„Ir žinok, frontosa*, kad garsiai šaukti tokiose situacijose tau yra labai naudinga, todėl Avicena sako: „Leisk jai šaukti“; ir net jei labai neskauda, rekomenduoju garsiai rėkti, kad tavo skausmu būtų tikima, o tavo vyras ir šeima pajustų gailestį, užkurtų didelę ugnį ir patiektų kastruotus gaidžius, desertus ir puikius vynus.“

 

Michele Savonarola

2022 m. „Iter Press“ leidykla papildė leidinių seriją „Kito balsas ankstyvojoje modernioje Europoje“ („The Other Voice in Early Modern Europe“) Micheles Savonarolos traktato „Mamos žinynas Feraros moterims. XV a. nėštumo ir pediatrijos vadovas“ („A Mother’s Manual for the Women of Ferrara: A Fifteenth-Century Guide to Pregnancy and Pediatrics“) vertimu į anglų kalbą. M. Savonarolos laikais beveik visa medicininė literatūra buvo parašyta lotyniškai, tad prieinama tik privilegijuotai vyrų klasei. Užjausdamas Feraros moteris ir norėdamas pagerinti jų žinias M. Savonarola (jis, beje, rūpinosi anūko, būsimo Florencijos moralinio diktatoriaus, Girolamo Savonarolos ankstyvuoju išsilavinimu) parašė vadovą šnekamąja italų kalba. Tai buvo pirmas tokio pobūdžio veikalas nuo vėlyvosios Antikos laikų, dedikuotas moterims. Vertėjas Martinas Marafioti autoriaus sprendimą rašyti kasdiene liaudies kalba įvardija kaip revoliucinį žingsnį ano meto visuomenės gyvenimo kontekste. Trumpoje įžangoje M. Savonarola rašo: „...įdėjau daug pastangų, kad jūs mane matytumėte kaip gerą tėvą. Ši knyga yra jums, mano dukros, idant padėtų jūsų nėštumo ir gimdymo laiku esant pavojams ir klaidoms, kurias darote, tikintis, kad ji bus jums naudinga ir padarys jus laimingas.“

 

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

 

Šiandien apie viduramžių mediciną daugiausia kalbama kaip apie kažin kokį pasenusį reiškinį. Tiesa, anuomet šiurpių ar keistų gydymo metodų ir receptų netrūko. Vaikų epilepsiją buvo siūloma gydyti į maistą ar vyną įberiant susmulkintos žmogaus kaukolės miltelių. O štai nevaisingumui gydyti buvo patariama uosti aromatingus kvapus, tokius kaip muskusas ar dėžutė, pripildyta sausų kvepalų. Daug tokių receptų rasime ir M. Savonarolos knygoje. Vos ne pusę teksto sudaro detalūs nurodymai, kaip pasiruošti vieną ar kitą mikstūrą. Tačiau didesnę nuostabą kelia ne receptai, o tai, kiek daug M. Savonarolos patarimų gimdyvėms ir akušerėms galima pritaikyti mūsų laikams.

Lietuvoje vis dažniau keliamas akušerinio smurto klausimas. Motinystę globojančių iniciatyvų sąjunga skelbia, kad emocinis ir psichologinis saugumas šalyje nėra užtikrinamas. Viešumoje kalbama ir apie medikų patiriamą smurtą iš gimdyvių. Abipusis pasitikėjimas tarp gimdyvių ir sveikatos priežiūros specialistų yra pažeistas. Šiuo klausimu nesame labai nutolę nuo XV a. Feraros. M. Savonarola daug dėmesio skiria solidarumo ir pasitikėjimo svarbai gimdymo kambaryje: „Jeigu ji yra silpna ir serganti, jos stūmimo galios yra sumenkusios. Jei tai jai pirmas gimdymas arba ji yra išsigandusi, praradusi energiją ir drąsą, jos stūmimo galia taip pat gali susilpnėti. Štai kodėl šalia esančios moterys turėtų ją paguosti ir suteikti drąsos.“

M. Savonarola gimdyvėms netgi pataria garsiai rėkti, kad sulauktų daugiau rūpesčio ir dėmesio. Šiandien toks patarimas būtų kritikuojamas. Manoma, kad rėkimas neatneša naudos nei gimdyvei, nei kūdikiui. Internete galima aptikti ne vienos moters pastebėjimą (kartais perteiktą su nuostaba, o kartais su kartėliu), kad gimdant jai buvo liepta nerėkti. Rėkti ar nerėkti – dar vienas klausimas, kurį vis dar sprendžiame gimdymo namuose.

Skaitant M. Savonarolos vadovą susidaro įspūdis, kad pagrindiniais nėščiųjų priežiūros klausimais šiandien sutartume. Autorius pabrėžia sveiką mitybą ir gerą emocinę būklę: „...jeigu norite turėti gražų vaiką, gero gymio vaiką, apdovanotą gamtos, turite valgyti sveiką, gydantį ir lengvai virškinamą maistą.“ Jis išvardija pilvo skausmų nekeliantį maistą ir pataria, kaip geriausia jį paruošti. Įdomu, kad autorius nepamiršta neturtingų moterų ir joms siūlo lengviau prieinamus maisto ir gydomųjų žolelių variantus. Nėštumo metu atsirandančius neįprastus maisto potraukius jis lygina su skirtingomis melancholijos būsenomis. Drauge atkreipia dėmesį, kad nėščioji turi stengtis išlikti kuo atokiau nuo pykčio, gilaus liūdesio, baimės ir panašių emocijų.

