× Sara Poisson

Nuo metų pradžios Vilniaus miesto muziejaus ekspozicinio padalinio – Markučių dvaro – kolektyvui vadovauja istorijos mokslų daktarė Mingailė Jurkutė. Rusiška dvaro istorija skaičiuojama nuo 1867-ųjų, kai Markučiuose žemės nusipirko geležinkelių inžinierius Aleksejus Melnikovas ir po metų čia pastatė dvarą. Nuo 1875 m. dvaro savininke tapo jo duktė Varvara, kurios antrasis vyras buvo Aleksandro Puškino sūnus Grigorijus. Tai virto įsipareigojimu išsaugoti poeto atminimą, šios krypties buvo laikomasi ir po 1940 m., kai dvaras buvo nacionalizuotas ir paverstas muziejumi. Sudėtingas dvaro istorinis audinys tapo paskata pakalbinti istorikę ne itin patogiomis temomis.

 

Mingailė Jurkutė. Gintarės Grigėnaitės nuotr.

 

Nėra smagu suvokti, bet net ir Lietuvos rusų istorija klijuojama su imperinės kultūros politika ir mūsų šalies svetimkūnių istorija. Taip nutinka turbūt iš dalies dėl supaprastinto, iš dalies vos ne kanonizuoto, o žemiausiame liaudiškame lygmenyje netgi dehumanizuoto istorinio vertinimo: neva visi rusai iš prigimties yra vienokie ar kitokie nedorėliai. Ar susimąstėte apie šį iššūkį kandidatuodama į šio muziejaus vadovo pareigas?

Markučių dvaras išties yra savotiškai kontroversiškas paveldo objektas, primenantis aštrų daiktą. Toks kartu ir gąsdina, ir masina. Ypač šiandien, kai aiškiai juntame spaudimą supaprastinti tikrovę – ir šiandieninę, ir istorinę. Šitoks troškimas yra suprantamas ir logiškas, netgi savalaikis – grėsmės akivaizdoje pasaulis privalo supaprastėti. Gyvename visuomenėje, apimtoje karo nuojautos, savotiškoje prieštrauminėje sąmonėje. Joje tikrai veriasi jūsų minimas apibendrinto „ruso“ („ruskio“) vaizdinys.

Kad ir kaip būtų, man regis, svarbu yra suprasti, kad gyventi apimtam grėsmės nuojautos yra objektyviai sunku. Kai kurie mano draugai, geri ir taikūs žmonės, man dalijantis naujienomis apie naująjį darbą, netikėtai išsitarė: „Nežinau, kaip tu tai darai, aš negalėčiau ten dirbti.“ Ir tai ne priešiškumo požymis, tai intelektualinio ir emocinio krūvio ženklas. Mąstyti apie rusų kultūrą šiandien Lietuvoje yra artima tam, ką kariuomenėje vadina „streso skiepijimu“ – instruktoriai, imituodami priešą ir simuliuodami emocinį stresą, ant tavęs rėkia, kelia fizinį diskomfortą, pavyzdžiui, nardina į ledinį vandenį, o tu turi mintyse ir žodžiuose išlaikyti ramybę bei logiką. Ne kiekvienas tai gali, ypač iš karto.

Vis dėlto privalome siekti išlaikyti šį gebėjimą dėl vienos svarbios išlygos – mes nekariaujame. Karo Lietuvoje nėra. Todėl pamesti tikrovės kompleksiškumo, visų pirma – mūsų pačių, Lietuvos tikrovės – mums nevalia. Čia mes turime savo rusus – savo bendrapiliečius.

Mano nuomone, Markučių dvaro paveldas – dėl to, kad ilgą laiką ši vieta buvo bent dalies rusų bendruomenės traukos centras, – yra sudėtinga visuma, nuo kurios nederėtų gręžtis ar bėgti. Priešingai – tai ne tik iššūkis, bet ir galimybė, suteikianti erdvę reikalingam dialogui.

