Kotryna Zylė. MILŽINAS MAŽYLIS. ‒ Vilnius: Aukso žuvys, 2014.

Neseniai pasirodžiusios Kotrynos Zylės debiutinės apysakos-pasakos „Milžinas mažylis" herojus milžinas Kernius jau spėjo „išlipti" iš knygos puslapių ir žengti pirmuosius žingsnius Lietuvos žeme: vis pasiekia žinių, kad štai, paskutiniuosius gegužės savaitgalius toje pat Kernavėje buvo bandoma nupiešti didžiulį jo atvaizdą ir užkloti juo Kernavės kalvas, štai jau rengiamas savaitgalio maršrutas po Lietuvą, kur tėveliai galės parodyti vaikams tas vietoves, kur Kerniaus koja statyta... Esama ir pačios autorės sukurto tinklaraščio, kur galima sekti naujienas, susijusias su knyga ir su milžino nuotykiais: http://milzinas.wordpress.com. Tačiau tai ‒ ne vien reklaminiai triukai, kada tiesiog stengiamasi rasti būdą, kaip patraukliau atkreipti dėmesį į produktą (šiuo atveju, knygą) ir jį kuo greičiau išparduoti. Mano galva, Kotrynos Zylės knyga pati reklamuoja ‒ pačia geriausia prasme ‒ mūsų kraštą ir lankytinas jo vietas, susijusias su padavimais. Nenuostabu: tituliniame puslapyje įrašyta, jog jai patronažą suteikia Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija. Taigi ‒ kodėl jų globojama yra vaikams skirta knyga?

Kotrynos Zylės „Milžinas mažylis" ‒ tai istorija apie tuos laikus, kai Lietuvoje dar milžinai gyveno. Svarbu pabrėžti ‒ Lietuvoje. Atsivertus knygą, iš karto į akis krenta Lietuvos kontūrinis žemėlapis ir punktyrais nužymėtas maršrutas su stotelėmis tarsi iš turistams parengto lankstinuko apie lankytinas vietas, tik įvardytos jos visiškai ne šiuolaikiškai: „milžinai", „laumės", „gyvi akmenys", „gyvi medžiai, kalnai", „skraidantys ežerai", „vaikelių šaltinis"... Šiuo maršrutu keliavo pagrindinis apysakos veikėjas milžinas Kernius. Knygos pavadinime fiksuojamas vardo reikšmės paradoksas: „Tėvai man davė Kerniaus vardą, kas, tiesa pasakius, jums, mažieji žmonės, turėtų skambėti juokingai, nes šis žodis mūsų kalboje reiškia „mažaūgis". Tačiau mano tėveliams tai jokio juoko nekėlė – laikydami mane vos užgimusį ir dar visai gležnutį dideliuose delnuose, jie taip nusprendė ir toks aš po šiai dienai gyvenu – milžinas-mažylis" (p. 6).