Šiandien sutariame, kad motinos pienas – geriausias natūralus kūdikio maistas, ir štai M. Savonarola smerkė moteris, kurios, norėdamos išsaugoti krūtų grožį, atiduoda savo vaikus žindyvėms. Jis rašo: „Aš noriu jums priminti, kad jūsų pienas yra geriausias jūsų vaikui, ypač todėl, kad jūs jį duosite su didesniu rūpesčiu nei pasamdyta žindyvė.“ Tiesa, gydytojas kūdikio žindymą motinos pienu laiko svarbiu ne tik dėl medicininių priežasčių. Etinės ir religinės paskatos taip pat atlieka didelį vaidmenį. Pasak jo, motinos atsisakymas žindyti yra ne tik nenatūralus, bet ir priešingas dieviškam pavyzdžiui, kurį davė Švč. Mergelė. Nors ir nepritaria atsisakyti žindyti, surašo patarimus, kaip išsirinkti tinkamą žindyvę. Ji turi būti sveika ir gero charakterio, kad suimta pykčio nepaliktų verkiančio vaiko be priežiūros. Beje, autorius ragina ir motinas valdyti savo pyktį ir kantriai raminti vaiką tiek, kiek to reikalauja pareiga.

M. Savonarola taip pat paliečia šiais laikais aktua­lią nevaisingumo temą. Netgi pateikia erotinių patarimų, padedančių sėkmingai pastoti (kaip dažnai mėginti, kokios glamonės efektyviausios ir kada nuo mėginimų reikėtų susilaikyti). Autorius pripažįsta, kad jo kalba skaitytojams gali pasirodyti juokinga ar nešvanki (esą jis ir pats rašydamas prapliupdavo juoku), bet ragina nevengti gėdingų temų, aptariančių gražiausio ir vertingiausio vaisiaus žemėje atsiradimą. Būtent taip M. Savonarola apibūdina užsimezgusią gyvybę.

Paskutiniame knygos skyriuje M. Savonarola kalba apie vaikų auklėjimą. Šioje dalyje taip pat esama netikėtų panašumų su šiandiene mąstysena. Stebina autoriaus supratimas, kaip svarbu tėvams aktyviai dalyvauti vaiko gyvenime. Jis rašo: „Žinoma, taip pat yra būtina, kad jūs įsitrauktumėte į vaiko ugdymą ir kasdien tikrintumėte vaiko veiklas bei darbus daug atidžiau nei savo pavaldinių. Kaip galite pirmenybę teikti pavaldinių atliktam darbui ir nesidomėti tuo, ką padarė ar išmoko jūsų paties vaikas?“

Remdamasis Hipokrato, Klaudijaus Galeno, Avicenos ir savo amžininkų darbais M. Savonarola surašo patarimus gimdyvėms ir akušerėms, kad palengvintų jų dalią. Tačiau drauge autorius rūpinasi ne tik Feraros moterimis, bet ir dėl valstybės ateities. Jis sunerimęs dėl suprastėjusios žmonių mitybos ir trumpėjančios gyvenimo trukmės. Jo manymu, vyrai ir moterys yra daug labiau linkę persivalgyti nei anksčiau. Jie valgo rafinuotą ir skystą maistą, kuris minkština jų kūnus ir dvasią. Pasak jo, valstybei valdyti reikalingi du dalykai: išmintis taikos laiku ir jėga kilus karui. Taigi svarbu, kad moterys susilauktų sveikų palikuonių.

Nuo nėštumo apibrėžimo kaip natūralios būklės (infirmità naturale) iki žindymo motinos pienu svarbos M. Savonarolos „Mamos žinynas“ leidžia naujai pažvelgti į viduramžių medicinos kultūrą. Ascoltami frontosa, kai kitą kartą kažkas tau leptelės ką negražaus prasidėjus sąrėmiams, nesigėdink garsiai ištarti, kad net tamsiais, gūdžiais viduramžiais buvo kalbėta apie guodžiančio žodžio svarbą gimdyvės ir vaiko sveikatai.

* Vertėjas M. Marafioti aiškina, kad terminas frontoso kilęs iš lotyniško žodžio frons, reiškiančio „kakta“. Taigi, kai autorius kreipiasi į skaitytoją kaip į frontosa, jis turi omeny žmogų, kuris laiko galvą aukštai iškėlęs, t. y. yra išdidus, begėdiškas, drąsus ar net įžūlus. M. Marafioti pripažįsta, kad būtų pernelyg sudėtinga tekste pateikti tiek daug vieno žodžio alternatyvių vertimų, tad nusprendžia termino neversti.

Milda Varnienė – tekstų autorė, filosofijos ir kognityvinių mokslų magistrė, dirba su privačiomis ir nevyriausybinėmis organizacijomis.