Kita vertus, klausimas, kurį paliečiate – kaip sakote, „Lietuvos rusų“ istorija Markučių dvare, – yra ne toks paprastas. Be jokios abejonės, Markučių dvaras yra Vilniaus miesto istorijos dalis, vilnietiška vieta. Taip, statytas imperinės Rusijos kolonistų šeimos, tačiau projektuotas vietinio architekto, pagal bendraeuropines madas, be to, labai tipinio būtent mūsų kraštui plano, apstatytas Vilniaus meistrų iš vietinio ąžuolo specialiai šiems namams gamintais baldais. Tai labai retas paveldas. Tad šis dvaras tikrai yra Vilniaus dalis, integrali ir labai įdomi miesto ekonominės ir kultūros istorijos dalis. Tačiau ar Markučių dvaras yra būtent Lietuvos rusų istorijos dalis? Kada jį statę ir jame lankęsi kolonistai tapo vilniečiais ir ar tokiais tapo? Tai yra klausimai, į kuriuos dar reikia rasti atsakymus. Muziejaus istorija – buvimas ideologiniu, visų pirma užsienio rašytojui paskirtu muziejumi – paliko mažai erdvės vietos istorijai.

Literatūrinio A. Puškino muziejaus, pradėto steigti dar karui ne tik nepasibaigus, bet net neįpusėjus, statusas turėjo dvigubą poveikį – ir saugojo (kalbant apie siaurai atrinktą paveldo dalį, pavyzdžiui, jau minėtą dalį interjero), ir naikino. Didžioji Markučių dvaro dalis – ūkiniai pastatai, kokie du trečdaliai interjero, beveik visas religinis koplyčios paveldas – visiškai sunyko būtent sovietmečiu, A. Puškino muziejaus darbuotojų akyse. Kad ir kaip vertintume, šis muziejus nekėlė tikslo atspindėti vietiškumą. Tik atėjus vadovauti Nadeždai Petrauskienei buvo pradėta galvoti apie čia gyvenusios šeimos istoriją, pradėta rinkti ir skelbti informaciją apie ją, muziejus išleido keletą leidinių. Keliu užduotį sugrąžinti šiai vietai jos istoriją – Markučių dvaro, iš dvaro išaugusio Markučių rajono. Einant šia kryptimi reikės ieškoti ir kas šioje vietoje buvo specifiškai Lietuvos rusų istorijos dalis.

Sakoma, kad istorija prasideda ten, kur baigiasi atmintis. Ar įmanoma kurti sąžiningą naratyvą apie tai, kas dar nėra tapę „tikra“ istorija, o vis dar yra gyva, kraujuojanti politinė realybė, įskaitant rusų kultūros „atšaukimą“?

Sakydama „sąžiningą naratyvą“ tikriausiai turite omenyje „objektyvų“? Tai yra nesusaistytą su kokios nors grupės interesais? Tikrovėje tokių grynų – grynos sąžinės – naratyvų paprasčiausiai nėra, kaip gamtoje nebūna tuščios vietos. Istorijos teoretikai ir filosofai, atminties, diskurso tyrėjai – visi mokslininkai, kurių akiratyje vienaip ar kitaip atsiduria istorinis pasakojimas, sutaria, kad jis visada yra subjektyvus, visada socialiai sukonstruotas. Akademinėse disciplinose, išaštrinusiose savo tyrimų metodologijas, yra kiek kitaip, tačiau socialinės grupės – nuo šeimos iki valstybės – visada pasakoja subjektyviai ir atspirties taškas yra dabartyje, dabarties poreikiuose, skiriasi tik mechanizmai, kuriais pasakojimai yra konstruojami.

Nesu rusų kultūros išmanytoja ir, tiesą pasakius, nesirengiu ja tapti. Nemanau, kad Markučių dvarui derėtų apsiimti spręsti tokį sudėtingą klausimą, kaip vietos rusų kultūros sąsaja su visa rusų kultūros apimtimi. Visgi leisiu sau pasvarstyti, kad rusų kultūros klausimas yra labai sudėtingas, o pozicijos ir galimybės – nepavydėtinos. Rusų kultūra patyrė labai žiaurias transformacijas, SSRS ją praktiškai nužudė (darydama, ką žadėjo – paskandino senąjį pasaulį revoliucijos kraujyje ir ugnyje). Kad Europos periferijoje glaudusis Rusija (dalis kultūros istorikų argumentuotai Rusijai apskritai skiria vietą už Europos civilizacijos ribų) modernybės aušroje buvo sukaupusi turtingą, savitą ir stiprų kultūrinį kapitalą, rodo tai, ką Europoje sukūrė vadinamoji baltoji emigracija. Verta atkreipti dėmesį ir į tokių figūrų, kaip Mstislavas Dobužinskis ar Levas Karsavinas, svorį mūsų pačių tarpukario kultūriniame gyvenime. Tačiau sovietmečiu to, kas pasauliniu mastu būtų verta dėmesio, pasirodė ašaros, ir tai buvo sukurta ne sistemos rėmuose, o vargais negalais jai atsispiriant – ir dažniausiai persekiojamų, ištremtų ar nutildytų žmonių. Totalitarinė sistema nususina visą kultūros sektorių per visą jo plotį ir gylį.

