Milda Varnienė. Popandeminė kasdienybė: Martinas Heideggeris ir Pablo Neruda

 Pandemijos nualintas pasaulis palengva grįžta prie normalaus gyvenimo. Tiesa, šiandien žodis „normalus“ tampa daugiaprasmis ir dažnai yra lydimas epiteto „naujas“. Visuomenės analitikai spėlioja, koks bus tas „naujas normalumas“ (angl. new normal), o žmonės ieško būdų, kaip susigrąžinti savo gyvenimus. Ištikus pasaulinei krizei dauguma patyrė kasdienybės pertrūkių. Pasikeitė darbo pobūdis, socialinis bendravimas, santykis su mūsų pačių kūnais. Nerimas ir sunkiai žodžiais nusakomas nejaukumas apėmė visuomenes, gyvenančias nuolat besikeičiančių draudimų sąlygomis. Vokiečių kalboje šiai patirčiai apibūdinti vartojamas žodis ,,unheimlich“, reiškiantis nejaukų, svetimą, keliantį baimę. Šis vokiškas žodis, kurio išsamią reikšmių etimologiją straipsnyje ,,Nejauka“ (,,Das Unheimliche“) aprašė Sigmundas Freudas, taikliai perteikia šiandienę jauseną. Turintis ryšį su ,,Heim“ (,,namai“) ,,heimlich“ reiškia tai, kas sava, artima. Mes taip jaučiamės namuose, kur viskas pažįstama, aišku ir įprasta. ,,Unheimlich“, priešingai, pasirodo tuomet, kai šis įprastumo pojūtis subliūkšta ir pasaulis tampa svetimas, keistas ir neapgyventas. Per pandemiją išgyvename pasaulio griūtį, esame sutrikę ir nežinome, kaip toliau tvarkytis su savimi ir supančia aplinka.

 

Milda Varnienė. Popandeminė kasdienybė: Martinas Heideggeris  ir Pablo Neruda
Vincentas van Goghas. „Batų pora “, 1886. Van Gogho muziejus, Amsterdamas

 

Nenuostabu, kad koronavirusas dažnai lyginamas su egzistencine krize. Kai kas netgi ėmė kalbėti apie egzistencializmo filosofijos sugrįžimą. Recenzuojamas žurnalas, skirtas Martino Heideggerio (vieno iš egzistencializmo tėvų) filosofijai, neseniai skaitytojams pateikė heidegeriškus pamąstymus apie koronavirusą. M. Heideggeris – vienas įtakingiausių ir mįslingiausių vokiečių filosofų, kurio mąstysena persmelkta metaforiškumo, poetiškumo ir užšifruotos simbolikos. Šiandien daugiasluoksniai ir sunkiai suprantami jo tekstai yra arčiau mūsų kasdienybės, nei gali iš pradžių pasirodyti. Filosofas žvelgė į žmogaus būtį pro kasdienio gyvenimo prizmę, o tai senojoje mokykloje buvo laikoma perversmu. Jeigu René Descartes’as pradeda nuo žmogaus, sėdinčio prieš židinį ir mąstančio apie žinojimo pagrindus, tai M. Hei­deggeris stebi žmogų kasdienėje veikloje. Pradedant nuo santykių su daiktais bei įrankiais ir baigiant žmogaus laikiškumu, vokiečių mąstytojas naujoviškai aprašė žmogaus buvimą pasaulyje. Tačiau šiandien mums turbūt aktualiausia, ką M. Heideggeris mąstė apie patirtį, kai sudūžta įprasta kasdienybė ir pasijuntame esantys ,,unheimlich“ – ,,benamiai“. Filosofui nerimas ir nejaukumo jausmas, žmogų ištinkantys kritiniais gyvenimo momentais (pavyzdžiui, susidūrus su mirtimi ar mūsų atveju – su pandemija), nėra tik negatyvus reiškinys. Ši patirtis atveria, kas anksčiau buvo paslėpta, t. y. mūsų egzistencijos mįslingumą ir keistumą. Žmogus linkęs paskęsti kasdienybėje ir nusigręžti nuo savęs, daugiausia rūpintis tuo, ką apie jį mano kiti, ir pamiršti jį supančių dalykų paslaptingumą. Anot M. Heideggerio, išgyventas nejaukumo jausmas skatina kelti filosofinius klausimus ir veržtis į savęs įgijimą (vok. Selbstbesitz). Žmogui atsiveria galimybė išsilaisvinti iš stereotipinių minios nuostatų ir susigrąžinti prigimtinį individualumą.

