× Nikodem Szczygłowski

 

Lanos Mazzini nuotrauka.

 

Slovėnijos kraštovaizdyje ir architektūroje beveik nieko negalima susieti su stereotipiniu slaviškumu – viskas sutvarkyta, užbaigta. Trūksta chaoso, nė pėdsako Vidurio ir Rytų Europai būdingo bet kaip sindromo. Didžiosios Slovėnijos dalies iš pirmo žvilgsnio neatskirtum nuo Aust­rijos provincijos. Serbai paniekinamai slovėnus net pavadina austrų arklininkais. Lenkų rašytojas Andrzejus Stasiukas esė apie Slovėniją ją apibūdina kaip šalį, kurioje prasidėjo karas ir baigėsi slaviškoji Europa. 1991 m. birželio 25 d. ši šalis tapo nepriklausoma, o jau kitą dieną prasidėjo karinis konfliktas, vėliau pavadintas Dešimties dienų karu, kuris truko neilgai, bet buvo tikras. Pokario triumfas, visuotinis džiaugsmas dėl nepriklausomybės ir euforija – tokia 1991-ųjų vasaros pabaiga ir rudens pradžia Slovėnijoje.

Kiekviena Jugoslavijos respublika turėjo gyventojų registrą: nors vadovautasi principu, kad federacijos pilietybė bendra, kiekviena respub­lika išduodavo asmens dokumentus pagal savo registrą. Kadangi nuolat vyko vidinė migracija, visoje Jugoslavijoje gyveno nemažai į kitos respublikos (ne tos, kurioje gyveno) registrą įtrauktų žmonių. Paskelbus nepriklausomybę, Slovėnijos Respublikoje įsigaliojo naujas pilietybės įstatymas: šalies piliečiais laikomi tik asmenys, įtraukti į Respublikos asmenų registrą. Tad dalis Slovėnijos gyventojų tapo užsieniečiais. Kadangi registras tuo metu buvo visiškai kompiuterizuotas, sprendimo efektas pasireiškė žaibiškai. Taip atsirado nauja sąvoka „išbrauktieji“ (slov. izbrisani). Paradoksalu, tarp jų nemažai etninių slovėnų. Išbraukimas reiškė, kad asmuo prarado ne tik pilietybę, bet apskritai beveik visas pamatines teises. Apie tai 2014 m. išleistame romane „Išbrauktoji“ („Izbrisana“) pasakoja slovėnų rašytojas, scenaristas ir režisierius Miha Mazzini. Pernai pasirodė pagal knygą pastatytas filmas.

Su M. Mazzini’u susitikau dar sausį kavinėje, įsikūrusioje kino teatro „Kinodvor“ pastate, – tai populiari vieta Liublianos centre. Per porą kvartalų yra legendinė „Metelkova“ – neformalus alternatyvios, avangardinės slovėnų kultūros centras, kažkas panašaus į Vilniaus Užupį. M. Mazzini vis taisėsi akinius ir kalbėjo greitai, linksmai, užtikrintai, netgi, sakyčiau, dalykiškai, nors iš tiesų temos linksma nepavadintum. Jo nuomone, išbrauktųjų istorija – savotiška gimtoji nepriklausomos Slovėnijos nuodėmė, iki šiol visuomenės tinkamai neįvertinta. Sunku nesutikti dar ir dėl to, kad ši istorija menkai žinoma už šalies ribų. Iš tiesų iki šiol daug kalbama apie Latvijos nepiliečius (lat. nepilsoņi) ar Estijos svetimus (est. välismaal), ir, nors šie atvejai kitokie, apie drastišką Slovėnijos išbraukimą yra mažai kas girdėjęs.

 

Esate žinomas ne tik kaip rašytojas, režisierius, scenaristas ir publicistas. Kas bendra tarp saldžių sapnų ir informatikos vadovėlių?