Vėlgi, rusų kultūra, ypač Lietuvos rusų kultūra, egzistuoja daug ilgesnėje laiko perspektyvoje nei vien sovietinės ar imperinės Rusijos laikotarpis. Turbūt žinote, Vilniaus senamiestyje turime istorinį „rusų miestą“. Didelė dalis senojo Vilniaus, einant nuo Valdovų rūmų link Rotušės – į kairę nuo Pilies gatvės – yra „ruskaja storona“. Ne Maskvos rusų – rusų, gyvenusių įvairiose Rusiose tarp Lietuvos ir Maskvos, dabartinių baltarusių ir ukrainiečių protėvių. Rusų gatvė, vedanti nuo Vilniaus stačiatikių Švč. Dievo Motinos ėmimo į dangų katedros, irgi žymi mūsų rusų istoriją nuo viduramžių. Tiesa, iki XX a. pr. ji vadinosi Metropolitų ir savo pavadinime kodavo tokius svarbius istorinius epizodus, kaip kad kurį laiką čia rezidavęs Vytauto pasikviestas Kijevo metropolitas.

Rusai į Lietuvą atkeliavo įvairiais laikotarpiais, skirtingais keliais ir dėl skirtingų priežasčių. Žinoma, ryškiausia – ir gausiausia – yra sovietmečio banga. Bet net ir šie žmonės nėra vienalytė masė: skiriasi atvykusieji ankstyvuoju pokariu ir brežnevinio „stabilumo“ laikais, apsigyvenusieji sostinėje, uostamiestyje ar savu laiku progresyviame Visagine.

Mano akimis, gal ryškiausias Rusijos valstybės kultūrinis įspaudas šiandien Lietuvoje yra įsitikinimas, kad kultūra ir politika yra tarsi du atskiri, nesusisiekiantys indai, o juos sieti yra gal net kažkaip nemoralu. Na, bent kultūringam, išsilavinusiam žmogui nepridera. Tai labai ryški ir labai giliai įsismelkianti Rusijos Federacijos kultūrinio gravitacijos lauko mąstysena. Ir tai yra geniali apgavystė. Totalitarinėje valstybėje – ir proto-totalitarinėje, trokštančioje tapti totalitarine, kokia šiandien yra Rusija, – kultūra yra visiškai instrumentalizuota, sukalibruota ir veikianti visų pirma valdinių indoktrinacijai. Kaip sako Charles’o Baudelaire’o velnias, „gražiausias velnio triukas – įtikinti jus, kad jo nėra“, taip ir Rusijos nuausta sudvasintos ir nuo politikos atsietos kultūros idėja tarnauja tam, kad toks ryšys pirmiausia apskritai būtų nepastebėtas ir neigiamas.

Profesionalūs istorikai praeitį vertina iš įvairiausių pozicijų. Remiamasi įvairiais šaltiniais, nevienareikšmiškumas atrodo norma, ypač akademiniame tekste. Pavyzdžiui, galime suprasti, kodėl, be Rusijos imperijos neigiamo poveikio kultūrai, turime faktą, kad iš 20 Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų net 14 buvo baigę mokslus Rusijos, o ne Vakarų Europos šalių aukštosiose mokyklose. Negalime neigti tam tikro kultūrų persipynimo, pastebimo įvairiose to meto imperijose (vengiame atsiminti, kad, be Rusijos imperijos ir kolonializmo, buvo ir kitų). Vis dėlto kunkuliuoja emocijos. Sudėtingi gyvenimo reiškiniai kaip tik ir tampa priešiško nusiteikimo taikiniais. O dar tas aspektas, kad valstybė sąmoningai palaiko priešiškumo naratyvą su prielaida, kad iškilus būtinybei reikės ginti šalį, taigi jau dabar ugdoma kovinė dvasia. Kur išeitis?

Kalbėdami apie rusų kultūrą nepadarykime klaidos. Jei Rusijos Federacija čia ateis, mums visiems bus... šakės. Lietuvos rusai tai supranta ne blogiau nei Lietuvos lietuviai ar Lietuvos lenkai. Tiems, kurie laukia Putino, irgi bus šakės, nors jie to ir nesupranta. Grėsmė yra tikra, priešas yra piktas ir žiaurus. Valstybė, tokioje situacijoje nesiimanti mobilizuoti piliečių, būtų prastai veikianti. Tiesa, Lietuvos atveju manau, kad lietuviams ir kitiems šios šalies piliečiams, savo kailiu patyrusiems sovietinį laikotarpį, nereikia atskiro švietimo.

