Kai esi tėvas, turi du pasirinkimus: valdyti kumščiu arba mokyti protu. Priemonė šiuo atveju neišvengiamai lemia ir patį veiksmą. Ir nors būtų galima valandų valandas aiškinti, kodėl pirmasis variantas išugdo arba per daug, arba per mažai savimi pasitikinčius, kito tausoti, išklausyti ir suprasti negebančius vaikus, tačiau tai ir be aiškinimų turėtų būti akivaizdu. Žiaurius tėvus atpažinti mokame puikiai. Ne veltui žiauraus tėvo figūra tapo kone pusės literatų vyrų pagrindiniu kūrybos motyvu – tik duok jam valią, kas ant­ras išspaus jei ne kokybiškai, tai bent kiekybiškai J.-P. Sartre’o lygio egzistencializmo tomą. Tačiau daug sunkiau mums sekasi atpažinti institucinio tėvo žiaurumą. To, kuris neturi vieno veido ir vieno kūno, tiksliau, kurio kūnas – įstatymai, taisyklės, etiketas, draudimai – neapčiuopiamas sklando ore ir nesileidžia sugaunamas.

Pernai gruodį LMTA „Balkono teat­re“ buvo rodomas spektaklis „(Ne)priklausomybė“ ‒ vienas aktorius veikia pagal pjesės, kurią lipdamas ant scenos skaito pirmą kartą, nurodymus. O tekstas autorefleksyvus: aktorius vis kalba, bet paskui pats šaiposi iš savęs dėl to, kad imituoja spontaniškumą, nors iš tiesų skaito į rankas įgrūstus žodžius – ši pašaipa, be abejo, taip pat teksto dalis. Žodžiu, ilgą laiką aktorius yra skatinamas apsimesti, kad kalba pats, ir tuo pačiu visiškai atsiduoti jo veiksmus valdančiai pjesės kontrolei. Nepaisant kartais banalokų, tačiau formos pras­me gan kūrybingų pamąstymų apie fizinę ir dvasinę nepriklausomybę, įdomiausias momentas, kuomet po maždaug 40 minučių aktoriui pirmąkart iš rankų išplėšiamas pjesės tekstas ir klausiama: „O kas tau yra nepriklausomybė?“

Mes esame tas aktorius. Kasdien, kai draugas mūsų paklausia, ko toks susikrimtęs, kai motina paklausia, kaip sekasi darbe, kai bet kas paklausia, ką manai apie mūsų valstybę, kultūrą, tautą ar visuomenę, mes esame tas aktorius. Tas pats, kurio kaktą išmuša nepastebimas prakaitas, kurio akys pradeda klaidžioti į šalis, o rankos nejučia tiesiasi į atimtąjį tekstą. Tas pats, kuris jau taip įsivažiavo į šitą skaitymą, jau tiek laiko ėjo aiškiai jam nustatytomis vėžėmis, kad dingus šiam pamatui iš po kojų dar tris kartus perklausia: „Savo nuomonę? Visiškai? Tikrai?“ Blogiausia, jog paprastai be pernelyg didelės gėdos mes arba griebiame tą pjesę atgal į savo rankas, arba iš kelnių kišenės išsitraukiame antrą kopiją, arba „ant smūgio“ susirandame naują pavardę, kurią pasirenkame cituoti, ir skaitome toliau. Spektaklyje aktorius tekstą atgauna tik po kurio laiko. Ilgainiui supranti, jog be šios prievartos jis taip ir būtų likęs juokinga marionete.

Bet šįkart ne apie spektaklį, o apie šią būseną. Todėl, kad svarbiausia ‒ ne po atėmimo einanti improvizacija, o tas trumpas laikas iki jos – tas sunkaus laisvės svorio pajautos momentas. Akimirksnis, kuriame lyg ant delno išsiskleidžia nepadori mūsų pagunda kažkam priklausyti. Noras paklusti, pasiduoti ir, visų svarbiausia, atsiduoti normalizacijai. Visa tai, kas akivaizdu ir banalu, tačiau ko reikia nepamiršti. Kam reikia valingos pastangos nepamiršti. Ir ne tik iki kitų rinkimų, nes nukirtus galvą šitam tėvui, išauga dar devynios. Dar baisiau – dvėsdamas jis paskleidžia dvoką, kuriuo persismelkia visi, ateinantys po jo.