Slovėnija tokia nedidelė šalis, kad beveik nė vienas rašytojas ar kitas menininkas negali išgyventi vien iš kūrybos. Statistika rodo: dauguma slovėnų rašytojų – mokytojai arba dėstytojai. O aš rašiau informatikos vadovėlius, ir man ganėtinai gerai sekėsi. Šiandien dirbu telekomunikacijos bendrovėje. Taigi knygas vis dar rašau vakarais, po darbo.

 

Jūsų 2001 m. filmas „Saldūs sapnai“ („Sladke sanje“) apdovanotas Valensijos kino festivalyje, prizu „Vesna“ už geriausią filmą Slovėnijos kino festivalyje. Vėliau pagal filmą parašėte romaną „Klajojančių dvasių karalius“ („Kralj ropotajočih duha“). Kitas jūsų populiarus filmas „Išbrauktoji“ („Izbrisana“), pasirodęs pernai, priešingai, buvo sukurtas pagal to paties pavadinimo romaną. Kuris iššūkis didesnis – parašyti scenarijų pagal knygą ar knygą pagal scenarijų?

Iš esmės rašyti scenarijaus pagal savo romaną niekam nepatarčiau, nes filmas – visai kas kita nei literatūros kūrinys. Kita vertus, turiu prisipažinti, šią taisyklę vis sulaužau. Filmo „Išbrauktoji“ situacija kiek sudėtingesnė. Mintį apie scenarijų turėjau dar prieš pradėdamas rašyti knygą, bet tuo metu sukurti filmą nebuvo galimybės, finansavimo. Būtent todėl nusprendžiau parašyti knygą – norėjau paskleisti žinią apie šią labai svarbią ir skaudžią temą. Pasirodžius knygai, galop atsirado galimybė sukurti filmą. Buvau tik „Saldžių sapnų“ scenaristas, o pats filmas – jau režisieriaus vizija. Vis dėlto, mano nuomone, filmas puikus. Iš dalies jis labai nostalgiškas, nors pats jį įsivaizdavau humoristiškesnį. Dėl šios priežasties vėliau ir nusprendžiau parašyti romaną – į knygą grąžinau humorą, apie kurį galvojau ir rašydamas scenarijų.

 

Filme „Saldūs sapnai“ pasakojama apie auksinius Jugoslavijos laikus, kai Slovėnija buvo labiausiai išsivysčiusi šios valstybės dalis. Ar tų laikų prisiminimai slovėnams vis dar svarbūs?

Kai kam šis filmas atrodė labai ilgesingas, gal iš tikrųjų toks ir yra. Vis dėlto scenarijus ir romanas nėra nostalgiški, nes nesu nostalgikas. Tačiau štai kas įdomu ir netgi šokiruoja: netrukus po premjeros, kai Peteris Handke gavo Nobelio premiją, „The Guardian“ manęs paklausė, ką apie tai manau. Atsakydamas paminėjau tas ilgas eiles, kuriose visi stovėjome dar prieš Jugoslavijos griūtį, ir iš karto feisbuke buvau užsipultas, kad tai netiesa, kad Jugoslavijoje buvo gausybė visko, jokių eilių ir pan. Kiek vėliau sutikau žmogų, su kuriuo, gerai atsimenu, eilėje esu stovėjęs. O po 30 metų jis man sako, kad to negalėjo būti. Ilgai apie tai svarsčiau. Netgi pradėjau nagrinėti tų laikų dokumentiką, žiūrėti archyvines laidas, įrašus – eilių iš tiesų buvo ir mes visi jose stovėjome.

Panašu, nostalgija – labai stiprus trintukas, iš atminties pašalinantis visas blogybes ir paliekantis tik teigiamus prisiminimus. Tai iš tiesų aktualus klausimas, nes šiandien visose buvusiose Jugoslavijos valstybėse ilgesys be galo stiprus. Nežinau, kaip jis pasireiškia, tarkim, Makedonijoje, bet neblogai pažįstu Kroatiją ir manau, kad nostalgija Kroatijoje ir Slovėnijoje turi daug bendra. Nors, reikia pastebėti, ši nostalgija grįsta įsitikinimu, kad tuomet žmonės buvo labiau tarpusavyje susiję. Galbūt tai ir tiesa, nes dabartinėje neoliberalioje sistemoje iš tiesų labiau skatinamas individualizmas.