Vis dėlto rusų kultūra ir lietuvių santykis su ja nesusiveda į egzistencinį išlikimo klausimą, kaip ypač šiomis dienomis linkstama suredukuoti. Klausimas yra ir platesnis, ir įdomesnis. Kaip elegantiškai suformulavo Vytautas Ališauskas, svarstydamas apie „didžiąją“ rusų literatūrą (sąmoningai renkuosi kabutes ir dar pasūdau žiupsniu ironijos), Europoje rusų kultūra ir literatūra buvo periferinė ir provinciali, tačiau Lietuvai ji buvo centrinė. Mūsų kultūra, tas pats lietuvių nacionalinis kultūrinis sąjūdis, brendo Rusijos kultūros pašonėje ir buvo veikiama jos, joje besivystančių naujų reiškinių.

Kažin ar verta bijoti rusų kultūros kaip tokios. XIX a. lietuvių inteligentija nebijojo, nors aktyviai priešinosi rusifikacijai. Labai rekomenduočiau nueiti, tarkime, į Signatarų namus ir pasižiūrėti, kokios knygos ir kokiomis kalbomis eksponuojamos daktaro Jono Basanavičiaus bibliotekoje. Geras trečdalis, jei ne daugiau, bus rusų kalba.

Kalbant apie naująją Rusijos ideologiją, „rusų pasaulis“ kaip doktrina, jei lygiagrečiai netaikomi kiti įtikinėjimo būdai, yra be galo silpnas, sakyčiau, netgi bejėgis. Ko tikrai nereikėtų daryti, tai mėgdžioti ir reprodukuoti Rusijos Federacijos mąstymo ir veiklos būdų. Skaitau ministro patarėjo įrašą socialiniuose tinkluose, kaip Rusija Karaliaučiuje nukėlė paminklą Kristijonui Donelaičiui ir kaip patarėjas norėtų dabar pat nukelti A. Puškino paminklą Markučiuose su oficialia priežastimi „atsakomieji veiksmai“. Skaitau ir galvoju: pagal tokią logiką, kokių minčių šiam asmeniui ateina į galvą išgirdus, kad Rusija kankina ir žudo karo belaisvius?

Vilniaus miesto savivaldybės pozicija nevienaprasmio paveldo klausimu, galima sakyti, yra „ištrinti“. Ar Markučių dvaro, kuris priklauso savivaldybei, siekiai atskleisti nevienareikšmiškumą nevirs kova su vėjo malūnais?

Atsakymas visada yra sąžiningas profesionalų darbas ir gerai subalansuota galios atsvarų sistema. Visada. Noras instrumentalizuoti istoriją nėra naujas. Jis reiškiasi įvairiomis formomis, pavojingiausia jų – kai mėginama savo idėjas ir troškimus apginkluoti institucine galia, pajungiant autonomiškai turinčias veikti institucijas. Lietuvoje tokių atvejų irgi pasitaiko, kaip kad ir prieš kurį laiką Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre, kuriame tuo metu teko dirbti, vykęs skandalas – jis buvo pagrįstas būtent tuo. Labai ryškus pavyzdys yra Kultūros protestas, mat jis irgi priešinasi būtent tam – norui nusavinti institucinę galią.

Teoriškai ribą, apie kurią kalbate, nubrėžti yra gana paprasta. Valstybei reikia turėti ir vykdyti savo politiką, įskaitant kultūros politiką. Tačiau labai svarbu, kaip tai bus sumodeliuota. Demokratinėje valstybėje kultūros finansavimas ir kultūros turinio kontrolė turi būti atskirti – tai vadinamasis atstumo, ar ištiestos rankos, principas, kurio laikosi brandžios demokratijos. Kalbant dar plačiau, reikėtų išlaikyti trinarę struktūrą – ekspertai profesionalai, valstybė ir visuomenė turi būti lygiateisiai dalininkai priimant galutinius sprendimus. Laisvai dirbantys ekspertai užtikrina kokybę ir profesionalumą, valstybė per finansinius ir institucinius įrankius – strateginę kryptį, visuomenė dalyvauja procese per savo institutus (pvz., visuomenines organizacijas), prisidėdama prie demokratinės kontrolės legitimumo ir krypties aktualumo. Atrodo, kad Vilniaus miesto muziejuje tokį modelį, bent kol kas, mums sekasi išlaikyti.

