Jonas Ohmanas. Lietuvos naratyvas mokykloje

Parengta pagal pranešimą, skaitytą „Santaroje-Šviesoje“ birželio 20 d.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Man šiuo metu tenka keliauti po Lietuvos mokyklas. Bendraudamas su jaunimu, daug sužinau ar, veikiau, suprantu iš jų pasakojimų, klausimų. Neseniai vienoje mokykloje vaikas gal kiek emocingai paklausė: „Koks yra aršiausias Lietuvos priešas?" Manau, atsakymo variantai, kiek supaprastinus, –­ arba Rusija, arba globalizacija. O gal ir tas, ir tas? Jei reiktų rinktis, vis dėlto sakyčiau, kad globalizacija, kadangi ji klastingesnė, vykdo karinius veiksmus, taip sakant, karo nepaskelbusi, juo labiau kad net nėra žaliųjų žmogeliukų, iš viso nėra su kuo kovoti, bet teritoriją vis vien užima.

Šios jėgos šiandien intensyviai grumiasi. Neseniai viename Vilniaus bare susipažinau su pora jaunų, 26–28 metų, vaikinų. Spontaniškai jiems uždaviau klausimą: „O ką, vyrukai, darytumėt, jei ateitų Putinas?" Tai sukėlė nepaprastai įdomią ir skaudžią diskusiją. Užaugę nepriklausomoje Lietuvoje, jie sakė niekada iki šiol nė nesvarstę apie pavojų, kad Lietuva dar kartą atsidurs karo zonoje. Svarstydami, ar pasiliktų ir kovotų, ar pasitrauktų, sakė, kad turbūt „kovotų už laisvę iš užsienio", – apie tokį pasirinkimą galima perskaityti pokario atsiminimuose, tarkime, Juozo Lukšos-Daumanto knygoje „Partizanai už geležinės uždangos". Likimo, ar istorijos, ironija, kad tie patys jaunuoliai jau kokį dešimtmetį tą patį svarsto –­ tik ne karo šešėlyje, o emigracijos.

Lietuva – viena iš „naujų" Rytų Europos šalių, kuri po Pirmojo pasaulinio karo sugebėjo atsikovoti nuosavą erdvę. Taip pat tai šalis, kuri kartu su kaimynėmis buvo labai sužalota vadinamojo modernizmo ir netrukus tapo tradicinių imperinių užmojų auka. Čia, aišku, vėl galima įžvelgti tam tikrą ironiją: modernizmas, kaip išsilaisvinimo ir valstybės atsiradimo mechanizmas, savo tamsiuoju pavidalu tapo represijų ir praradimo mechanizmu.

Lietuva net ir šiandien dar toli gražu nėra susidorojusi su istoriniais ir šiuolaikiniais modernizmo iššūkiais, o dabar stovi akis į akį su nauju iššūkiu – tuo, ką būtų galima pavadinti postmodernizmu. Postmodernizmu, kur skepticizmas ir reliatyvizmas yra puoselėjami kaip savotiškos vertybės. Postmodernizmu, kur sukurtas įvaizdis, pliuralizmas ir globalizmas valdo žmogaus suvokimą apie save ir savo aplinką. Kuris tuo pačiu metu puoselėja tokius dalykus kaip visapusiška tolerancija ir žmogaus potencialas.

Dabartiniai Lietuvos vaikai, vaizdžiai tariant, yra gimę ir auga tarp tokio modernizmo ir postmodernizmo. Tarp (pusiau) sugriuvusios pasaulėžiūros ir kitos (Lietuvos atveju) naujos, metančios visiškai naujus iššūkius. Bet staiga ir viena, ir kita tuo pačiu metu jaunam žmogui iškelia tą patį moralinį klausimą: pasilikti ar ne.

Teiginys, kad Lietuva gyvuoja tarp skirtingų santvarkų, politinių pasaulėžiūrų, gal net gyvenimo filosofijų, žinoma, nenaujas. Bet tai nereiškia, kad iššūkis pranyksta.

