ką šis nenuilstantis gyvosios gamtos tyrinėtojas parašė apie tokį keistą vabalą – geltonkailį trumpasparnį: „...tiesiog lazdele atkeli sudžiūvusią karvės „blyno“ plutą, o ten – nustebęs ir sutrikęs į tave spokso geltonkailis vabalas. Atsikvošėjęs nuo netikėtos saulės šviesos, jis bėga slėptis. Puikusis „vabalas žvėriukas“ tokiose slėptuvėse gyvena, veisiasi, čia randa mėšlavabalių lervučių, nuo jų ir tunka. Šis vabalas demonstruoja vieną iš svarbiausių lanksčios egzistencijos principų: gyventi galima bet kur, net mėšle, ir išlikti laimingam, gražiam, nešioti auksinius kailinius.“

Rašytojas, gamtininkas

Henrikas Gudavičius (bernardinai.lt)

 

„Ūmai prisiminiau, kaip man sėdint nakties tylos gaubiamoje dykumoje prisirūkius hašišo iš po užpakalio išropojo skarabėjas – tąkart įminiau šio vabalo paslaptį: dieną skarabėjas ridena dangaus skliautu saulę, o naktį užkasa ją po žeme. Nors ilgai manyta, kad tamsiosios saulės dėmės – tai regionai fotosferoje, kur temperatūra yra žemesnė už įprastąją, tačiau iš tiesų tai vietos, kur misdami šviesa auga mažieji skarabėjai. Jaučiau, kad tuoj vienas, užtektinai prisisotinęs šviesos, ropos ieškoti savo saulės – tuomet aš jį ir pričiupsiu. Taip, tai ne neužrašyti kalnai neduoda man ramybės, akmuo mano bate – You­seffo kilimas.“

Narius Kairys. „Youseffo kilimas“

 

„Smagiai juokiausi aptikusi žinią apie „Šūdvabalio premiją“, paskui susiėmiau ir pagalvojau, kad Kristijonas Donelaitis – genialusis lietuvis, pranokęs savo epochą. Jo įžvalgos „Metuose“ ne veltui įtrauktos į kultūros paveldą. Juk žmonių skirstymas į 4 kategorijas iki šiol išliko, tiksliau, per 300 metų niekas nepasikeitė (bent jau pas mus): ponai (arba elitas), jų tarpininkai – koks buvo šaltyšius Pričkus (dabar dvasininkai, pedagogai, politikai, teisėjai, menininkai) ir būrai (dabar liaudis ar tauta, kartais „runkeliai“, valstiečiai) – „viežlybieji“ beigi „nenaudėliai“. Štai tokia ta klasifikacija pagal K. Donelaitį.

Kadangi esu lituanistė ir dirbu gimnazijoje su jaunimu, ne kartą bandžiau inscenizuoti ir labai ekspresyvią „Pasaką apie šūdvabalį“. Pastebėjau, kad mokinius glumina pasakėčios šiurkštumas, tiesmukiškumas, betgi išsiaiškinę suvokiame, koks jis patriotas, ištikimas savo aplinkai, lojalus ir sąžiningas, šeimininkiškas, sudrausminantis: „Jūs iškadininkai, jūs vagys, jūs piktadėjai! / Ar nesibijotės žmonėms iškadą daryti? / O dar ir mane taip jau mokinate grieką?“

Meniška skarabėjaus prigimtis atsiskleidžia šioje eilutėje: „Štai ir šūdvabalis pradėjo šūde dainuoti.“ Jis įpratęs džiaugtis tuo, ką turi, todėl gyvena sveikai – čia ir dabar, nesidairydamas per daug atgal, nesižvalgydamas, kur geriau. Kitaip tariant, jis turi valios atsispirti įvairiausioms pagundoms, tarp jų ir emigracijai...

Ta proga keli haiku:

 

xxx
Ei, šūdvabali,
dviveidiškumo prieše,
išlik savimi.

xxx
Būk šventas gyvis:
ant Gedimino kalno
giesmę užgiedoki...

xxx
Pats nebežinau,
kas daros su manimi –
man čia kvepia...

Šiaulių Simono Daukanto gimnazijos lietuvių kalbos

 {source}

<iframe src="https://www.facebook.com/plugins/post.php?href=https%3A%2F%2Fwww.facebook.com%2Fmedia%2Fset%2F%3Fset%3Da.1590127334413823.1073742051.321208957972340%26type%3D3&width=600" width="600" height="780" style="border:none;overflow:hidden" scrolling="no" frameborder="0" allowTransparency="true"></iframe>

{/source}