Esate minėjusi Markučių dvaro darbuotojų dialogą su vietos rusų bendruomene, kad ji yra labai įvairi. Ką sau pačiai naujo iš šios bendruomenės išgirdote?

Pernai Markučių dvare pradėjome susitikimų su Lietuvos rusais ciklą – labiausiai norėdami išgirsti šią Lietuvos visuomenės dalį, kuri mums atrodė labiausiai nutildyta, negirdima. Kas man šiuose pokalbiuose atsiskleidė netikėčiausio, tai visai kitoks posovietinės transformacijos ritmas – mano, kaip lietuvių daugumos atstovės, nepastebėtas. Mūsų pašnekovai ne tiek labai piktinosi rusų kultūros „atšaukimu“. Jų santykis su Rusijos rusų kultūra – sudėtingas, nevienmatis. Aitriausia žaizda, sakyčiau, buvo nusivylimas, kad grįžtama prie klausimų, kurie, jų patyrimu, jau buvo ir aštriai iškelti, ir išspręsti – kai atsikūrus Lietuvos valstybei dominavo požiūris, kad visi Lietuvos rusai yra svetimieji. Žmonės dalijosi pasakojimais, kaip devyniasdešimtinių pradžioje jiems išeinant iš namų į pirkinių terbą mama būtinai įdėdavo lietuvišką laikraštį, lygino nepakantumą tarpusavio pokalbiams rusų kalba tada ir dabar, kalbėdami, kad mes gi čia jau buvome, mes gi jau, atrodo, pasirinkome ir susitarėme. Dalijosi nusiteikimu karo atveju niekur nesitraukti ir „ginti savo namus, savo tėvynę“. Ir kartu neslėpė liūdesio, kad tarsi nebūta tų trisdešimties metų būnant savo piliečiu savo tėvynėje, staiga vėl esi tarsi raginamas atsisakyti savo namų ir tapatintis su tau svetima priešiška valstybe. Labiausiai šokiravo prisipažinimas, kad žmonės nesijaučia saugūs, net fiziškai saugūs. Taip neturėtų būti. Man labai apmaudu, kad mano bendrapiliečiai taip jaučiasi.

Istorikai dažnai siekia šalto objektyvumo. Bet ar dirbant su trauminiu paveldu tai įmanoma? Ir ar reikia? Kaip išlaviruosite?

Šaltas objektyvumas ir emocijos nėra priešingybės – klausimas yra, kaip su emocijomis dirbti atsakingai. Jei susidurtume su trauminėmis patirtimis, imtumės atitinkamų priemonių, pirmiausia – ieškotume specialistų, dirbančių su traumomis, dalyvautume mokymuose patys. Trauminės patirtys skiriasi nuo tiesiog stiprių emocijų – jos reikalauja specifinės metodologijos ir etikos. Esu rinkusi trauminius atsiminimus – smurtą ir žudynes išgyvenusių žmonių. Tai išties yra labai sudėtinga. Viena svarbiausių taisyklių – negalima tiesiog atrakinti trauminių atsiminimų ir palikti žmogaus su jais dorotis. Labai svarbu tinkamai uždaryti tokį pokalbį.

Nemanau, kad Markučių dvare mes reguliariai susidurtume su trauminėmis patirtimis. Tačiau jei dirbsime su specifinėmis auditorijomis, kurioms tai gali būti aktualu – pavyzdžiui, karo pabėgėliais, – būsime tam pasiruošę.

Jūsų mokslinių interesų temos susijusios su žmonių patirtomis kančiomis, sunkiai paaiškinamu žiaurumu. Elgsenos ekspertai tvirtina: karo aplinka demoralizuoja. O gal yra kitoks paaiškinimas tiems, rodos, paprastų, normalių žmonių žiaurumams karų ir kitokių krizių laikotarpiu?

Istorinė tiesa dažnai yra viso labo geriausia hipotezė, ypač jei kalbame ne vien apie istorinius įvykius ir kvantifikuojamus dydžius, tačiau ir apie procesus bei reiškinius. Istorikas yra apsiginklavęs savo metodologija – tarsi patyręs kriminalistas.