 

Romanas „Išbrauktoji“ skaitytoją grąžina į Slovėnijos Respublikos nepriklausomybės pradžią. Pasakojimas ne apie patriotizmą, valstybės struktūrų kūrimąsi arba jį lydėjusius ekonominius sunkumus, nors kalbama apie vieną svarbiausių laikotarpių, susijusių su Slovėnijos valstybingumo pradžia, – bent jau žvelgiant iš žmonių, kurie staiga sužinojo, kad nebėra šios šalies piliečiai, perspektyvos. Ar pasakojimas apie išbrauktuosius yra ryškesnis Slovėnijos nepriklausomybės indikatorius nei, sakykim, Dešimties dienų karas1?

Tam tikru požiūriu – taip. Valstybė tiesiog priėmė tokį sprendimą ir išbraukė dalį savo populiacijos – tai iš tiesų negali neįsiminti. Šie žmonės liko ne tik be pilietybės – iš jų buvo atimta teisė dirbti ir netgi gyventi šalyje. Iš esmės atimtos visos pamatinės teisės. Įdomiausia, kad nebuvo jokios būtinybės, jokių išorinių ir vidinių priežasčių tokiam sprendimui. Rodos, kai Slovėnija tapo nepriklausoma, taip atsitiko savaime – tokia trumpo ir nelabai kruvino karo nugalėtojų reakcija, jų nuodėmė, kurią galima pavadinti „dabar mes sprendžiame“ refleksu. Jie taip nusprendė – iki šiol turėtų būti gėda.

Deja, iš pradžių tai buvo tik su šiuo sprendimu susijusių politikų gėda, bet ilgainiui problema tik augo – lyg dramblys, kuris egzistuoja, bet niekas nenori jo matyti. Nors sprendimas priimtas konkretaus parlamento ir konkrečios politinės jėgos, pasikeitus valdžiai ir atėjus kitoms partijoms, niekas nepasikeitė, sprendimas liko galioti. Taip visa šalies politinė scena įsitraukė į problemos kontekstą. Iki šiol Slovėnijoje nė viena politinė partija neatsiribojo nuo šio lemtingo sprendimo. Maža to, kai XX a. pabaigoje Slovėnijos aukščiausiasis teismas nusprendė, kad įstatymas prieštaravo Konstitucijai, politikai tinkamai nesureagavo – tik sušaukė referendumą, kuriame klausta, ar grąžinti žmonėms jų teises, ar ne. Dauguma pasisakė prieš ir tai tapo jau kolektyvine nuodėme. Palyginčiau su pelėsiais namuose – jeigu jų neatsikratysi, išplis dar labiau. Nuodėmė, dėl kurios kalta iš esmės tik pirmoji Slovėnijos vyriausybė, staiga tapo visų slovėnų prob­lema. Iki šiol pasigirsta: „Kaip balsavai referendume?“ arba „Aš iš viso jame nedalyvavau.“