Ši tėvo metafora gan iškalbinga, bet drauge klaidinanti. Norisi ją naudoti todėl, kad apima viską: ir parlamentą, ir darbdavį, ir mokytoją, ir paprasčiausią paslaugų arba prekių tiekėją, kurio akimis mes – klientai. Tačiau paties žodžio „tėvas“ vartojimas pastato jį į autoriteto poziciją, į galingojo ir valdančiojo, į turinčio teisę įsakinėti poziciją. Tiesa, galią jis tikrai turi, galią mes patys jam įteikėme, bet ironiškiausia tai, kad taip dažnai už teisių sureikšminimą ir pareigų pamiršimą priekaištauti įpratęs tėvas pats, rodos, pamiršta, kas kartu su galia nugula ant laibų jo pečių. Šia prasme jis visai ne tėvas, o greičiau tarnas ar bent samdinys. Būtent tai jam ir reikia priminti. Tėve, tu esi samdinys.

Ir kai tu negerbi tų, kurie tave pasamdė, tai nėra normalu. Kai tu neleidi man pusę devynių vakare nusipirkti alaus, tai nenormalu. Ne tik todėl, kad taip atimi iš manęs laisvę rinktis, bet labiausiai dėl to, kad apsimeti darantis gera. Suriši mano rankas ir pasiskelbi gelbstintis gyvybes. Neklausi manęs, ar geriu, nes vynas tinka prie kepsnio, ar norisi lakti iki absoliučios užmaršties ‒ tau tai nelabai rūpi, tu tiesiog uždarai mane į narvą, nes taip lengviau. Nes niveliuotus, banda paverstus žmones valdyti paprasčiau. Galbūt mes – ligoniai, bet užuot aiškinęsis, iš kur tai kyla, tu supančioji mus tramdomaisiais marškiniais, užsegi saga, kurią vadini vyčiu, ir apsiskelbi esąs reformatorius. Net tada, kai imame rėkti, jog ne čia šuo pakastas, jog liga yra ne degtinė, o depresija, apimanti metų metus neradus padoraus darbo, nuovargis, alinantis kūną dirbant valandų valandas vien tam, kad nusipirktum bulvių ir koldūnų, baimė, neapleidžianti tavo prižiūrimose mokyklose, gatvėse ir ligoninėse, nes tavo pakalikai žvilgsniais ir žodžiais pjausto už plaukų spalvą, lytį ir auskarą ne toje kūno vietoje, pyktis, nepaliaujantis degti viduj, kuomet net patiems artimiausiems nesugebame parūpinti nei išsilavinimo, nei maisto, galų gale, į dulkes virtusi savigarba, kuri kiekviename mūsų mirė tada, kai suvokėme, kad vienus tu mylėsi labiau nei kitus; net tada, kai visa tai ir daugiau mes rėkėme, teberėkiame tau į veidą, tu nesuabejoji savo teisumu. Susuki tramdomųjų marškinių rankoves taip, kad ne tik gerti, bet jau ir kalbėti nebeįstengtume.

Kai tu gini savo pilkąjį raitelį vidury miesto, tai nėra normalu. Ne tik todėl, kad apmovei mus it mažą vaiką, bet dar labiau dėl to, kad apsimeti darantis gera. Kai kalbama apie darbo santykius, tu pasitiki ekspertais, tačiau kai imamės kultūros klausimo, kai sukuriame tebūnie luošą, tačiau geriausią, kokią tik dabar galime turėti formą, kuri suderintų ir demokratiją, ir meno ekspertų poziciją, ‒ tu, kaip paskutinis populistas, imi manipuliuoti daugumos balsu. Kiek­viena skulptūra tėra betono, plieno ar akmens gabalas, svarbu tai, ką ji žymi, nurodo. Ir šiuo atveju tu demonstruoji savo galią, savo svorį, tačiau akivaizdu ‒ tavo samdytojas it džiudžitsu kovotojas visa tai panaudos prieš tave. Ir visos kalbos apie kraštovaizdžio saugojimą ir tariamą patriotiškumą yra niekis, tu pats netiki šiais žodžiais, kai juos tari. Todėl jei lygus aikštės paviršius, lygus horizontas bus išsaugotas, tai amžinai bus pilietinės, balso nelygybės simbolis. Žirgas, kuriuo viliesi įtvirtinti savo poziciją, kuriuo viliesi užjoti ant dar aukštesnės rūmų pakopos, nuo šiol suterštas. Raudona buvo suteršta jau seniai, dabar tu suteršei dar ir žalią, ir net jei liberalizmas smirda savo vulgariu american dream, mums praktiškai nelieka kitos alternatyvos.