Kraštutinio smurto paaiškinimų iš tiesų yra daug: aplinkos ir situacijos spaudimas, paklusnumas autoritetui, dehumanizacija, ideologinė indoktrinacija, baimė, grupės dinamika, laipsniškas moralinio jautrumo nuskurdinimas. Karo aplinka demoralizuoja – tai tiesa, bet tai tik vienas iš daugelio veiksnių. Žmogaus proto poreikis rasti paaiškinimą yra labai stiprus – ypač susidūrus su tuo, kas išeina už normalumo ribų. Ir tai yra normalu: protas nesutinka pasilikti be paaiškinimo.

Tačiau svarbiausia, ko istorikas privalo nepamiršti – tai to, kad ir auka, ir budelis yra žmonės. Ne abstrakcijos, ne simboliai, ne statistika, ne žvėrys. Tai ne moralizavimas ir ne pateisinimas – tai metodologinis principas. Kai budelį paverčiame monstru, o auką – tik auka, mes prarandame gebėjimą suprasti, kaip tai iš tiesų atsitinka. O nesupratus negalima nei išvengti, nei atpažinti.

Visada reikia turėti empatijos. Ji neiškraipo istorinės tiesos – priešingai, iškraipo jos trūkumas: kai stokojame empatijos, lengviau schematizuojame, supaprastiname, paverčiame žmones skaitinėmis reikšmėmis. Empatija yra viena iš trijų Vilniaus miesto muziejaus oficialių vertybių – neslėpsiu, didele dalimi dėl jų visų pasirinkau ateiti dirbti būtent čia.

Daugelis vyresnės kartos žmonių ir jų pasakojimus perpasakojančių vaikų sovietmetį įsivaizduoja kaip vos ne masinę rezistenciją su širdyje liepsnojančiu tautiniu patriotizmu. Panašiai nutiko perpasakojant didelės dalies nacistinės Vokietijos gyventojų poziciją – esą jie niekada nepritarė nacistiniam režimui. Regis, rezistencinis patriotizmas yra tapęs oficialiu istorinio pasakojimo kanonu, šis kuria nuo tiesos nutolusią postatmintį. Teko apie tai skaityti dr. Liucijos Vervečkienės moksliniame straipsnyje „Atmintis šeimoje: teoriniai aspektai ir buvusio režimo atminties perdavimo tyrimo įžvalgos“. Panašių nuo tiesos nutolusių perpasakojimų randu ir jaunesniosios kartos lietuvių autorių prozos kūriniuose ar patriotiniuose naratyvuose. Klojamas sudėtingas istorinis ir komunikacinis audinys, jo komplikuotumas tiesiog glumina. Jūsų – ne? Ar nebijote įklimpti vietos rusų istorijoje?

Vienas netikėčiausių dalykų tyrinėjant rezistencijos atmintį man buvo tai, kad žmonės iš tikrųjų neatsiminė dalykų, kuriuos tvirtino esant. Pavyzdžiui, tvirtai teigė, kad keitėsi tik rezistencijos formos – partizanų misiją perėmė pogrindininkai ir disidentai, iš jų rankų pasipriešinimo deglą perėmė Sąjūdis. Bet kai klausi konkrečiai: „Ar jūsų šeimoje buvo pasakojama apie partizanų karą? Kada sužinojote, kad jūsų šeimos nariai buvo rezistencijoje?“, paaiškėja visiškas atminties trūkis – pasakojama nebuvo, sužinota tik kažkada nepriklausomybės priešaušriu. Tai kokia dar tęstinė rezistencija, kurios keitėsi tik formos?

Dėl jūsų paminėto „senelis nebuvo nacis“ reiškinio – reikia nepamiršti, kad atmintis yra konstruojama ir kintanti. Kiekvieną kartą atsimenant prisiminimas yra koreguojamas iš naujo, tiesiog taip veikia atminties fiziologija. Populiariai įsivaizduojama, kad atmintis yra tarsi koks nuotraukų albumas ar vaizdo įrašų talpykla – kažkokiu būdu mūsų kūne atsispaudžia matyti vaizdai. Kai mes iššaukiame prisiminimą savo galvoje, tai nelyg išsitraukiame nuotrauką iš spintos. Taip nėra: žmogaus atmintis informaciją saugo ne vaizdais, ji konvertuoja jutiminius signalus (vaizdinę, garsinę informaciją) į neuronų aktyvumo modelius. Šie modeliai tampa pasikartojančiomis aktyvumo struktūromis (arba engramais), kuriose yra užkoduojama informacija. Atmintis yra neuronų tinklo pokyčių sistema.