Kaip formuoti ugdymo modelius mokyklai ir apskritai švietimui tokiame modernistinio / postmodernisti­nio ugdymo kontekste? Koks ugdymas būtų pritaikytas gyvenimui ir klestėjimui tarp, kaip esu kadaise pavadinęs, moderniosios žemės ir postmoderniojo giedro dangaus? Koks būtų efektyvus ir į priekį vedantis lietuviškasis Naratyvas mokykloje?

Naratyvas apskritai labai slidus reikalas, balansuojantis tarp vienokios ar kitokios politinės pakraipos produkto ir gilesnio požiūrio į aktualų laiką ir geografiją. Naratyvas visada yra kažkieno formuojamas. Kita vertus, jis paskui formuoja tave. (Jei abejojate, pažvelkite į Rusiją ir jos „naratyvo" pateikimą.)

Lietuvoje didelė bėda (tarp kitų didelių bėdų), kad lietuviai savo šalį suvokia ir pristato arba kaip visišką auką, arba kaip pasaulio bambą. Na, manyčiau, Lietuva – nei auka, nei bamba. Modernistiniais terminais kalbant, tai erdvė, kur gana pavojinga gyventi, bet drauge erdvė, turinti pakankamai gilias šaknis, tad ne taip lengva ją užkariauti. Kalbant postmodernistiniais terminais, tai ganėtinai pažeidžiamos tapatybės erdvė, drauge turinti pakankamai plačias tapatybės, ar tapatybių, šaknis, tad nėra taip lengva ją pastumti. Paprastai tariant, šaknys ir gilios, ir plačios. Bet, kad tos šaknys funkcionuotų, reikia su jomis dirbti.

Norėčiau paminėti porą XX a. istorijos įvykių, ar tiksliau procesų, kurie smarkiai veikia Lietuvos naratyvo formavimą. Pirma, nepriklausomybės praradimas 1940 metais–Holokaustas–pokaris. Antra, asmenybės svarba.

Gilinantis į XX a. antrąją pusę, man susidaro vis stipresnis įspūdis, kad 1940 metai, Holokaustas ir pokaris suvokiami tarsi atskiri, ne visai susiję istorijos etapai. Paralelinės vieno laikotarpio tragedijos.

Vienoje mokykloje vaikams turėjau pasakoti apie Holokaustą. Susitikime kilo net tam tikra įtampa, nes eilinį kartą lietuvių patirti išbandymai kai kurių pedagogų buvo pristatomi kažkaip netiesiogiai lietuvius „teisinant". Lietuviai buvo tokios pat aukos, vadinasi, čia nėra ko daugiau kalbėti.

Plačiau kalbėdamas apie Lenkijos Holokaustą, Wansee konferenciją ir kt. ir stebėdamas vaikų reakcijas staiga suvokiau, kad lig tol jie Holokaustą suvokė kaip išskirtinai lietuvišką kruviną reikalą, kuris beveik nieko bendro neturi su Lietuvos nepriklausomybės praradimu. Etninė tragedija, kultūros tragedija – taip, bet ne daugiau.

Igno Medelinsko nuotrauka iš ciklo „Atostogos“

Holokausto tragedija iki šiol neranda tinkamos vietos nei Lietuvos istoriografijoje, nei visuomenės pasąmonėje. Kaip rasti bendrą erdvę, kai, paprastai sakant, viena pusė kaltina kitą? Čia galima būtų kiek plačiau pasitelkti modernistinį naratyvą – nepriklausomos prieškario Lietuvos raidą, kurią stipriai formavo žydai.

Dingus žydams, dingo ir itin svarbus Lietuvos nepriklausomybės segmentas. Lietuvių ir žydų koegzistencija ir tos koegzistencijos pabaiga turėtų tapti ir suprantamesnė, ir skaudesnė. Žydų tauta turėtų įgauti didesnę pras­mę negu vien tik kaip auka per se.