Kai bičui su gramu kišenėje tu grasini grotomis, tai nėra normalu. Kai devyniolikmetį ir vėl varai prašyti benamio, kad šis nupirktų alaus, tai nenormalu. Kai pusę darbuotojų alini 14 valandų pamainomis, tai nėra normalu. Kai pats pakiši gydytojui ant stalo šokoladą, o tada tavo kaukėti vyrukai jį vidury baltos dienos ištempia lauk lyg teroristą, nes šis nespėjo laiku to šokolado nuo stalo numesti, tai nenormalu. Kai suvarai – baisiausia tai, jog suvarai puikiai žinodamas, nes, duokdiev, nesi dar toks bukas – mus į tamsius pakampius, nes tik ten galima atsigerti ir parūkyti ne pagal tavo autoritarinį laikroduką, o paskui sumuštąjį paskelbi kaltu, tai nenormalu.

Reikia to nepamiršti – normalumas yra didžiausias šio tėvo ginklas. Tądien, kai mes priprasime ir imsime gūžčioti pečiais, kai pripažinsime, kad visa tai tapo norma, būsime pralaimėję. Jo sprendimas tėra formalumas, pavadintas įstatymu, tačiau teisėtas ne visada reiškia teisingas. Jei šiuos du sutapatinsime, jei leisimės normalizuojami, jei užmiršime, kad gali būti kitaip, tuomet jo socialinės inžinerijos eksperimentas bus pavykęs. Normalizuota Naisių nacija taps antrąja prigimtimi, kurią sudaro robotukai, besijuokiantys iš tamsiųjų viduramžių, nors patys sėdi ant laisvosios kultūros antkapio.

Žinoma, kai kurie pasakys, kad anokios čia bėdos, tačiau prieš atsakydami jiems, pasitelkime lašą teorijos. Fenomenologija mus išmokė, kad kiekviena esatis, kiekviena reikšmė ir patyrimas turi savo protenciją – numatymą, numanymą į ateitį. Kai aš žvelgiu į bažnyčią, tai, nors matau tik priekinį jos fasadą, nevalingai vaizduotėje regiu, kokie yra jos šonai, koks galas ir koks vidus. Kai žengiu į priekį, šios protencijos gali pasitvirtinti arba ne, bet svarbiausia tai, kad tu niekad nežiūri tik į vieną sieną, tu visada numatai, primąstai, prikuri, įsivaizduoji ir tai, kas už jos. Protencija neatskiriama nuo bet kokios dabartyje suvokiamos reikšmės. Tas pats galioja ir atliekamam veiksmui. Ir net jei šiuo momentu mūsų niekas nežudo, kiekvienas laisvės pamynimas gali tapti tiltu link kitų laisvės apribojimų. Kiekviena nesąmonė, kurią taip stipriai siekiama paversti normalumu, yra potencialus precedentas ateičiai, kai tarnaitės pasakojimas bus priskirtas soc­realistiniam žanrui.

Mes žinome, ko tu labiausiai bijai – žaliaplaukio transhomoseksualaus, bet tuo pačiu belyčio, lietuviškai kone nešnekančio, nuo DMT apsinešusio, akių rainelę išsitatuiravusio, šėtoną garbinančio, bet ateistu save vadinančio, už gyvūnų teises kovojančio, už politkorektiškumą žudyti pasirengusio, nesuprantamo, meno studijas baigusio bedarbio, su juodaodžiu musulmonu ir ragus į kaktą įsiimplantavusia japone vienu metu santykiaujančio, tautinės giesmės nemokančio ir pusę gyvenimo virtualioje realybėj praleidžiančio jaunuolio. Ir, jei nuoširdžiai, tu teisus. Nes mūsų sąmonė – tai selfiais, „H&M“ vitrinomis, holivudiniu kinu ir tokiais vulgariais darkwebo turiniais, kad nė įsivaizduoti nesugebėtum, prikrautas asamb­liažas. Mes patys jaučiame savo vertybių, etinių, profesinių ir egzistencinių kriterijų bei ribų krizę; jaučiame ją ir be tavo priekaišto. Tačiau jei tu suriši mūsų rankas, abu krisime dar žemiau. Klausk, to reikia ir mums patiems. Domėkis, bandyk suprasti, diskutuok ir įsiklausyk į mūsų argumentus. Jei neturi kuo jų atremti, tai ne bėk, ne rėk dar garsiau, ne trenk kumščiu į stalą, o keiskis. Ir, ginkdiev, net nebandyk sakyti, kad tai daryti tau jau per vėlu, nes tokiu atveju neturi teisės net užsiminti apie rūpestį, draugystę ar meilę. Šie jausmai tikri tik tada, kai yra nukreipti į kito kitybę ‒ priešingu atveju tu tik laižaisi su savo paties atspindžiu, kurį taip šiurkščiai ir nevykusiai projektuoji ant jau seniai nebebaltos drobės.