Šiandien M. Heideggeris mums siūlytų gerai pagalvoti, ar tikrai norime aklai sugrįžti į kasdienybę, kurioje gyvenome ikipandeminiais laikais. Socialiniai vaidmenys ir institucijos, padedantys palaikyti mūsų tapatybę ir teikiantys prasmę mūsų gyvenimams, yra iš esmės nestabilūs konstruktai. Noras laikytis už to, kas atrodo saugu ir artima, neleidžia išsiveržti iš patogios, inertiškos ir klaidingai raminančios egzistencijos. Filosofas pasakytų: COVID-19 krizės sukeltos patirtys, nors ir nejaukios, bauginančios, gali pastūmėti mus autentiškesnio buvimo link. Kai sugriūna pažįstamas ir saugus pasaulis, atsiveria erdvė paslėptoms prasmėms ir galimybėms. 

M. Heideggeriui meno kūriniuose daiktai pasirodo tokie, kokie yra. Vokiečių mąstytojas susidomėjimą menu (ypač poezija) parodė tik 4 dešimtmečio viduryje. Pamažu menas ir kalba – jų kūrėjais ir sargais laikė poe­tus – tapo centrine jo filosofijos ašimi. Šis pokytis, dar vadinamas M. Heideggerio ,,Kehre“ (,,posūkiu“), pasižymi kalbos poetiškumu. Menas, kaip rašė filosofas, atveria erdvę, kurioje viskas atrodo kitaip, nei įprasta. Būtent meno kūriniai gali parodyti mums naują būdą mąstyti apie tai, kas reikšminga ir nereikšminga, kas gali būti ignoruojama, o kam reikėtų skirti daugiausia dėmesio ir rūpesčio. Žinant, kad per pandemiją viskas pakriko ir gyvenamoji tikrovė pasirodė ,,unheimlich“ (,,šiurpi“, ,,nenaminė“), meno kūriniai gali padėti rasti jėgų iš naujo prisijaukinti pasaulį.

 

Milda Varnienė. Popandeminė kasdienybė: Martinas Heideggeris  ir Pablo Neruda
Paulas Gauguinas. „Pomidorai ir alavinis bokalas ant stalo“, 1883. Privati kolekcija.

 

M. Heideggeris menui suteikia kone mistinę galią, atrakinančią daiktų prigimtį. Poetai, jo teigimu, prasiskverbia iki daiktų šerdies, leidžia jiems atsiskleisti ir pasirodyti. M. Heideggeris kalbėjo, kad autentiškas, didysis menas yra būties atvirumo vieta. Šiame tekste atsiriboju nuo klausimo, ką jis laikė būtimi, nes ir pats filosofas nepateikė tikslaus atsakymo. Tad paprastumo dėlei sakykime, kad meno kūrinys atneša tai, kas neišsakoma įprastais žodžiais ir priemonėmis. Norėdamas iliustruoti savo mintis, M. Heideggeris aprašo Vincento van Gogho paveikslą ,,Batų pora“, kuris, išskyrus porą senų, nuavėtų batų, lyg ir nieko daugiau nevaizduoja. Tačiau žiūrėdami į šį paveikslą pajuntame, kad batai, be galo pažįstamas kasdienis dalykas, pasirodo kaip visiškai nauji ir slėpiningi. Lygiai taip pat žmogus yra raginamas poetiškai žvelgti į daiktus ir leisti jiems būti per se. M. Heideggerio aprašytą poetišką buvimą pasaulyje iliustruoja bene žinomiausio Lotynų Amerikos poeto Pablo Nerudos vėlyvoji kūryba.

Nobelio premijos laureatas P. Neruda užaugo drėg­name ir miškingame Temuko mieste, pietinėje Čilėje. Šio regiono vaizdai nuolatos pasirodo jo kūryboje. P. Neruda buvo romantikas ir gamtos poetas, tikėjęs, kad rašytojui gyvybiškai svarbu palaikyti ryšį su paukščiais, jūrine gyvūnija, miškais ir augalais. Jis be galo žavėjosi pietinės Čilės miškais ir yra sakęs: kas nepažino šio grožio, nepažįsta šios planetos. Poreikis būti arti gamtos sieja P. Nerudą ir M. Heideggerį, didžiąją dalį savo gyvenimo praleidusį Todtnauberge, apsuptame tamsių Švarcvaldo girių. Filosofas netgi atsisakė vietos Berlyno universitete, nes nenorėjo palikti Vokietijos pietvakarių medžių, po kuriais jam esą geriausia mąstyti. 