Beje, manau, kad kol kas Europa apskritai negeba iki galo įvertinti žydų praradimo, jų išvarymo iš Europos erdvės reikšmės. Be to, etninis naratyvas ir šiandien dažnai naudojamas kaip provokacijos pagrindas. Manau, kalbant apie Rusiją, puikiai jaučiame, kaip etninį identitetą nachališkai bandoma prilyginti kažkokioms ypatingoms teisėms prieš kitus, kas man, eilinį kartą, primena totalitarizmo bandymus.

Suvokiau, kad kol šitie Lietuvos „praradimo etapai" nesusieti kaip vienas praradimo Naratyvas, smulkesni naratyvai suksis ir suksis mokykloje be pabaigos. Pradėjau galvoti, kaip vis dėlto šį laikotarpį padaryti moksleiviams suprantamą. Ir pradėjau žiūrėti, ką kiekvienas praradimo proceso etapas atnešė Lietuvos nepriklausomybės vystymuisi. Pradėjau žiūrėti į minėtus istorinius procesus kaip į giliai susijusius sluoksnius.

Supaprastinant, šitas „sluoksniuotas" istorijos supratimas, aptariant praradimo laikotarpį, būtų toks:

1. 1940 m. miesto nepriklausomybės praradimas. Politinės nepriklausomybės praradimas. Sovietizacija ir pirmieji trėmimai.
2. 1941 m. miestelio / štetlo nepriklausomybės praradimas – svarbus „tarpinis sluoksnis" tarp miesto ir kaimo. Mikroekonominės nepriklausomybės praradimas. Holokaustas.
3. Kaimo nepriklausomybės praradimas. Žemės nepriklausomybės praradimas. Pokaris.

Šitoks supratimas, mano nuomone, ne tik mažina atskirą praradimo etapo skausmą, bet ir suteikia reikalingą sąsają tarp praradimo sluoksnių. Tai galbūt padėtų įsisavinti visą praradimo naratyvą, nepasiduodant istorijos provokacijoms.

Kitas naratyvo aspektas – asmenybė, arba charakteris, kryptis. Istoriografijos mados dabar diktuoja, kad istorija pasakojama chronologiškai ar pagal metų pjūvį. Rytų Europos istorija dažnai mus moko, kad atskiras žmogus – niekas, nebent problema. Tačiau esu įsitikinęs, kad Lietuvos atveju, bent kol kas, žmogus yra pagrindinis Naratyvo nešėjas.

Čia galima vėl grįžti prie emigracijos problemos ir mano odisėjų po mokyklas. Du to paties amžiaus, to paties socialinio sluoksnio vaikai į tą patį klausimą, ar norėtumėt gyventi kitur, atsako priešingai. Vienas sako: „O kam? Aš čia viską turiu, man viskas gerai." Kitas: „Aišku, norėčiau, juk čia nieko nėra." Ką jie turi galvoje? Pinigus, daiktus? Nemanau.

Paprastai sakoma, kad žmonės emigruoja dėl finansinių priežasčių. Tačiau ne mažiau svarbus faktorius yra savigarba ar gal tiksliau – įsipras­minimas. Žmogus nori tikėti, kad neauga vakuume, kad jis iš kažkur išeina ir eina kažkur toliau. Tokia tarsi naratyvo migracija, tačiau ne iš taško A į tašką B, o per iššūkius, sunkumus, svajones... Mano nuomone, Lietuvos „valstybinis" naratyvas kol kas per silpnas nešti visą reikalingą svorį.

Man paklausus moksleivių, kas, jų manymu, yra reikšmingos Lietuvos istorijos asmenybės, dauguma sukrapšto nebent Vytauto ar V. Kudirkos vardus. Be to, iš moksleivių atsakymų akivaizdu, kad Lietuvos istorijoje moterų beveik nebuvo. Na, tik Barbora Radvilaitė ir dar Salomėja Nėris. Jei jų paprašau bent kiek argumentuoti pasirinkimą, atsakymai dažnokai būna visiškai trafaretiški.