Jei normalizacijos praktika nesiliaus, jei ši monologu vykstanti socialinė inžinerija nesibaigs, tuomet ir reakcija bus atitinkama. Nes jau dabar bunda mumyse glūdintis dostojevskiškasis pogrindžio žmogus – tas pats, kuris nusikalsta tiesiog iš principo. Ir jei tik pabandai jį racionalizuoti, apskaičiuoti ir sutvarkyti, kad ir kaip oriai postuluotum savo kilniąsias idėjas, jis versis per galvą vien tam, kad būtų išimtimi. Jis pats puikiai suvokia savo elgesio nelogiškumą ir pavojingumą, tačiau visuotinės ideologinės „higienizacijos“ akivaizdoje neturi kito pasirinkimo. Nes mūsų socialinis ir pilietinis sąmoningumas auga. Žinoma, jis tebeskęsta toje pačioje vertybių krizėje, o protestas ir socialinis pasipriešinimas vis dar laikomi mada naiviąja ir paviršutiniškąja šio žodžio prasme, tačiau mes gebame atpažinti neteisybę ir valingai jos nepamiršti. Visų svarbiausia, mes gebame neleisti jai tapti norma.

Thomasas Hobbesas, apibūdindamas valstybę, pavadino ją Leviatanu. Pastarojo steigtis ir veikimas paremti prielaida, esą žmogaus prigimtis yra savanaudiška ir žiauri, todėl valdžia reikalinga tam, kad šią baisią, froidiškąjį id primenančią prigimtį sutramdytų ir leistų žmonėms vieniems su kitais sugyventi. Šia prasme T. Hobbesas šiandien gyvas. Jis gyvas mūsų politikoje, moralėje, mūsų elgesyje, bendravime, beveik visose sferose, pradedant bet kuria valstybine institucija ir baigiant mūsų namais. Tačiau yra ir kita medalio pusė – po beveik šimto metų su įstabia įžvalga bei jėga T. Hobbesui atsakęs Jeanas-Jacques’as Rousseau. Ir nors akivaizdu, jog ikikultūrinės savo prigimties nepažinsime, bet šiandien ties šia mintimi sustoti paprasčiausiai tingu. Nūdien norisi į sceną sugrąžinti J.-J. Rousseau klausimą – o kas, jeigu? O kas, jeigu mūsų prigimtis nėra sudaryta vien iš troškimo žudyti, vogti ir prievartauti? O kas, jeigu šios ydos susiformavo kultūroje? Ir jeigu taip, tai ar visa aibė draudimų, dar labiau varžančių ir taip sukaustytą bei apribotą mūsų prigimtį ar sielą, tikrai yra tai, ko dabar reikia?

Žinoma, visa tai tėra tekstas. Vien esamos situacijos kritika, teoriniai, retoriniai svaičiojimai be jokių konkrečių pasiūlymų, sprendimų. Tačiau net ir tekstai – tai puikiai liudija tie, kurie pavadinami įstatymais, – gali keisti mūsų elgesį. Visų svarbiausia, jie gali keisti mąstymą. Ir nors šis pasisakymas nepretenduoja sudaryti įspūdžio tokios kompetencijos, kuri leistų sau tvarkyti valstybės finansus, iš tiesų kalbama ne apie tai. Kalbama apie neteisybės fiksavimą ir atsisakymą laikyti tai norma. Apie pasipriešinimą normalizacijai. Apie valingą neužmiršimą ir ryžtą neatsisakyti tam tikrų principų vien dėl to, kad šie neva naivūs, idealistiniai, banalūs, pabodę, nerealistiški, nesuderinami su dabartine situacija. Apie tai, jog binarinis pasirinkimas tarp priklausomybės ir normalybės fiktyvus, nes šiandienė normalizacija pati yra milžiniškos priklausomybės steigtis. Rodos, tiek nedaug tepakeitei, vos vieną kitą formalumą, na ir kas, kad alų teks pirkti truputį anksčiau, gal net į naudą... Tačiau mes neapsigausime. Mažais žingsneliais tu taikaisi lipti mums ant galvų ir tai nėra normalu. Tu pamirštai, tėve, kad esi samdinys.