Kad ir kaip būtų, laimėjo tie, kurie nenorėjo grąžinti to, kas priklauso, ištaisyti neteisybės. Todėl šiandien Slovėnijoje apie tai niekas nenori kalbėtis, įsijungė savigynos mechanizmas. Galima sakyti, tie, su kuriais buvo pasielgta neteisingai, – tiesiog Kiti: čefurai2, prasčiokai, vargšai, čigonai ir pan. Savaime suprantama, tai netiesa. Vienintelis kriterijus, pagal kurį žmonės buvo išbraukti, – jų gimimo vieta, jie gimė ne Slovėnijoje, o kitoje buvusios Jugoslavijos respublikoje. Kita vertus, jei, tarkim, būtumėte gimęs Vienoje, viskas būtų gerai, jei Zagrebe – nebe. Prisimenu atvejį, kai moteris iš Izolos ar Koperio nusprendė gimdyti vos už 20 km esančio, tik jau Kroatijai priklausančio Umago ligoninėje, nes ten buvo geresnis gimdymo skyrius. Griuvus Jugoslavijai, moteris pripažinta Slovėnijos piliete, o jos nepilnametis sūnus, gimęs Umage, staiga tapo išbrauktuoju. Puiki iliustracija, jog pasirinkti kriterijai neturėjo nieko bendra su tautybe, buvo svarbu tik gimimo vieta, o tai savaime yra absurdiška. Įdomiausia, kad tuometis Slovėnijos prezidentas Milanas Kučanas taip pat buvo gimęs Serbijoje, bet jo išbraukti niekas neišdrįso.

Kiek žmonių buvo išbraukta? Oficiali statistika – apie 27 tūkst. žmonių.

 

Ar galima teigti, kad Slovėnijos visuomenėje ši tema tapo atviresnė tik pasirodžius jūsų knygai? Ar tai turėjo įtakos ir po penkerių metų sukurto filmo populiarumui?

Turbūt esate girdėjęs žydų posakį apie pasaulį, kurį gali išgelbėti 7 arba 10 teisuolių. Slovėnijoje buvo vienas – Matevžas Krivicas, teisininkas, nuo pat pradžių kovojęs dėl išbrauktųjų teisių. Jį būtina paminėti ir pagerbti kalbant šia tema. Reikia pabrėžti: kai po daugelio metų išbrauktieji išnaudojo visas juridines kovos už savo teises galimybes Slovėnijoje ir kreipėsi į Europos Teismą, šalyje neatsirado nė vieno advokatų biuro, kuris būtų sutikęs imtis bylos, – galiausiai to ėmėsi italai. Taip pat buvo šių žmonių istorijas surinkusių ir sudokumentavusių nevyriausybinių organizacijų, pvz., Taikos institutas Liublianoje. Tačiau ši tema buvo vis dar nenagrinėta literatūroje ir kine.

Kita vertus, pasitaikė ir vienas įdomus epizodas. Kai jau turėjau scenarijų ir ieškojome galimybės sukurti filmą, kroatų režisierius Oliveris Frljićius Kranio teatre pastatė spektaklį apie išbrauktuosius. Tai šio menininko skiriamasis bruožas – jis mėgsta atkreipti dėmesį į sunkias temas. Tarkim, Lenkijoje palietė tam tikras kontroversiškas temas ir jį greitai iš ten išprašė. Tačiau, kalbant apie Slovėniją ir išbrauktuosius, tai tebuvo vienas epizodas, juolab kad Frljićius kroatas. Slovėnai toliau tylėjo. Kai pirmą kartą išgirdau apie išbraukimą, pagalvojau: tema labai įdomi, dabar visi apie ją rašys, kam man dar tuo užsiimti. Tačiau laikas ėjo, o niekas taip nieko ir nepadarė. Nuo to laiko, kai parašiau pirmą scenarijaus versiją, praėjo 12–13 metų, paskui dar užtruko, kol pasirodė romanas, ir galiausiai prireikė dar 5 metų, kad atsirastų filmas. Mano delsimą galima paaiškinti šoku dėl kitų neveiksnumo.

 

Išskyrus Latviją ir iš dalies Estiją, šiuolaikinėje Europoje turbūt būtų sunku rasti panašių pavyzdžių. Ar šis pasakojimas apie išbrauktuosius yra universalus, suprantamas visiems europiečiams?

Manau, ši tema leidžia mums pažvelgti į ateitį. Pagalvokite – kažkas kompiuteryje paspaudžia mygtuką, ir jūsų nebėra. Turbūt žinote apie Kinijos socialinių taškų vertinimo sistemą: žmogus, nesurinkęs pakankamai taškų, nustoja egzistuoti – nebegali nusipirkti autobuso ar traukinio bilieto, negali nieko. Jį išbraukia.