Drįsčiau teigti, kad trafaretiškas supratimas apie savo šalies Naratyvą taip pat reiškia trafaretišką supratimą apie save ir savo likimą. Be to, toks supratimas apie istoriją visiškai nefunkcionalus, jei istorinis kontekstas toks sudėtingas kaip Lietuvoje. Dažnai sudėtingiausių, ir dėl to gyvybingiausių, Lietuvos naratyvo etapų svarbiausia, įdomiausia dalis yra arba nutylima, arba perdėtai akcentuojama.

Pavyzdžiui, tokia itin jautria tema kaip partizaninis karas išsakomi radikaliai priešingi požiūriai: herojinė drama, desperacijos šauksmas, beprasmiškas teroras. Viešai pokaris aptariamas labai pozityviai, o privačiai dažnai visai kitaip. Jei, kaip dokumentinių filmų kūrėjas, kalbinu žmogų su kamera ir be kameros, šis gali kartais ramiausiai dėstyti kone priešingas mintis.

Kaip jaunam žmogui suteikti galimybę į tai įsijausti ir susivokti prieš­taringose pozicijose? Mane patį sudėtingi naratyvai labai traukia: jau seniai gyvenu su mažiausiai dviem, kurių vienas labai teigiamas, kitas gana kritiškas. Esama gal net ir trečio, kurį pavadinčiau „siužetiniu naratyvu", kur pati likimo drama ir dinamika perima pagrindinį vaidmenį.

Kuriant filmą „Nematomas frontas", vienas mano partnerių – amerikietis Markas Johnstonas, susidūręs su filmo protagonisto Juozo Lukšos-Daumanto likimu, spontaniškai, bet ir labai išmintingai pasakė, kad tame pasakojime yra beveik viskas, ką reikia žinoti apie šį laikotarpį: ryžtinga šeima, ryžtingas žmogus, veikęs itin sudėtingomis sąlygomis, galiausiai žuvęs.

Nedaug kas žino, kad J. Lukša kelis kartus raštiškai uždraudė partizanų savivalę, kad prieš žūtį bandė nutraukti ginkluotą pasipriešinimą, net kontaktavo su intelektualais ir bandė jiems perduoti atsakomybę už pratęstą pasipriešinimą. M. Johnstonas net siūlė, kad mokyklose būtų atskira pamoka, kur būtent J. Lukšos veikla ir jos kontekstas būtų aptariama atskirai, su visais įmanomais niuansais. Ne tik kaip pasakojimas apie herojų, bet kaip pasakojimas apie žmogaus likimą.

Tas pats, be abejo, ir su kitais istorijos veikėjais – kunigaikščiais, pirmosios nepriklausomybės asmenybėmis, J. Basanavičiumi, F. Bortkevičiene, tarpukario J. Griniumi, A. Valdemaru, A. Smetona, ir su sudėtingesniais veikėjais, tarkime su A. Sniečkum, A. Brazausku, o gal V. Landsbergiu. Per juos ir per įvairias jų gyvenimo šviesias ir ne tokias šviesias akimirkas pasakoti tokią sudėtingą, bet drauge tokią įdomią Lietuvos istoriją ir dabartį. Duoti vaikams galimybę jų sprendimus nagrinėti, kvestionuoti, ginti arba atmesti. Čia, aišku, iššūkis dabartinei mokymo metodikai, bet –­ įdomus iššūkis.

Tikro ugdymo iššūkis tokioje šalyje, kaip Lietuva, yra duoti suprasti, kad gyvenimas čia sudėtingas, nevienareikšmis, bet užtat ir įdomus. Gyvenimas mažoje šalyje iš kiekvieno piliečio reikalauja daugiau. Tačiau čia kiekvienas pilietis turi didesnę galimybę kažką pakeisti, būti prasmingas. Jei vaikas tą supranta, jis jau yra tinkamas pilietis ir Naratyvo nešiotojas.