P. Neruda, nors ir rašė nemažai politizuotos poezijos, neigė, kad politika buvo iš esmės svarbi jo kūrybai. Pasak jo, pagrindinė tema buvo meilė, o meilės poezija – pati giliausia dvasinė praktika. P. Neruda rašė meilės eiles gamtai, bičiuliams, savo žemynui ir paprastiems pasaulio dalykams. Eilės, skirtos kasdienės tikrovės objektams, žymi radikalų posūkį poe­to kūryboje. 1954 m. P. Neruda išleido pirmąjį ,,Paprastų odžių“ tomą (vėliau išleisti dar du 1956 m. ir 1957 m.), kuriuose poetas nusigręžia nuo hermetinės poezijos ir ima šlovinti tokius dalykus kaip svogūnas, stalas, dviratis, žirklės, žodynas, tingulys, pomidorai, kojinės ir t. t. Poetas kukliausiuose pasaulio elementuose atranda grožį, kurį buitis ir rutina per laiką nublukina. Šia prasme poetas, heidegeriškai kalbant, leidžia daiktams atsiskleisti kitoje šviesoje. Panašiai kaip žiūrėdami į V. van Gogho paveikslą ,,Batų pora“, skaitydami P. Nerudos ,,Paprastas odes“, kasdienius objektus patiriame kaip naujus ir neįprastus. Pavyzdžiui, ,,Odė stalui“ aprašo stalą kaip patikimą keturkojį, palaikantį mūsų viltis ir kasdienį gyvenimą. Odės kulminacija yra metaforiškas stalo sulyginimas su pasauliu. Poetas pastebi, kad žmogus gali būti kviečiamas į karą lygiai taip pat kaip prie vakarienės stalo, kur reikės pasirinkti puses ir nuspręsti, ką apsirengti: neapykantos kelnes ar meilės marškinius. Jeigu atsiverstume „Odę pomidorui“, turbūt daugiau niekada salotų pjaustymas nebebūtų nuobodus. P. Neruda vaizdingai aprašo vaisiaus grožį ir sultingumą, o tuomet netikėtai pasitelkdamas humorą prideda, kad tiesa yra negailestinga, nes galiausiai turėsime nužudyti šį vaisių, susmeigdami peilį į jo gyvą minkštimą. O štai ,,Odė kai kurioms geltonoms gėlėms“ kupina egzistencinio nerimo. Joje P. Neruda pastebi, kad spalis jau pakeliui ir mūsų akys gręžiasi nuo jūros didybės prie geltonų gėlių, mums primenančių, kad esame iš dulkių ir į dulkes pavirsim. Poetas rašo, kad galų gale nesame nei oras, nei ugnis, nei vanduo, o tik purvas ir galbūt tik kai kurios geltonos gėlės.

P. Neruda poeziją netgi lygina su namais, pro kurių duris ragina žengti skaitytojus. Ši poezijos kaip namų metafora tarsi kyla iš M. Heideggerio mokymo apie kalbą kaip būties namus. ,,Paprastų odžių“ skaitymas nereikalauja daug pastangų, nes jos parašytos paprastu stiliumi (P. Neruda yra sakęs, kad rašyti paprastai jam buvo pati sunkiausia užduotis). Poetas stengėsi iš kalbos pašalinti visus įmanomus sudėtingumus, kurie trukdytų suprasti tekstą. Dar prieš pradedant skaityti, kiekvienas atpažins odžių išskirtinę išvaizdą, nes tai ilgos siauros eilės, ant popieriaus paliekančios daugiau baltos erdvės nei rašalo. Vienintelė kliūtis mėgautis P. Nerudos eilėmis gali būti vertimai. Neskaitantys ispaniškai gali mėginti susirasti anglišką vertimą – jis nėra pats tiksliausias, bet neblogai perteikia prasmę. Poetas teigė, kad tik itališki vertimai yra artimiausi jo poezijai.

Apibendrinant galima pasakyti: jeigu pandemija nuskurdino mūsų kasdienybę, tai menas gali vėl ją praturtinti, o galbūt net ir perkeisti atverdamas naują mąstymo būdą apie mūsų gyvenamąją tikrovę. Tereikia, kaip pasakytų M. Heideggeris, būti atidiems ir kantriai laukti, kol prieš akis išnirs paslėptos prasmės ir galimybės.

Draugai