Kaip mes atsimename: iššaukiame skirtingus neuroninius tinklus iš skirtingų smegenų dalių (pvz., vizualinė informacija yra saugoma regos žievėje, garsinė – klausos žievėje, emocinė – migdoliniame kūne, klausos ir laiko kontekstas – hipokampe), iš jų visų sukonstruojamas vientisas prisiminimas. Svarbu suprasti, kad kaskart atsimenant prisiminimas pakinta, kadangi yra jungiama ne tik įvykio metu išsaugota informacija, bet ir vėliau susiformavę neuroniniai tinklai. Prisiminimai iš prigimties nėra stabilūs.

Labai reikšmingas yra ir dabarties kontekstas, kuriame atsimenama. Atmintis prisitaiko prie dabarties poreikių: pats atsiminimo veiksmas kyla, nes mums dabartyje kažko prisireikia iš to prisiminimo. O su dabartiniu „aš“ disonuojantys praeities prisiminimai kelia iššūkį asmens integralumui, ypač kai asmuo yra išgyvenęs radikalų socialinės sistemos virsmą, pavyzdžiui, iš demokratinės į totalitarinę ar atvirkščiai, ir jam reikia prisitaikyti prie dabarties, tačiau nesugriauti ir savo ankstesniosios tapatybės. Todėl atmintis yra ir socialinis reiškinys – būtent kaip tokį reiškinį ją bene įdomiausia tyrinėti.

Tai, kas glumina, dažnai tampa mokslinio susidomėjimo, akademinio smalsumo objektais. Mane traukia sudėtingi daiktai, man įdomu, iš ko susideda kompleksiškos sistemos ir kaip jos veikia.

Atminties kultūros tyrinėtoja Aleida Assmann kalbėjo apie „dialoginės atminties“ idėją. Jos esmė ta, kad vieno atmintis negali egzistuoti be kito atminties pripažinimo. Galbūt muziejus Markučiuose galėtų būti vieta, kur susitinka skirtingos – lietuvių, rusų, lenkų – atminties versijos? Galbūt šis dvaras galėtų tapti dialoginės atminties kūrimo erdve?

Būtinai. Manau, kad Markučių dvaras su savo daugiasluoksne istorija yra vieta, kurioje toks dialogas tiesiog natūralus. Tai, kad Markučių dvaras ilgą laiką buvo svarbi vieta bent daliai Lietuvos rusų, nėra problema, kurią reikia spręsti, – tai vertingas institucinis paveldas, ir būtų gaila juo nepasinaudoti. Turėdami šią vietą ir šią istoriją, jaučiame ir galimybę, ir net moralinį imperatyvą atverti šią erdvę tikram dialogui.

Dalis istorikų pasisako apie reiškinį, vadinamą kanonizuota praeities versija. Pavyzdžiui, dr. Alvydas Nikžentaitis įžvelgia tam tikrą užstrigimą anuometinėje laisvės atgavimo akimirkoje ir kaip vieną iš Lietuvos atminties kultūros bruožų įvardija komunistinio laikotarpio atmetimą, progiškai atsikartojantį okupacijos žalos priminimą. Valstybiniai naratyvai dažnai būna herojiški arba aukos pusėje, todėl juose nelieka vietos „mažajam žmogui“ ar komplikuotoms mažumoms. Ar panašų kanoną palaikančios savivaldybės finansuojamam muziejui nebus per sunku sukurti istorinį pasakojimą, sąžiningai atspindintį ir tuos, kurie dėl savo kilmės ar kalbos lieka istorijos paraštėse?

Matysime – laikas parodys. Kol kas, kaip minėjau, sekasi tikrai neblogai. Aišku, gyvename ne pačiais stabiliausiais laikais, tačiau jei didieji pasaulio įvykiai ar demokratijos ardymo siekiai mūsų pačių valstybėje neužklups savo griaunančia jėga, tikrai gebėsime pateikti sąžiningą, kritišką, tyrimais ir empatija paremtą pasakojimą.

Tiesa, tai, apie ką mes šnekėjomės, sudaro tik nedidelę Markučių dvaro programos dalį. Kaip tik neseniai su komanda apsibrėžėme savo veiklos kryptis ir šiai, kurią su jumis gan giliai išlukštenome – vienai iš keturių, paskyrėme maždaug penktadalį vietos.