 

Šiandien Slovėnija bent jau iš pirmo žvilgsnio – pavyzdinga demokratija ir mažumų teisių atžvilgiu. Tarkim, slovėniškame Pirane gatvių pavadinimai, kelio ženklai ir kita oficiali informacija pateikta ne tik slovėnų, bet ir italų kalba. Panašiai yra Prekmurjės3 regione, kur gyvena vengrų mažuma. Ar svetimųjų baimė ir Slovėnijos visuomenės augimo etapas, susijęs su slovėnų identifikacijos įsitvirtinimu ir išbrauktųjų istorija, šiandien jau praeityje?

Tikriausiai slovėnams atrodo, jog identiteto klausimas nereikalauja ypatingo dėmesio. Reikia pabrėžti, Viktoras Orbánas skiria nemažą finansinę paramą tam, kad Prekmurjėje būtų palaikomas vengriškumas. Žinant bendrą Vengrijos kontekstą, tai neturėtų stebinti. Vengrijos parduotuvėse lengvai įsigysite žemėlapių, netgi automobilių kelių atlasų, kuriuose pažymėtos didžiosios Vengrijos sienos. Dalis Slovėnijos ir beveik visa Kroatija juose taip pat „priklauso“ Vengrijai. Italijoje irgi esama visokių įdomių neofašistinių judėjimų. Šiandien tokia tendencija daugelyje Europos šalių gaji, nes ieškoma, kaip pasipriešinti globalizacijai. Iš dalies šios pastangos pateisinamos. Vakaruose vidurinė klasė nyksta, nes pagrindinius jų darbus dabar už dolerį nuveikia kažkas kitas, tarkim, Indijoje. Labiausiai tai liečia siuvimo industriją. Šiuo požiūriu pasipriešinimas globalizacijai pateisinamas. Kita vertus, siauras mąstymas, svajonės apie didžias valstybes, kurios ugnimi ir kalaviju įrodys savo didybę, negali atnešti nieko kito, tik daug skausmo, kančių ir kraujo. Ir, be jokios abejonės, tai joks atsakymas globalizacijai.

Kraštutinis individualizmas, kai žmonės viską sufokusuoja tik į save, irgi nenuteikia labai optimistiškai. Puikus pavyzdys – Keno Loacho filmas „Sorry we missed you“ („Atsiprašome, kad jus pamiršome“, 2019). Arba kažkada matyta reklama apie „Uber“ vairuotoją – prasidėjus gimdymui ji nuvyko į ligoninę, o netrukus vėl grįžo į darbą. Kokia tai žinia? Visų pirma, žmonės sistemos klaidas priima kaip savo kaltę ir galvoja, kad norėdami ko nors pasiekti privalo dirbti dar daugiau. Nors toli gražu ne visuomet taip yra ar turi būti. Dabartinis pasipriešinimas šiai ideologijai labiausiai pasireiškia kovojant už ekologiją ir mane nuteikia optimistiškai. Mūsų visų gamtinė aplinka yra bendra. Net ir turėdamas 110 milijardų, jūs kvėpuojate tuo pačiu oru kaip ir likusieji, todėl privalote rūpintis, kad jis išliktų švarus.

 

¹ Dešimties dienų karas, dar vadinamas Slovėnijos karu už nepriklausomybę, vyko 1991 m. birželio 27–liepos 6 d. tarp Jugoslavijos liaudies armijos ir Slovėnijos teritorinės savigynos dalinių.

² Čefurai – taip paniekinamai vadinami svetimšaliai, paprastai kilę iš pietinės Jugoslavijos.

³ Prekmurjė – istorinis Slovėnijos regionas šiaurės rytuose, istoriškai iki Pirmojo pasaulinio karo priklausęs Vengrijai.