Labiausiai sieksime sugrąžinti pasakojimą apie dvarą ir dvaro kultūrą, XIX–XX a. pradžios kasdienybę ir gyvenseną, dabar pamestą šios vietos vilnietiškumą. Mums svarbi ir moterų istorijos linija, jai pagrindą suteikia tai, kad beveik visą dvaro gyvavimo laikotarpį jį valdė moteris dvarininkė. Rudenį planuojame šiuolaikinių Lietuvos fotografių, fiksuojančių savo artimiausią namų aplinką, parodą. Viena parodos autorių bus ir dvarininkė Varvara Melnikova-Puškina, XX a. pradžioje įsigijusi tų laikų moteriai nelabai būdingą daiktą – fotoaparatą ir juo padariusi nemažai Markučių dvaro nuotraukų.

Galiausiai, dvaras stovi nuostabaus, sumiškėjusio parko viduryje – šiandieninis žmogus čia, vos už 15 minučių dviračiu nuo Rotušės, gali pasinerti į ramų ir lėtą užmiesčio laiką, domėtis gamtos ir žmogaus sąveika, gamtos ir kultūros persipynimu. Daug jėgų skirsime darbui, bendradarbiavimui ir bendrakūrai su bendruomenėmis – pirmiausia vietiniais markutiškiais. Antai artimiausiu metu atidarysime Markučiuose gyvenančių ir kuriančių menininkų parodą „Markučių kontrastai“. Draugaujame ir su Lietuvos stačiatikiais, priklausančiais Konstantinopolio patriarchatui, kurie Markučių Šventosios Barboros koplyčioje laiko pamaldas. Jiems tai pirmoji tik jų bendruomenės šventovė.

Nevengiame ir nebėgame nuo kontroversiškos istorijos, esame pasiruošę svarstyti nepatogius klausimus ir nebijome spaudimo, tačiau Markučių dvaras yra ir bus kur kas daugiau nei vien prieštaringų temų arena. Tai gyva, daugiabalsė vieta, kviečianti ne tik ką nors sužinoti, mąstyti, bet ir būti, patirti.

Kuo giliau į istorijos mišką – tuo daugiau medžių. Kaip šiame miške jaučiatės? Ar nepasigailėjote kada tapusi istorike? Ir kodėl rinkotės tokias sunkias temas, kaip, pavyzdžiui, partizaninis karas okupacijos metais?

Tikrai galėčiau būti ne tik istorike, tačiau nenorėčiau palikti humanitarinio lauko. Gana aišku, kada ir kodėl pasirinkau, ką norėčiau veikti gyvenime. Kai buvau mažas vaikas, mano šeimoje – tėvų ir ypač senelių namuose – buvo įprasta susirinkti ilgiems pokalbiams šeimos narių ir draugų rate. Kadangi senelių namuose pasirinktas retas sprendimas – atvirai kalbėtis apie okupaciją, režimą, įvairias draudžiamas ir persekiojamas temas – šios pusiau pogrindinės savišvietos ir diskusijų praktikos, prasidėjusios sovietmečiu, mano vaikystėje buvo dar labai gyvos. Ir niekas pasaulyje man nebuvo įdomiau, nei tyliai kiūtoti šalimais ir klausytis tų be galo įdomių dalykų – kultūros, filosofijos, istorijos temomis, – apie kuriuos kalbasi tie suaugusieji. Labai nustebau gal kokioje aštuntoje ar devintoje klasėje sužinojusi, kas iš tikrųjų dažniausiai tradiciškai vyksta kituose giminės baliuose – tikrai ne kultūrologinės diskusijos pilstant aviečių gaivą.

Sunkiau paaiškinti, kodėl mane traukia tamsios ir sunkios temos – pripažįstu, kad traukia. Net pramogai mieliausiai renkuosi kažką iš dark and twisted krypties. Kadangi tai tikrai nesusiję su vaikystės traumomis – buvau itin laimingas vaikas, – galbūt esu paveldėjusi kokį šeimos trauminės atminties įspaudą, kuris verčia pastebėti tamsiąją gyvenimo pusę.

Partizanų karo, beje, nelaikiau tamsia tema. Tiesa, jis baigėsi baisia tragedija, kurios masto, manau, dar nesame iki galo suvokę. Pavyzdžiui, ką ir kiek mes žinome apie partizanų vaikus, jų likimus, jų gyvenimus nešant tokią sunkią tėvų katastrofos naštą? Vis dėlto pasipriešinimą pradėję žmonės buvo itin šviesūs ir viltingi, ir jie mane patraukė būtent tuo.